Lagosas – luošių, išsigimėlių, tinginių ir vagių meka. Nei Abudžoje, nei Port Harkorte nepamatysi tiek elgetų, kiek Lagose. Viena iš priežasčių – kad Abudžoje mažai eismo spūsčių, o Port Harkorte dažniausiai geros mašinos turi policijos palydas, taigi ganėtinai sunku prasibrauti iki automobilio.
Tuo tarpu Lagosas dar palyginus saugus, todėl ne kasdien turtuoliai arba ekspatriantai važinėja su apsauga. Eismo grūsčių metu, kurios Lagose beprotiškai didelės, yra idealiausia galimybė tiesiog prilipti prie automobilio lango ir pabandyti sukelti gailestį rodant savo fizinę ar socialinę negalią.
Pripažinkite, kad ne kiekvienas iš jūsų ramiai galėtumėte žiūrėti į berankį ar bekojį liūdnu veidu arba dar blogiau – į žmogų, turintį galvos didumo auglį, pūpsantį ant kaklo, šono, tarpkojyje ar ant nugaros. Po tokių vaizdų visada nuotaika sugenda, todėl daugelis sumoka, kad tik kuo greičiau atsikratytų šių nelaimėlių. Sakysite, kad turčiai turėtų padėti vargstantiems? Gal ir taip, tačiau visų nepamaitinsi, be to, jeigu važiuosite tuo pačiu keliu kasdien, pastebėsite tuos pačius veidus. Tai lyg kiauras maišas. Kiek bedėtum, niekada nepamatysi rezultato.
Tiesa, kartais elgetos keičia savo „darbo“ vietą. Vieną kartą teko važiuoti su kurčnebyliu autobusu. Buvo ganėtinai netikėta ir įdomu, kai šalia manęs sėdintis nuskuręs senelis su lentele po kaklu: „aš toks ir toks... mano negalia tokia ir tokia... gal galite paaukoti?“, bandė gestų kalba paaiškinti autobuso konduktoriui iki kur jis važiuos. Buvo žavu stebėti, kai jis niekieno neprašydamas susimokėjo pats, lyg eilinis klientas. Tokia ori laikysena, toks pasitikėjimas savimi.
Nigeriečiai kalba, kad daugelis elgetaujančių luošių susižaloja patys arba yra sužalojami vaikystėje, kad galėtų sukelti didesnį žmonių gailestį. Didžioji dalis berankių atvyksta iš šiaurinės šalies dalies, kur vyrauja musulmoniški įstatymai. Pagal juos, įvykdžius vagystę yra nukertama ranka.
Be visų elgetų, turinčių fizinę negalią, yra ir sveikų, išmaldos prašančių žmonių. Vieni iš tokių – motinos su vaikais ant rankų. Jaunutės paauglės, kūdikius prisirišusios ant nugarų arba „priklijavusios“ juos prie automobilio lango, kad išprašytų pinigų maistui, niekada neima siūlomo maisto, visada tik pinigus. Vasario mėnesį važiuojant į darbą nuolat matydavau apie 30–35 metų moteriškę su kokių 14 metų vaiku ant rankų, kuris visada miegodavo. Vaikas atrodė ganėtinai sveikai. Ji pati taip pat. Taip ir nesupratau, dėl ko reiktų jos ir jos vaiko gailėtis.
Kita kategorija – elgetaujantys vaikai. Kartą išgirdau patarimą, kad jeigu jau duoti kam nors išmaldą, tai geriau gatvėje dirbantiems, o ne tiesiog pinigų prašantiems paaugliams. Patarimas buvo grįstas nuomone, kad jei neleisi tiems vaikams užsidirbti, tada jie ims elgetauti arba dar blogiau – vogti, ir niekada negali žinoti, ar tas vaikinukas, kuriam šiandien atsisakei duoti pinigų, ryt tavęs neapiplėš.
O vagysčių ir apiplėšimų būna daug. Vadinamieji „area boys“ arba ginkluoti plėšikai daugiausia siautėja naktimis. Lagose pavojingiausios vietos yra Ajos, 12-osios Mylios, Ozumbos Madivos, Apongbono, Orilės gatvės arba trečiasis Mainlando tiltas. Pasiseks, jeigu tik apiplėš, tačiau kartais baigiasi ir liūdniau. Policiją kviesti yra beprasmiška. Beveik visi pareigūnai yra korumpuoti. Paimti kyšį – viena iš policininko „pareigų“. Nigerijos policininkai „apmokestina“ ne tik pravažiuojančiuosius. Prieš gerą pusmetį savanorę iš Amerikos su draugais apiplėšė kažkokie vaikėzai. Paprašius greta stovėjusių policininkų pagauti nusikaltėlius, išgirdo klausimą: „Kiek duosi?“
Tuo tarpu vienas garsiausių Nigerijos dainininkų, važiuojantis iš koncerto naktį per trečiąjį Mainlando tiltą, buvo sustabdytas ir apiplėštas policininkų.
Man pačiai teko pabuvoti situacijoje, kai automobilį sustabdę „anti-robbery“ ženklu pasipuošę pareigūnai tiesiai šviesiai pasakė: „Duok pinigų.“
Nepamiršiu, kai vieno mano draugo (ekspatrianto) vairuotojas vidury baltos dienos pabėgo nuo jį stabdančio policininko (kelių policininkai dažniausiai būna be automobilių ir patruliuoja tam skirtose būdelėse ant kelio). Kai pradėjome klausinėti jo, kodėl taip pasielgė, jis atsakė, kad policininkas stabdė jį be rimtos priežasties, vadinasi tik dėl pinigų, o kadangi šie policininkai neturėjo nei ginklų, nei automobilių, vadinasi buvo galima ir nesustoti.
Pyktis ima visus, tačiau eiliniam žmogui su tuo kovoti neįmanoma, o vyriausybė per daug pastangų irgi nededa. Turėjau progą pasikalbėti su vienu iš Port Harkorto policijos vadovų. Pokalbio metu pavyko išklausti apie policininkų algas. Kai išgirdau sumas, mano veidas ištįso. Eilinis policijos pareigūnas, dirbantis gatvėje, senos vyriausybės laikais gaudavo 7 tūkst. nairų per mėnesį (1 litas yra apytiksliai 50 nairų), o vyresnysis pareigūnas – 24 tūkst. nairų.
Dabartinė vyriausybė pakėlė algas. Dabar eilinis policininkas gauna 25 tūkst. nairų, o vyresnysis pareigūnas net 77 tūkst. nairų. Atlyginimai pakilo, tačiau žinant faktą, kad Port Harkorto arba Lagoso kainos labai dažnai prilygsta didžiųjų Europos miestų kainoms, šie pinigai – tik lašas jūroje. Norint išlaikyti gausią šeimą (o tradicinė šeima turi mažiausiai tris vaikus), susimokėti už būsto nuomą, išleisti vaikus į mokslus, reikia prasimanyti papildomą pajamų šaltinį. Juo dažnai tampa savo valdžios rodymas prieš civilius.
Neseniai paplūdimyje susipažinau su pensinio amžiaus izraeliečiu, kuris dirba įvairiose Afrikos šalyse pusę savo gyvenimo. Sužinojęs, ką aš veikiu Nigerijoje, net atsilošė. „Kodėl pasirinkai Nigeriją? – jis klausia manęs. – Juk tai pati baisiausia Afrikos šalis!“
Nežinau, ar mano pašnekovas teisus, nes niekada nebuvau kitoje Afrikos šalyje, todėl negaliu lyginti, tačiau žinau vieną: visur yra gerų ir blogų žmonių, tik ne visur vienodas santykis.