Per dvi dienas – 10 šalių. Amerikiečiai keliauja

Problemų yra, bet jos mažesnės nei Afrikoje. Kelionių agentūros neriasi iš kailio, kad įrodytų kelionių magiją. Bando visaip reklamuotis. Ir reklamuoti vietas, kurias siūlo. O reklama ten tiek kainuoja, kad maža tikrai nepasirodys.

Keliaujančioji JAV bendruomenė gali būti lengvai padalyta į dvi stovyklas. Vieni – tikri keliautojai, anksčiau ar vėliau užsikrėtę šiuo virusu. Kiti – keliautojai „dėl mados“. Tai dažnokai susiję ir su noru ar būtinybe pamatyti giminaičius. Kad ir kur jie gyventų. Kokioje šalyje nerasime vieno iš šios „multi tautos“ protėvių?

Tad jeigu kas nors Italijoje, Airijoje ar dar kur nors švenčia 80-metį, tenka skristi. Tačiau bendraudamas su vidutiniu amerikiečiu pamažu pastebi jo gana tvirtas nuostatas: kuo daugiau informacijos ir galimybių – tuo mažesnis noras pažinti ir patirti nauja. Nebent pasigirti pakeliavus madingu maršrutu. Ironiška, nes kuo mažiau žmonės turi, tuo didesnis jų smalsumas. Kaip sausos kempinės godžiai traukia į save vandenį, taip mažiau pasiturintys žmonės – žinias ir patyrimą. Ir noras begalinis. O didžioji dauguma amerikiečių apskritai nekeliauja. Kam?

Netyla ginčai, kiekgi JAV piliečių turi pasus. Oficialios statistikos nėra. Kodėl – sunkiai suprantama. Privatūs tyrėjai vis dėlto apytikriai suskaičiavo, kiek maždaug per metus šalyje išduodama pasų. Tai, kad JAV pasas galioja 10 metų, sukelia papildomų keblumų suskaičiuoti. Bandyta išvesti vidurkį. Rezultatas – 22%.

Kiti šaltiniai nurodo skaičius nuo 7 iki 25%. Sutikite, skirtumas didžiulis. Atrodo, kad daugiausia pasų turi niujorkiečiai – 38%, San Francisko gyventojai – 37%, Majamio – 33%, Los Andželo – 27%, panašiai ir sostinės Vašingtono.

Amerikiečius itin veikia „travel alerts“ – oficialūs įspėjimai dėl kelionių pavojų, kur jiems nerekomenduojama vykti. Sprendžiant iš dabartinės politinės padėties, tos rekomendacijos, atrodo, greitai apims visą pasaulį. Išskyrus gal dalį Europos, Kanadą ir šiaurinę Meksikos dalį. Na, niekaip nesupykčiau ant amerikiečio, kuris nedega noru skristi į Iraką ar Afganistaną.

Bet sąrašiukas daug ilgesnis. Už valdžios išdaigas eksportuojant demokratiją į pasaulį sumoka keliauti užsimanę piliečiai. Ir nieko nepadarysi. Jeigu būdamas Artimuosiuose Rytuose pasakysi, kad esi iš Rusijos, tave mylės ir pamalonins. Arabų atmintyje gyvi faktai, kaip SSSR režimas rėmė juos, o ne Izraelį ir Ameriką. Aišku, rėmė ne be išskaičiavimo. Bet vietiniam mentalitetui svarbu tik viena – rėmė.

Vienas dažnai neįvertinamas faktas kalbant apie amerikiečių kelionių galimybes – atostogų trukmė. Laisvo laiko jie turi juokingai mažai. Nė iš tolo negali lygintis su Vokietija ar Lietuva, dviem ES pirmūnėmis, taip mylinčiomis savo darbo žmones, kad greitai, atrodo, darbo dienų pas mus bus mažiau nei laisvų.

Paradoksalu, bet JAV federaliniai įstatymai nenumato jokių atostogų. Jeigu dirbate normalų darbą, pagal savitarpio susitarimą gaunate iš kompanijos malonės nuo vienos iki dviejų savaičių atostogų per metus. Tas labai mažina keliaujančių amerikiečių skaičių. O štai japonai ar korėjiečiai atostogų turi dar mažiau. Tad jeigu kur nors Europoje, Naujojoje Zelandijoje ar Singapūre pamatai pilną autobusą japonų, reginys visada vienas ir tas pats – jie tiesiog šliūkšteli visa mase lauk iš autobuso per kelias sekundes (nepriklausomai nuo amžiaus) ir puola fotografuoti viską aplinkui. Net nežiūrėdami ką. Ir taip pat greitai sulenda atgal. Vėliau grįžę namo tyrinėja, kur buvo ir ką matė, ar tiksliau – ką spėjo nufotografuoti. Amerikiečiai tokio aukšto organizuotumo lygio dar nepasiekė.

Jokios Pūkuotuko filosofijos

Skeptikai, ėmęsi skaičiuoti, sužinojo, kad vidutinis amerikietis įvairiais kanalais per dieną patiria maždaug 5 000 tiesioginių ar netiesioginių reklamos atakų. Jis 7,5 valandos draugauja su televizoriumi. Transporto spūstyse praleidžia vos ne pusę gyvenimo. Didžiausias stebuklas amerikiečiui – užsienyje susidurti su žmogumi, kuris apskritai neturi mašinos. Ir nebūtinai dėl pinigų stokos.

Nemažai amerikiečių plaukioja kruiziniais laivais po Karibus. Tai jiems visai priimtina. Kajutės didelės, gana prabangios, tonos maisto, nieko nereikia daryti. Kas buvo JAV, savo akimis matė, ką vadinamasis šiukšlių maistas (angl. junk food) daro su žmonėmis. Tiek rimtai nutukusių žmonių retai kur sutiksi. Kai kurie iš jų, matę vieną ar kitą laidą per TV, bando savo bėdomis kaltinti metabolizmą. Esą įgimta liga. Ką ten metabolizmas – tikrų tikriausias persivalgymas. Metodiškas, kryptingas, užtikrintas, nuolatinis. Įdomu, kurgi tas metabolizmas buvo XIX amžiuje, kai „McDonald’s“ restoranų nebuvo? Ir milžiniškų bei labai pigių „švediškų stalų“? Niekas ten valgyti neina. Eina ėsti.

Jeigu amerikietis priklauso rimtai keliaujančiųjų kohortai, jis yra ant ribos. Kokios – neklauskite. Man dažnai tenka susidurti su grupėmis, keliaujančiomis per Jungtinę Karalystę traukiniais. Dalijamės įspūdžiais. Stipriai peroksidinė septyniasdešimtmetė, apsitempusi kažkokiomis sintetinėmis kelnėmis, džiugiai spygauja: „Wonderful, wonderful!“ Jie ką tik buvo Jorke. Kokia sena ten bažnyčia, tęsia mūsų pažįstama.

Kitos unisonu pritaria. Viena bando išsiskirti, priminusi „Mary, o ta sena miesto siena – argi ji ne wonderful?“ Bet visas dalijimasis greitai baigiasi. Pareiga atlikta. Kalba grįžta į savą vagą, pavasarinę. Apie namus, vaikus, anūkus. Viskas tiesiog „wonderful“.

Mano kelionių specifika – gamtos ir paukščių stebėjimas – neretai suveda su amerikiečių grupėmis gamtoje. Ypač Lotynų Amerikoje. Kai plaukėme drauge į Antarktidą, dauguma laive buvo amerikiečiai. Va čia ir pamačiau, kad jie laviruoja ant skustuvo ašmenų. Kai išsikėlėme Folklande, buvome tiesiog apsupti stebuklų. Pingvinai, albatrosai, kormoranai – ir visus nors ranka liesk. Valandas leidome tame rojuje. Bet amerikiečiams reikėjo būtinai pamatyti juodagurklį kikilį. Nepamatė. Aš tai buvau ramus, nes kelis gerai mačiau Čilėje.

O jie atrodė kaip žmonės, praradę savo vienintelį draugą. Po tiek patirtų įspūdžių, tokio grožio. Visko lyg nebūta. Tikrai liūdna. Todėl ir pabrėžiu faktą – rimtoms kelionėms besiryžtantys amerikiečiai siaubingai sureikšmina tą įvykį. Kiekvieną pamatytą paukštį – o nori pamatyti visus. Jokios Pūkuotuko filosofijos, tik savęs (ir kitų) graužimas. Visiškai kitaip elgiasi olandai, skandinavai, net šveicarai – juokauja, prisimena gera, o ne bloga. O anglai, deja, panašesni į amerikiečius.

Šiaurinė Čilė. Aukštai Anduose sutinkame grupę amerikiečių. Itin aktyvių, su kuriais kelionių agentūra atliko dažnai naudojamą triuką. Nuo jūros lygio (Arikos) jie užvežami nakvoti į Putrę (3 700 m). Tikslas konkretus – taip grupė pamatys viena ar dviem rūšimis daugiau. Bus daugiau laiko vietoje. Kelionės rezultatas konkurencingoje rinkoje atrodys geresnis.

Nustebau gerokai, žinodamas, kokie pavojai ten slypi sveikatai. Bet buvo tik pirma diena, visi dar jautėsi maždaug gerai. Ir tik vėliau Arikoje sužinojome, kad du žmonės naktį rimtai sunegalavo ir juos teko skubiai leisti žemyn – 200 km vingiuotais Andų keliais.

Tada, dar sveiki, jie puolė mūsų klausinėti, ką matėme. Ar buvome išplaukę laivu į Humboldto srovę stebėti jūrinių paukščių? Taip, buvome. Ar matėte Peru nardantįjį audrašauklį? Matėme, net keturis. Va čia jau prasideda kažkas panašaus į aimanas, dejones. „Mus apmovė“, „nepamatėme“ ir t. t. Vienam aukštam, žilam ir liesam kaliforniečiui dešinysis skruostas ima stipriai nervingai trūkčioti, o kojos virpėti. Tikrai ne iš pavydo. Iš egzaltuoto netekties jausmo. Būtų jis Pūkuotukas – paukščiai patys atskristų. Paklauskite Palmiros.

Seniai kelionėse nebeklausiu amerikiečių: „How are you?“, nes atsakymą žinau jau iš anksto.“Wonderful“, – iškišusi dirbtinius dantis ir dar dirbtinesnę plieskiančią pseudoholivudišką šypseną atsakys ji. Netgi jeigu būtų prie mirties slenksčio, jeigu jau prieš gerą laiką būtų diagnozuota nepagydoma liga. Kažkoks artistinis, netikras tvirtumas, įgytas plaukiant pasroviui su mase. Lyg susiformavęs iš kažkokių plastikinių dvasinių išgyvenimų. Pirmas mažytis kultūrinis šokas mane ištiko Denverio oro uoste, laukiant skrydžio.

JAV lankiausi pirmą kartą. Prie manęs priėjo maloni jauna amerikietė, studentė, kaip vėliau paaiškėjo. Ir paklausė, ar man nereikia pagalbos. Visai pasimečiau. Paklausiau, kodėl ji taip mano. „Jūs atrodote labai europietiškai“, – nuskambėjo atsakymas. Še tau, jie irgi mato.

O štai keletas kelionių agentūrų darbuotojų ryškių prisiminimų apie keliautojus iš JAV. Skambina klientė ir sako, kaipgi čia dabar lėktuvas iš Detroito išskrenda 9.15 ryto, o atskrenda į Čikagą 9.30? Bandoma paaiškinti, kad tarp šių miestų yra valandos laiko skirtumas. Bet keliautoja niekaip nesuvokia, nes neturi žalio supratimo apie laiko juostas. Praradusi viltį agentė paaiškina, kad tai tiesiog labai greitas lėktuvas. „A, dabar viskas aišku“, – atsakymas.

„Ar visos oro linijos ant lagaminų sega duomenis apie jūsų asmeninę išvaizdą? Aš suprantu, saugumas ir taip toliau, bet vis dėlto...“ – kreipiasi keliautoja į oro linijų atstovę. „Ne, o kodėl jums taip pasirodė?“ – „Nieko man nepasirodė, jie priklijavo lipduką „FAT“ (liet. storas) ant mano lagamino. O aš, kaip matote, nesu liesa“ (tipiška metabolinė amerikietė). Vargais negalais pavyko jai išaiškinti, kad FAT – Fresno miesto oro uosto kodas.

Kita kelionių specialistė reikalauja bilieto iš Indianapolio į Begemotą Niujorko valstijoje. Darbuotoja viską patikrinusi sako, kad tikrai tokio oro uosto Jungtinėse Valstijose nėra. „A, supainiojau, Buivolo (angl. Buffalo), – džiaugsmingai šūkteli klientė. – Juk tikrai žinojau, kad tai didelis žvėris!“.

Kita nemažiau patyrusi keliautoja nori skristi į Havajus iš Čikagos. Sužinojusi siūlomą kainą ji pasidomi, ar nebūtų pigiau skristi į Los Andželą, o jau po to traukiniu iš ten į Havajus. Oi, ta laida „Klausimėlis“, jiems net montuoti tų trumpų interviu nereikėtų. Ir laiko nemažai sutaupytų. 10 minučių – ir filmavimas baigtas.

Pateikiame 25 „karščiausius“ turistinius taškus Europoje amerikiečių akimis. Šį sąrašą šiam sezonui sudarė „TripAdvisor®“. Tai JAV specializuotos žiniasklaidos sistema, kuria kartu su dar 10 kompanijai priklausančių priemonių per mėnesį naudojasi apie 30 milijonų keliautojų. Nagi pažiūrėkime ir patys nuspręskime, gal ir mums verta pasinaudoti šiais patarimais. Tiesa, turint galvoje, kokiu „galiūnu“ dabar tapo JAV doleris, į Europą atvykstantiems amerikiečių turistams čia begėdiškai brangu.

Ką galime pasakyti apie sąrašą? Kad keliaujanti ir balsuojanti JAV publika vis dėlto ne visai iš kelmo spirta. Juos kaip magnetu traukia senovė, kurios jie savo šalyje neturi. Net šešios vietos Italijoje! Ir faktas, kad keliauja vis tiek palyginti nedaug amerikiečių. Nesakysiu išrinktųjų. Bet vis tiek ne bet kas.

Ir tų keliaujančiųjų prioritetas Europoje – pilni istorijos ir architektūros miestai bei miesteliai. Be abejo, ne be kelionių agentūrų įkyrių rekomendacijų ar draugų patarimų. Seniai įrodyta, kad asmeninė žmogaus, kurį gerai pažįstate, rekomendacija daug vertesnė už visas reklamas.

O štai amerikiečių išrinktų pasaulio populiariausių vietų šimtuke pirmas – Milfordo fiordas (Milford Sound) Naujojoje Zelandijoje. Tarptautinė keliautojų gildija Naująją Zelandiją daug metų paeiliui išrenka populiariausia šalimi pasaulyje. Kaip Singapūro ar Honkongo oro uostus – geriausiais. Mat ką reiškia ne tik pasiekti aukštą lygį, bet ir jį išlaikyti.

Kartą liepos 4-ąją, JAV Nepriklausomybės dieną, teko skristi mažu lėktuvėliu Kanzaso valstijoje, nykiuose ir nuobodžiuose Vidurio vakaruose. Buvome tik pilotas ir aš. Aišku, įsišnekėjome. Paklaustas, iš kur aš, nutariau per daug neatvirauti. Labai jau daug bus klausimų arba visai nebus. Atsakiau, kad iš Europos. Atsakymas jį visiškai patenkino. Papasakojo apie savo draugą, kuris yra buvęs Europoje. Šalių neįvardijo, nes nežinojo. Be to, manė, kad Europa – tai tokia šalis. Ir draugas sakęs, kad ten labai daug senų namų. Ir kad žmonės yra „ok“. Išgirdęs tą lengviau atsidusau. Jo akyse aš tapau „ok“. Ne amerikietis, aišku, bet „ok“.

1. Rodo sala Graikijoje. Graži, turtinga istorijos, puikus senamiestis, daugybė antikos paminklų ir pusėtini paplūdimiai bei naktinis gyvenimas. Greitas keltas kasdien jus gali nuplukdyti į Turkiją.

2. Zalcburgas. Austrijos perliukas. Daug gražios ir gal kiek „žaislinės“ architektūros. Nemokami autobusai po miestą. Fortas. Mozarto gimtinė.

3. Amalfis, Italija. Itin statūs jūros krantai ir prie jų prilipę vaizdingi nameliai. Statūs ir vingiuoti keliukai – stiprių nervų keliautojams ir vairuotojams. Šv. Andriejaus katedra, kurioje yra ir jo palaikai.

4. Batas (Bath), Anglija. Kiek kartų pro jį važiuoji pakeliui į Bristolį ar dar kur, tiek kartų jis stebina vientisumu ir nesugadinta architektūrine darna. Tiesiog toks monolitas. Pusės dienos gražių klajonių tikrai pakanka. Tik, šiukštu, ne sezono metu. Antraip jausitės kaip turguje arba Luaros slėnio pilyse.

5. Siena. Visai netoli Florencijos, Italijoje. Toskanos kalvose. Statinių amžius – apie 800 metų. Įspūdinga katedra, gotikinis miesto tarybos pastatas.

6. Dinglis (Dingle), Airija. Įsivaizduojamoji vieta, kuri skiria Atlantą nuo Airijos jūros. Vaizdingas pusiasalis ir miestukas. Pilna tradicinių alinių ir lauko muzikėlės. Puikūs peizažai.

7. Briugė. Vakarų Flamandijos sostinė Belgijoje. Dar vieni tikri viduramžiai. XIII amžius. Vaizdingi kanalai, miestas pilnas pėsčiųjų gatvių.

8. Liucerna, Šveicarija. Vienas seniausių dengtų tiltų pasaulyje labai jau vaizdingame ežere. Ne veltui Maironis juo taip žavėjosi. Daug barokinių bažnyčių ir kitų pastatų. Lynų keliais galima pakilti net į tris apylinkėse dunksančius kalnus ir pasigrožėti panoramomis. Taip pat paplaukioti ežero pakrantėmis ir įlankomis. Viskas atrodo kiek nerealiai kaip kalėdinis tortas.

9. Vatikanas. Kur jau be jo. Bent 30 nacionalinių kanalų JAV transliuoja vien religines programas. Yra dar ir Siksto koplyčia.

10. Edinburgas. Gražus, gana didingas miestas, Škotijos kultūros sostinė. Pilis ant labai stataus kalno. Edinburge įsikūrusi oficiali Britanijos karalienės rezidencija. O ir kita architektūra harmoninga, patraukli ir įdomi. Nepamirškite Edinburgo menų festivalio, sutraukiančio labai margą publiką. 11. San Džiminjanas (San Gimignano), Italija. Vėl Toskana. Tai vadinamasis bokštų miestas. XIV amžius. Bokštai po ilgo lipimo nepagaili tikrai įspūdingos panoramos.

12. Florencija, Italija. Renesanso sostinė. Istorija ir kultūra ant kiekvieno kampo. Garsioji Uficijų (Uffizi) galerija ir Mikelandželo Dovydo originalas.

13. Pompėja, Italija. 2000 metų senumo šventyklų griuvėsiai ir kiti atkasti žuvusio miesto stebuklai. Kai 79 mūsų eros metais šalia dunksantis Vezuvijus šiek tiek užsirūstino, miesto neliko.

14. Golvėjus (Galway), Airija. Bohemiškas miestukas su vinguriuojančiomis kaip gyvatėlės gatvėmis. Sausakimši jaukūs barai. Daug studentų, rašytojų, kitų menininkų. Taip pat turi ir vasaros menų festivalį.

15. Heidelbergas, Vokietija. Seniausio universiteto lopšys. Gražus istorinis centras. Raizgytos gotikinės gatvelės ir XIV amžiaus pilis. Visiškai autentiška architektūra, nes sąjungininkai karo metais sąmoningai jo nebombardavo, nes ketino įkurti čia savo bazes ir štabus. Ir įkūrė.

16. Monte Karlas. Ką ir pridursi – prabanga, kazino, „Formulė 1“.

17. Tauberio Rotenburgas (Rothenburg ob der Tauer). Gražus spalvingas pietų Vokietijos miestukas. Gotikos ir baroko sintezė. Daugybė festivalių turistams privilioti. Daug XIII-XIV amžiaus pastatų.

18. Venecija, Italija. Žila jau, 1500 metų. Mašinų nėra. Daug geriau vykti ne sezono metu. Kanalai, kanalai. Vasarą vanduo dažnai bjauriai smirdi.

19. Jorkas, Anglija. Prigrūstas istorijos miestas (ne miestelis). Puikus susisiekimas su Londonu. Kiek daugiau nei dvi valandos kelio iš „King’s Cross“ stoties, ir jūs ten. Garsi Jorko katedra bei Klifordo bokštas su atsiveriančia puikia panorama. Amerikiečiams itin svarbus miestas – juk nuo jo kilęs Niujorko pavadinimas.

20. Paryžius. Nors ir labai sunku amerikiečiams tverti visišką prancūzų ignoravimą ir net atvirą, nors subtilų tyčiojimąsi, jie neatsispiria romantiškiausio pasaulio miesto kerams. Bet širdį draskančios scenos dažnos. Vieni amerikiečiai pamato kitus, puola glėbesčiuotis kaip rusai ir amerikonai prie Elbės. Vieniša jiems ten, matote. Lieka ne visai suprasti.

21. Praha. Ir taip viskas aišku.

22. Sankt Peterburgas. Ten įdomu. Net įgimtas antagonizmas Rusijai neatgraso amerikiečių nuo šiaurės Venecijos aplankymo.

23. Versalis, Prancūzija. Buvusi sostinė. Iki Paryžiaus. Pilna visokiausių rūmų ir prabangių parkų. Visai netoli nuo dabartinės sostinės.

24. Asyžius, Italija. XIII amžiaus statiniai ir miestas Umbrijos kalvose. Italijos globėjo šv. Pranciškaus gimimo vieta.

25. Stratfordas prie Eivono (Stratford-upon-Avon). Čia dominuoja šekspyriška tema. XVI amžiaus miestas. Be istorijos ir kultūros, kažkodėl būtent čia yra didžiausia drugelių ferma Europoje.