Kaip ir amerikiečių rinktose įdomiausiose Europos vietose, čia ne vienas ir ne du siurprizai. Ir gal kas iš mūsiškių „išverstabambių“ susidomės tokiais egzotiškais, kartais nepergrūstais ir tikrai nepigiais paplūdimiais. Juolab kad ten ir rugsėjį dar visiškai smagu. O kai kur ir kiaurus metus.
Žvilgtelime į sąrašą, kurį pradeda britų Virdžinijos salos Karibuose, bent jau netoli nuo jų. Daugybei žmonių didelį įspūdį paliko Gorda sala su krūva atrakcijų ir visiškai be jokio naktinio gyvenimo. Gorda pilna puikių paplūdimių, įspūdingų grotų ir vulkaninių formacijų.
Viena jų – Baths – vonios. Žinoma, jokios ten ne vonios. Bet kai giliai kvėpuojantis vulkanas iššniokštė į paviršių tą salą, jis pasirūpino ir mūsų vaizduote. Kitaip tariant, paliko jai vietos. Ir žydros bangos, besidaužančios į šias vulkanines arkas yra tikrai nuostabios. Galima įlįsti į pavėsį (eilinį kartą įspėju tautiečius dėl odos vėžio) ir apmąstyti savo gyvenimą, būties tuštybę ir beprasmiškumą.
Paskui išgerti šalto alaus, kurį turite atsinešti šaldiklyje. O jei jau norite į tikrą paplūdimį – pirmyn į Savanos palūdimį. Ilgas kaip gyvatė ir baltas kaip gulbė, kuri nesimaitina eutrofizuotuose Lietuvos ežeruose. Vienas gražiausių paplūdimių pasaulyje. Kainos viešbučiuose svyruoja nuo 100 iki 600 JAV dolerių.
Kulebra, Puerto Rikas. Čia visi keliai veda į vietinę Romą – Flamenko paplūdimį. Visiškai baltas rupus smėlis ir ilgas ilgas paplūdimys – atrodo, nei galo, nei krašto nematyti, – bet be bangų, taip kad skirtas tikrai ne banglentininkams. Greičiau – tiems, kurie patenkinti jaukiai murkdosi labai šiltame tropiniame vandenyje. Žuvų – tikra knibždėlynė, bet žuvauti draudžiama.
Užtat būtina užsidėti kaukę, įsigrūsti į burną guminį vamzdelį, o veide turi suspindėti tikro tyrėjo išraiška. Tada pirmyn – stebėti visai kito, povandeninio pasaulio. Dieną dangus akinančiai karibiškai mėlynas. Naktį, jei mėnulis netrukdys jūsų svajonėms, virš galvos nusidrieks Paukščių Takas. Bet patekti į paplūdimį nelengva. Miestelyje yra keletas paprastų viešbutukų. O keliautojai, įsukūrę pagrindinėje saloje, turės vykti į Fajardo oro uostą, iš kurio į svajonių paplūdimį poilsiautojai skraidinami. Galima vykti ir keltu. Primygtinai rekomenduoju ten atsidurti prieš gerą valandą nuo išplaukimo. Kelionė neprailgs, nes visi pradeda linksmintis jau ten. Išskyrus tuos, kurie suserga jūros liga. Viešbučių kainos pagrindinėje saloje – 150–250 dolerių.
Kaipgi čia dabar pamiršti Tailandą? Puketo sala, žiauriai nukentėjusi nuo dar atmintyje labai gyvo cunamio. Nepaliko ji man didelio įspūdžio, iškart turiu prisipažinti. Bet salelės aplink tikrai vertos dėmesio. Ypač plačiai žinoma Ko Pi Pi , kur įvairios Holivudo žvaigždės, pavyzdžiui, Leonardo DiCaprio, ten filmavosi. Kai man teko laimė ten pabuvoti seniau, ji buvo tarsi laukinė. Per tą laiką mažulyčiame žemės plotelyje spėta pristatyti viešbučių ir taip beveik visiškai sunaikinti salų žavesį. Antra sala – uolinė. O viduje peri nesuskaičiuojama daugybė čiurliukų. Tų, kurie lizdus stato iš savo seilių. Vietiniai iš jų verda delikatesines sriubas. Tenka pastebėti, kad jie šventai vadovaujasi taisykle „naudok, bet ne pernaudok“. Taisykle, kurios pas mus, atrodo, niekas ir nežino.
Uitsandai salos, Australija. Gerai išreklamuotos, saugios, jaukios, nors kartais labai jau vėjuotos salos. Tiek šiaurinė, tiek vidurinė kengūrų žemyno pakrantės tropinių ciklonų metų labai jau nestabilios. Salos urbanizuotos ir labai gražiai atrodo tik iš oro. Daug paplūdimių niekam tikę, bet yra ir tikrai įspūdingų. Nereikia nė sakyti, kad salose pilna dėl turistų priveistų mielų koalų ir nedidelių valabių (kengūrinių šeimos sterblinių žinduolių gentis). Jei jūs galite ir sugebate tai priimti už tikrą pinigą, turėtų patikti. Viešbučiai – apie 250 JAV dolerių.
Jasavos sala, Fidži. Na, apie Fidži reikia pasakoti daug ir ilgai. Mes apsiribojame tik paplūdimiais. Ši sala – labai graži, su puikiu akinančiai baltu smėliu. Viešubučiai – apie 200 JAV dolerių. Bet, kaip ir pabrėžiau, – apie Fidži atskira kalba.
Na, dabar tai pasijuoksime. Bora Bora (ne Afganistane, kur vis tik nepagavo Osamos), bet Prancūzų Polinezijoje. Viena, ką paliko prancūzai visose savo užjūrio teritorijoje, – tai didžiules kainas. Bora Boros sala – gyviausias įrodymas. Įžūlus pinigų grobimas.
Bet jeigu žmonės noriai moka, kodėl ne? Pirmiausiai jums reikia atskristi į Taiti saloje esantį oro uostą FAAA (trys A, tikrai nemeluoju, nes turiu spaudą pase). O iš ten mažu lėktuvėliu – į Bora Borą. „French rip-off“ (prancūzų apgavystė), kaip vienas mielas anglas man pasakė. Visas įdomumas tas, kad viešbučiai styro ant kuoliukų vandenyje. Gražu, žuvytės matosi, kartais koks jūrinis vėžlys praplaukia.
Kainos astronominės. Niekam nerekomenduoju, išskyrus visokius naujalietuvius, kad galėtų pasigirti, kur buvo ir kiek išleido.
Tulumas, Meksika. Kiek piečiau nuo Plaja del Karmen. Ten tikrai įdomu. Aibės majų ruinų, užtektinai gražių džiunglių ir puikių paplūdimių. Tik nepamirškite, kad tai – Karibų jūros pakrantė, tad tikėtis gražių okeanininių bangų netenka. O paplūdimiai gražūs. Siauri keliukai raizgo pajūrio uolas. Veikti tikrai yra ką. Viešbučiai – apie 250 dolerių. Skrydis iš Los Andželo į Kankuną – apie 400 dolerių (itin pigus).
Malė, Maldyvai. Įstrigę tie Maldyvai galvon daugeliui paplūdimių mėgėjų. Gražus salynas, išsidraikęs Indijos vandenyne. Iš salos į salą – su jūriniu lėktuvėliu. Bet kai prisimenu Maldyvus, tai tik juokas pro ašaras. Kai smogė garsusis cunamis, oro uosto dispečeris kažkur į erdves pranešė, kad viskas paruošta pono Cunamio priėmimui. Jis įsivaizdavo, kad tai aukšto rango japonų pareigūnas. Ir nedavė jokio pavojaus signalo. Salos buvo gana stipriai nusiaubtos. Ir aukų taip pat nemažai. O ponas Cunamis taip ir neatskrido.
Kainos – 300–600 JAV dolerių už parą. Į Maldyvus negalima įsivežti jokio alkoholio, viską reikia labai brangiai pirkti vietoje. O ir šiaip – atsidūrę svajonių saloje būsite atskirti nuo visko. Romano Abramovičiaus su jachta juk neišsikviesi.
Zanzibaras, Tanzanija. Čia kita kalba. Kažkiek istorijos, architektūros, palyginti įdomios virtuvės. Paplūdimių daug ir visokių – reikia rinktis iš anksto. Bet ten jau šauniausia samdyti mašiną su vairuotoju, kuris stebėtinai pigiai nuveš jus į įvairias istorines vietas. Tik netikėkite, jei pažadės parodyti jums leopardą Džozanio miške. Sakykite, kad leopardais nesidomite. Beje, viešbučiai nesikandžioja – labai geri kainuoja apie 150 dolerių, o visai padorūs – mažiau negu 100 dolerių.
Valio – į Europą! Ne visai, atsiprašau, į Afriką. Tik teritorinė priklausomybė Ispanijos. Puerto de la Kruz Tenerifės saloje, Kanaruose. Šiaurinis salos galiukas. Miestuko atmosfera iš ties labai gera, ką ir kalbėti. Siaurutės vinguriuojančios gatvelės. O salos viduryje boluoja galingo ugnikalnio viršūnė, matoma net iš Grand Kanarijos salos, jei nepabijosite mašina užvažiuoti užtektinai aukštai. Labai geras viešbutis – 100 eurų už dvivietį kambarį su pusryčiais.
Taigi štai, ką rinkosi amerikiečiai. Atseit tikrai nesigailėjo ir visiems rekomendavo. Daug tų vietų teko pamatyti ir man. Ir net bijau prisipažinti, kad amerikiečiai po truputį pradėjo kilti mano vertinimų skalėje, nes dauguma aukščiau išvardintų vietų tikrai vertos dėmesio. Tad siūlau ta patirtimi pasinaudoti. Ir – geros kloties.