Tik susitikus su kelionės draugais vėl tenka su jais skirtis – juk neturiu Tadžikistano vizos. Rytą išlydžiu savuosius prie sienos, nufotografuoju, o pati lieku čia nakvoti dar vieną naktį. Kitą rytą su paslaugiu arbatinės šeimininku važiuoju į Kokaną, kur vakare turėčiau susitikti su grupe. Labai paprastai man išsisprendžia tas Tadžikistano apvažiavimo klausimas. Kol arbatinėje pietaujame su Bobu, man tenka atsakinėti į tuos pačius klausimus: iš kur, į kur?
Kartais net pabosta tas uzbekų smalsumas ir naivumas: „O ką krepšyje veži, kokį prizą nuvažiavus gausi?“ Kartą net dar įdomiau paklausė, kai sustojau stotelėje atsigerti vandens: „O jums sustoti ar galima?“ Taigi atsakinėju į nesibaigiančius smalsuolių klausimus, juokauju, o šeimininkas, įsitaisęs ant gretimo „tapčano“, klausosi.
Mažakalbis vyras kvailų klausimų neuždavinėja. Suorganizuoja jis savo šeimos ekskursiją į tą miestą, kur man reikia, ir tuo laiku, kada man reikia. Nesutrukdo netgi netikėtos draugo laidotuvės.
Taigi penktą valandą ryto labai populiarus čia uzbekų gamybos „Daewo“ mikroautobusiukas jau prie mano viešbučio. Jame – močiutė, vairuotojo sesuo, du jo sūnūs ir du anūkai. Teka saulė. Smagiai nusiteikę pajudame.
Vairuotojas džiaugiasi proga aplankyti savo gimtinę ir gimines, be to, jam labai patinka tas kelias, kuriuo teks važiuoti – įspūdinga kalnų perėja. Aplenkiame apsikrovusį dviratininką, nepavydžiu aš jam – karštis, stati įkalnė, o dar kuprinę ant pečių užsikrovęs. Apsidairydami pakeliui įsikūrusiuose turgeliuose, užkandę skanių uzbekiškų šašlykų, kuriems, beje, mūsiškiai tikrai neprilygsta, pafotografavę per pusdienį įveikiame 300 km atstumą.
Skambinu saviesiems ir sužinau, kad jų Tadžikistanas irgi neįsileido. Siena uždaryta, nes Kirgizijos prezidentas pas Tadžikistano prezidentą į svečius važiuoja. Blaškėsi jie ten gerą pusdienį pasieniais, o paskui nusprendė irgi minti aplink. Gaila, kad anksčiau nesužinojau – būčiau prisidėjusi. Nors gal ir gerai, juk dar tris dieneles pailsėjau. Nors aš mindama geriau jaučiuosi negu ilsėdamasi.
Taigi praleidau dvi dienas Kokane, susipažinau su uzbekų gyvenimu iš arčiau. Siauros miesto gatvės, mūrinės aukštos tvoros, didžiuliai vartai. O už jų verda šeimos gyvenimas. Aplink vidinį kiemelį net trys mūriniai namai stovi – kiekvienam sūnui po namą. Išauginti sūnų čia ne taip paprasta – reikia jam namą pastatyti, vestuves vos ne tūkstančiui žmonių iškelti ir dar kalymą už nuotaką sumokėti. Tikri viduramžiai. Moterys sėdi uždarytos namuose, nesibasto taip kaip mes po pasaulį.
Vairuotojo žmona, arbatinės šeimininkė, sakė, kad net nežino, kur turgus – vyras viską atveža, o ji tik gamina ir patarnauja. 28 metus niekur nebuvo išvažiavusi iš savo miesto. Kai ištekėjo, tai ir uždarė į „tvirtovę“.
Šeimininko sesuo, pas kurią svečiavausi, turi tris vaikus – du sūnus ir dukrą, gražią mielą septyniolikmetę. Paklausiau, ką ji norinti studijuoti. Motina atsakė, kad mergaitė labai norėtų mokytis, bet broliai neleidžia, pakaks devynių klasių. Broliai nori ją greičiau ištekinti, tiksliau, parduoti, nors patiems pinigų netrūksta – dirba tolimųjų reisų vairuotojais, tūkstančius dolerių iš reisų parsiveža. Motina su užuojauta kalba apie dukterį, bet jos balsas čia irgi nieko nelemia.
Uzbekai tas dvi dienas mane lepino, skaniai vaišino, po muziejus vedžiojo. Paskutinio chano rūmus apžiūrėjau. Kur chano sostas stovėjo, durys įeinantiems gal kokio metro aukščio iškirstos – kad nori nenori nusilenktum prieš jį įeidamas. Apžiūrėjau ažūrines moterų namo langines, už kurių chanas savo grožybes slėpdavo, kad svetima akis nepamatytų. Viskas neblogai išsilaikę, XX amžiaus pradžioje dar čia gyventa.
Šeštą valandą susitinku su draugais ir persikeliu į praeitį – apšiurusį viešbutį su aplaužytais baldais. Kitokio Kokane nėra. Ieškome tinkamos kavinės pavakarieniauti, bet jas ima uždarinėti, tad džiaugiamės bet kokią radę. Patiekalų pasirinkimo irgi nėra – tik kepta vištiena. Paprašau salotų – atneša kažkokio rūgštaus pieno su krapais.
Bet netinkamos man tos pieno bakterijos – sunki kita diena trasoje: pilvą suka, pykina, o dar gerklė nuo šalto alaus skauda, užpūliuoja angina, tad 115 km per karštį tikra kančia. Minu minu tuo greitkeliu per žydintį Ferganos slėnį ir biju sustoti, nes nebeužlipčiau daugiau ant dviračio. Taip ir atsitinka – sustoju, radusi pavėsį, ir snusteliu tris valandas. Šiaip taip baigiu trasą į susitikimo vietą pavėlavusi 20 min. Bet Adamas manęs bėdoje nepalieka, atvažiuoja paimti. Apsigyvename name pas svetingus uzbekus. Aš pasilieku miegoti kieme ant pastatytų „tapčanų“. Kitą dieną šeimininkų apdovanoti spalvingomis skarelėmis ir staltiesėlėmis atsisveikiname su Uzbekistanu.
Ošas. Jau Kirgizijoje. Prie sienos vėl nuotykiai. Mano ir Bobo Kirgizijos vizos galioja nuo 20 dienos, kaip nurodyta ir žygio grafike, o mūsiškiai nusprendė kirsti sieną vakare, t.y. dar 19 dieną. Teks man palūkėti iki vidurnakčio. Nusiimu nuo bagažinės dviratį, kad mūsiškiams nereikėtų vargti ir naktį manęs ieškoti – atminsiu su Bobu. Formalumai sutvarkyti, grupė numina, tada pasieniečiai pasigaili mūsų ir atiduoda pasus, kol užsikabinu kuprines – Bobas nurūkęs.
Naktis, minu, kol kelias išsišakoja. Tada sustoju ir galvoju, ką gi daryti. Tą dieną dėl ligos praleidau mašinoje, tad net žemėlapio nepasiėmiau, nežinau, kur važiuoti. Šiek tiek šiame žygyje mane stebina individualizmas. Juk matė Bobas, kad aš su dviračiu, o ne mašinoje, bet niekam nė žodžio nepasakė pasivijęs grupę. Kiekvienas atsakingas tik už save. Reikia priprasti prie šių „vilkų“ dėsnių. Gerai, kad mane pastebi ir pro šalį nepralekia mūsų mašina, kuri dar buvo likusi prie sienos.
Kitą dieną organizatoriai vargsta su mašina. Kinai mūsų mašinos neįsileidžia, tenka nuomotis jų. Kirgizijoje parduoti mašinos nepavyksta dėl nesutvarkytų popierių. Gauname įsakymą susitvarkyti daiktus taip, kad galėtume patys pasivežti, nes neaišku, kaip ten bus su ta mašina. Aš net vieną kitą ašarėlę nubraukiu, nes priekinė mano bagažinė nuimta – juk nenulaikiau vairo su tomis aukštai pakabintomis kuprinėmis, tad nėra kur tvirtinti priekinių kuprinių, o ir naujos užpakalinės kuprinės varžtas pamestas. Ryžtingai suskirstau daiktus į du maišus – vieną pasmerkiu išmesti. Bet tą maišą dar priima į mašiną, gal kada nors jis mane ir pasieks.
Po liūdnokos poilsio dienos paliekame Ošą, garsėjantį savo turgumi. Iki jo numinti tikras pragaras: kelias – duobėtas žvyrkelis, mašinų daugybė, per dulkes tiesiog kelio nematai. Karštis, dūmai, dulkės. Bet kilometras po kilometro tolstame nuo miesto, mašinų retėja, kur ne kur įsikūrę aulai, kuriuose pilna žvitriaakių tamsiaodžių vaikų, nežinia, ar nuo purvo, ar nuo saulės pajuodusių. Vyrai dėvi aukštas veltines skrybėles.
Užsuku į vieno kirgizo kiemą vandens. Maloniai pasišnekučiuoju su senuku, jis dar rūgščiu pienu mane pavaišina. Puikiai jis mane atgaivina, bet ir vėl tas pienas man netinka. Miname gilyn į kalnus, išvystu pirmąsias jurtas, besiganančias arklių, ožkų, avių, karvių kaimenes. Miname į 2 km 406 m aukščio perėją. Žinoma, aš į ją neįminu, šiek tiek pasivedėju, bet džiaugiuosi, kad esu ne paskutinė. Ir spėju dar prieš liūtį pasislėpti ant perėjos įsikūrusiame originaliame restorane. Tai jurtos tipo dviaukštis statinys – apačioje parduotuvė, o antrame aukšte baras. Sienos ištapytos tradiciniais kirgizų piešiniais, ant sienų kabo kailiai, grindys išklotos kilimais.
Kadangi prasideda didžiulė liūtis su perkūnija, tai niekas iš čia ir nebevažiuoja, nors susitikimo vieta buvo paskirta apačioje. Per liūtį nukenčia tik Rolandas su Edvinu, nes per greitai mina. Pradreba po medžiu su marškinėliais tris valandas, taip ir nesulaukę nei mūsų, nei mašinos. Tenka jiems stabdytis pakeleivingą mašiną ir važiuoti į miestą nakvynės pas žmones prašytis. Sutinku juos rytą pakelės kavinėje piktokus, nes buvo palikti be rūbų ir netgi be pasų, kurie rytą buvo surinkti registracijai.
Kirgizijoje man patinka. Nors kalnai pliki, be medžių, bet vaizdai nuostabūs. Vėjas ir lietus išraižęs įstabias fantastiškas figūras. Raudonas molis, net upės teka raudonos. Jaučiu klajoklių dvasią, kuri man yra artima. Amerikietis Fromas yra apibūdinęs du tipus žmonių – vieni nori turėti, o kiti būti. Uzbekai priklauso pirmajam tipui, o kirgizai ir aš – antrajam.
Minu sau laiminga siaubingai duobėtais Kirgizijos kalnų keliais. Nuo lietaus slepiamės mažose parduotuvėlėse arba kavinėse, kur mums iškepa kiaušinienės. Ir ant suolo galima prigulti, atsipūsti. Parduotuvėse ir kavinėse dirba vaikai, raudonskruostės mergaitės. Klausiu, kiek joms metų – penkiolika. Alų, degtinę pardavinėja. Stovyklą įsirengiame kalnuose 3 km aukštyje, šalia snieguotų viršūnių. Pučia žvarbus vėjas. Bet man patinka.
Kitą dieną vėl perėja. Netgi dvi. Viena jų – 3 km 615 m aukštyje, o kita kiek žemesnė. Dviratį vestis pradedu gerokai prieš perėją. Na, visai ne šilkinis tas Šilko kelias.
Pro šalį kriokia pakrauti kamazai ir kitos mašinos. Vos slenka. Slenku ir aš į dviratį pasirėmusi. Kartais ir akyse aptemsta, bet užlipu. Ant kalno – siaubingas vėjas. Tad tik nufotografuojame su Bobu vienas kitą ir – apačion. Bet leistis ne ką lengviau, nes kelias žvyruotas, duobėtas, be aptvarų. Net pažiūrėti apačion baisu. O dar nuriedėję kamazai guli perėjų apačioje. Spaudi stabdžius, kad net rankos tirpsta. Paskutiniai 20 km lygaus asfaltuoto kelio nusileidimo irgi pasirodo pavojingi, nes atsipalaiduoju ir net porą kartų pagaunu save, kad pamiršau, jog dviračiu važiuoju.
Įsikuriame vėl kalnuose, vėjų pagairėje. Sulindę į mašiną švenčiame Adamo išleistuves. Jis į Kiniją nebevažiuos. Šiek tiek baugu man praradus žmogų, kuris dar ne visai pakluso pagrindiniam šio žygio dėsniui – kiekvienas už save.