Į Kazachstano sostinės tarpelius telpa ne tik prostitutės (video, nuotraukos)

Atskridęs iš musulmonų šalies mano lagaminas Vilniuje trenkė degtine.

Kone keturi tūkstančiai kilometrų nuo auksinės Kazachstano širdies iki Dunojaus bangų Austrijoje ir dar tūkstantis iki Lietuvos. Vienas persėdimas Vienoje, nusiperkant tradicinių W.A.Mozarto portretu apvilktų saldainių. Vienas butelis kazachiškos degtinės lagamine – lauktuvių. Sugrįžimo salėje Vilniuje buvo galima nutuokti, kad įsismarkavusios degtinės bangos kažkur lėktuve virš Dunojaus pramušė butelio stiklą ir išsiliejo į baltus mano marškinius, paskleisdamos stiprų subrandintų Kazachstano rugių aromatą, vienijantį visas buvusios Sovietų Sąjungos respublikas.

Kaip gyvena Kazachstanas, žiūrėkite lrytas.lt videonaujienose.

Pusė litro pačios pigiausios degtinės Kazachstano sostinėje Astanoje kainuoja apie 6-7 litus. Brangiausios baltakės butelio kainos – dešimt ir daugiau kartų didesnės.

Ant vietinio prekybos centro lentynos tarp pačių brangiausių privarva ir Lietuvos velnio išvarytų lašų. Jų dar yra, o pigiausios rusiškos degtinės – nė kvapo. „Per dieną išpirko“, - aiškina man pardavėja.

„Ar kazachai turi kokį nors tradicinį gėrimą?“ – suku aš, mąstydamas apie „Suktinį“.

„Kazachai geria kumysą, tačiau mūsų parduotuvėje jo nenusipirksite“, - dėsto pardavėja, pažadindama rūgusio kumelės pieno skonį ant mano receptorių. „Kazachai žino 40 kumyso rūšių“ – skelbia reklaminis lankstinukas.

Iš pradžių dieną paragavau paprasto, o įsidrąsinęs priglaudžiau prie lūpų dubenėlį su kumysu, kuriame dar plaukiojo keli gabaliukai arklio riebalų. Nurijęs supratau, kad abi rūšys vienodai gerai tiktų sąnariams. Tik išviršiniam vartojimui.

„Taip, kumysas gydo įvairias ligas: virškinimo sutrikimus, bronchitą, reumatą“, - savo senelių išmintį rodo jauna parduotuvės, kurioje kumyso nėra, pardavėja. Jos darbovietė vadinasi „Mega“ – prekybos centro ženklas visai toks pat, kaip Kaune, tik viduje nėra milžiniško A.Rakausko veido bareljefo ir akvariumo su rykliais.

„O saldumynų? Kokių nors suvenyrų? Na, ką žmonės perka atvykę į jūsų šalį?“, - beriu klausimus. Mergina pagūžčioja pečiais – Kazachstano sostinė Astana praėjusią savaitę minėjo dešimtmečio įkūrimo sukaktį: miestas jaunas - galbūt todėl prekybininkė dar nesuspėjo sužinoti, ko ieško čia atvykę svečiai.

Užtat prostitučių nuojauta geresnė. Į kavinę vėlų vakarą užsukęs vyriškis nelieka nepastebėtas. Kazachstano nafta, dujos ir kiti šalies žemėje randami Mendelejevo lentelės lobiai lyg magnetas traukia užsienio verslininkus, o šie - Astanos prostitutes, kurios čia atvyksta ir iš provincijos, ir kaimyninės Rusijos, Kirgizijos. Dieną jų nematyti – medžioti pradeda temstant.

Primerktos akys, trumpas leopardo rašto sijonukas ir aptempta to paties „kailio“ palaidinė – tikras stepių žvėris. Įsikibusi į girto brito parankę ji klauso, kaip užsienietis derasi dėl viešbučio vienai nakčiai su administratore. Nors nuo sienos iš portreto žvilgsniu veria griežtas šalies tėvas Nursultanas Nazarbajevas, tačiau naktį stepėse miega net pats Alachas. Svirduliuojantis vyras ir eikli moterytė dingsta už arabeska išraižytų lifto durų.

O aš geriu juodą arbatą. Skonis – toks pat, kaip ir Vilniuje. Astanos kavinėje pasiteiravau vietinės arbatos, bet manęs nesuprato. „Mes turime japoniškos žolelių, dar turime kiniškos, „Lipton“ ir dar tamsaus alaus „Krušovice“ iš Čekijos“, - rusiškai siūlo padavėja trečiame prekybos centro „Mega“ aukšte.

Į Vakarus - nafta, o iš Vakarų - visa, ko reikia. Tokia šiuolaikinių Kazachstano pirklių verslo formulė.

Pasivaikščiojęs po žėrinčią dešimtmetę Kazachstano sostinę suprantu, kad autentika čia dvelkia tik iš stepių atpūstos dulkės. Vietiniai valdininkai mėgsta kartoti, kad „miestas buvo pastatytas nuo nulio“, kad „pritraukia kelis milijardus dolerių investicijų per metus“, kad čia yra „Vidurio Azijos ekonominis centras“, kuriame gyvena apie pusę milijono žmonių – visi jie sulipę į dangoraižius.

Prieš tai Kazachstano sostinė buvo Almata. Ne visiems patiko, kad sostinę perkėlė, nors priekaištų galima rasti tik užsienio spaudoje.

Astana – biurokratų miestas, jis nepatogus paprastiems žmonėms gyventi – tarsi parašyta ant tuščio paplūdimio smėlio, kurį skalauja drumzlinas Išimo upės vanduo. Viešai panašių frazių niekur neišgirsi – niekas nedrįsta menkinti tautos tėvo N.N. vizijų ir pastangų.

Buvęs Kazachstano komunistų partijos pirmininkas Nursultanas Nazarbajevas šalį valdo nuo 1989 metų. Jo valdžia nesubyrėjo net paskelbus nepriklausomybę 1991 metų gruodžio 16 dieną. Kazachstanas buvo paskutinė šalis, pasitraukusi iš Sovietų Sąjungos.

Ir vietiniai, ir užsienio apžvalgininkai neabejoja, kad prezidentu N.Nazarbajevas bus iki mirties. Liepos 6 dieną, sekmadienį, jis pompastiškai atšventė savo 68 metų gimtadienį.

Per šventės kulminaciją virš Astanos simbolio, auksinį burbulą į dangų pučiančio Baitereko bokšto, nušvito fejerverkai, o sostinės žmonėms dainavo pati Whitney Houston.

Abiejuose Kazachstano parlamento rūmuose – tik prezidento partijos Nur Otan nariai. Jokios opozicijos. Spalvingose N.Nazarbajevo ateities vizijose politiniams priešininkams vietos nėra.

Geriausiai tai įrodo prezidento žento Rahato Alijevo istorija.

Apkaltintas perversmo šalyje rengimu dabar buvęs saugumo pajėgų vadas R.Alijevas slapstosi Europoje. Jis tikina, kad uošvio rūstybę užsitraukė pareiškęs, kad dalyvaus 2012 metų prezidento rinkimuose.

Įkvėptas M.Puzo romanų ir režisieriaus F.F.Coppolos „Krikštatėvio“ legendos, R.Alijevas į popierių uoliai guldo kazachiškąją dono Corleone's istoriją ir bando papasakoti, ką reiškia būti galingiausio Kazachstano žmogaus klano nariu. Jis tiki, kad būsima knyga įgels į Nazarbajevo sistemos širdį, tvirtai apraizgytą korupcijos tinklais.

Tačiau kol kas N.Nazarbajevas tarp auksu spindinčių Astanos bokštų, piramidžių ir kupolų yra nepasiekiamas. „Retas paprastas žmogus yra regėjęs gyvą prezidentą. Matau tik per televizorių“, - dėsto vietinis taksistas, kuris negaili vadovui šiltų žodžių.

„Žiūrėkite, kaip viskas pas mus kyla. Daug naftos, dujų, kurių visiems reikia. Kiek pas jus kainuoja benzinas? Daugiau kaip du dolerius?! Oooo... pas mus jis – perpus pigiau“, - šypsosi šnekus taksistas, kuris po miestą keleivius vežioja be skaitiklio. Astanoje šio prietaiso neturi nė vienas taksistas – visi kainą nustato patys. Atvykėliams ji – gerokai didesnė, nes paprastai vakariečiai nėra įpratę derėtis su taksistais. Nuo miesto centro iki oro uosto mane nuveža maždaug už šimtą litų.

„Pas jus pigesnė tik degtinė, džiovinti vaisiai ir benzinas“, - garsiai pastebiu aš ir suprantu, kad Kinija yra labai arti – prekių iš kaimyninės valstybės pilnos Astanos prekybos centrų lentynos. Net ir suvenyrai, plonos medžiagos tiubeteikos, auksiniais siūlais greičiausiai išsiuvinėtos kitapus Tian Šanio kalnų.

N.Nazarbajevas supranta didelių kaimynų svarbą. Jau seniai pats Kazachstano prezidentas nori sudaryti sąjungą su gretimomis valstybėmis, kad būtų galima pakelti gyvenimo lygį ir sustiprinti stabilumą Vidurio Azijos regione.

Į šią sąjungą, be Kazachstano, galėtų įeiti keturi kiti „-stanai“: Uzbekistanas, Tadžikistanas, Turkmėnistanas ir Kirgizstanas. N.Nazarbajevas nuolat ragina šių valstybių lyderius pamąstyti apie jo siūlymą įkurti Vidurio Azijos valstybių sąjungą.

Užsienio spaudą pasiekianti prezidento vizija skelbia, kad, jeigu šis „Unistanas“ bus įkurtas, jame gyvens 55 mln. žmonių. Tai būtų mažiau negu didžiosiose Europos šalyje, bet jos teritorija beveik prilygtų Europos Sąjungos plotui. Vien Kazachstano teritorija įspūdinga - 2,7 milijono kvadratinių kilometrų. Penkis kartus didesnė už Prancūziją. Nors stepėse išsibarstę vos 15,4 milijono gyventojų.

„Šis regionas gali visiškai apsirūpinti maisto produktais nieko neįsiveždamas, gali visiškai apsirūpinti energija. Net ir rinka būtų pakankama. Taigi, ko dar reikia?“, - mėgsta pasvarstyti N.Nazarbajevas.

Kazachai kuria planus, kaip sujungti dalis turtingiausių pasaulyje energetikos išteklių į prekybos susivienijimą senojo „šilko kelio“ tarp Europos ir Azijos pagrindu. Kazachstano valdžia pageidauja sukurti su keturiomis buvusiomis sovietinėmis respublikomis bendrą ekonominę struktūrą, panašią į Europos Sąjungą, kurioje galėtų laisvai judėti prekės, žmonės ir kapitalas.

Prezidentas neslepia, kad daugiau negu 12 milijardų dolerių į Astaną investuota todėl, jog norima atkreipti į Kazachstaną dėmesį – stepėse įgyvendinti Dubajaus ar Brazilijos miesto sėkmės istorijas.

Naujosios sostinės viziją perkelti į realybę N.Nazarbajevui padėjo Japonijos architektas Kisho Kurokawa.

Dauguma gatvių Astanoje susikerta stačiu kampu. Atrodo, kad visas miestas sudarytas iš kvadratų – lyg koks Rubiko kubas. Pėsčiomis keliauti sudėtinga – gatvės įrėmintos tarp pastatų, kurių sienos tęsiasi nuo sankryžos iki sankryžos. Jokių kiaurymių, pro kurias išlindęs galėtum pamatyti kitą pastatų pusę ir kiemus.

Todėl Astanos gyventojai vaikšto mažai – visi jie autobusuose arba automobiliuose, kurie čia patenka iš Marijampolės, Radviliškio ar Kauno. Bėda ta, kad gatvėse tvyrant 40 laipsnių karščiui retas vairuotojas įjungia kondicionierių – jie paprasčiausiai neveikia. Ir niekas čia nesivargina taisyti. Atsidaryti langą ir paleisti iš salono į gatvę lietis „Russkoje radijo“ melodijoms – daug paprasčiau.

Nors mane patikino, kad plačiose Astanos gatvėse kamščių nebūna, tačiau lyg tyčia į vieną teko pakliūti. Keliuose daug automatinių greičio matuoklių, kiekvienoje sankryžoje įrengti šviesoforai, tačiau eismą švilpukais ir lazdelėmis reguliuoja policininkai. Vairuotojai nekantriai ragina leisti jiems veržtis pirmyn ir nenustoja signalizuoti pareigūnams. Jeigu šviesoforai veiktų, karštakraujai kazachai į juos mažai žiūrėtų.

Kai išsivaduojame iš kamščio, mūsų „Volkswagen Bora“ automobilį aplenkia nenaujas juodas „Mercedes Benz“. Užlenda prieš pat nosį. Matau, kaip maniškis taksistas suspaudžia rankose vairą. Nutildo per radiją dejuojantį Dimą Bilaną ir paleidžia agresyvesnės elektronikos ritmą.

Imu stebėtis, kodėl „Formulės – 1“ trasoje dar nėra nė vieno kazacho. Taksistas persekioja „Mercedes“ lyg džigito kurtas sužeistą stirną. Spaudžia, blokuoja, žybsi šviesomis - priešais važiuojančioms mašinoms nurodo trauktis į šalį. Galiausiai „Mercedes“ stringa prie sankryžos, o mūsų VW prašoka. Vežėjas pažiūri į veidrodėlį ir kaip kungfu meistras Bruce'as Lee pirštu perbraukia nosies galiuką.

Kad kazachai mėgsta varžytis įsitikinau patekęs į jurtą pačiame sostinės centre. Čia N.Nazarbajevas nusprendė įkurti kazachiškas Rumšiškes. Svečiai stebi tradicinius žaidimus, įspūdingai žirgus valdančius raitelius, vietinių kazachių šokį, ragauja kumyso ir apžiūri mažąjį Astanos ir Kazachstano maketą.

„Čia naftos gręžiniai, čia Akmens amžiaus kapavietė, čia mangano gamykla, o čia Baikonūro kosmodromas“, - angliškai žeria jaunas gidas. Jis rodo didelių Kazachstano gamyklų, paminklų ir dangoraižių maketus.

Kažką panašaus, mažas tikrų architektūros objektų kopijas, sustatytas į vieną vietą galima pamatyti Mini Europos parke Briuselyje. „Kas visa tai padarė?“, klausiu septintą klasę prieš porą mėnesių baigusio gido.

„Sugalvojo tai prezidentas, o padarė – nežinau kas“, - tiesiai atsako vaikas, kuris vėliau priduria, kad dėl gido vietos perėjo didelį konkursą. Moksleiviai – gidai buvo specialiai rengiami Europos saugumo ir bendradarbiavimo parlamentinei asamblėjai. Pristatyti Kazachstano kultūrą – užduotis rimta.

„Vadinasi, tu mokaisi penketais?“ - vėl klausiu.

„Taip. Stengiuosi. Vyriausybė kasmet mokytis į užsienį išsiunčia 3 tūkstančius pačių geriausių abiturientų. Baigę mokslus jie grįžta tarnauti tėvynei – penkerius metus turi dirbti valstybės tarnyboje. Žinoma, prieš išvykdami į užsienį jie pasirašo sutartį su valdžia: jeigu baigęs studijas studentas negrįžta į Kazachstaną, tai iš jo šeimos valstybė konfiskuoja butą“, - pragmatiško patriotizmo formulę atskleidžia gidas ir tęsia pasakojimą apie hidroelektrines, paminklus didvyriams ir Baikonūro raketas.

Žiūrint į maketus, neapleidžia nuojauta, kad juos gamino tie patys septintokai, kurie tariamo vandens purslus darė iš statybinių sandarinimo putų, kurias meistrai purškia tarp sienos ir durų staktos.

Geriau papasakotų pora istorijų apie nesėkmingus raketų startus ir bevardes kapines, kuriose ilsisi nuo karščio išsilydę sovietinių kareivių kaulai Baikonūre, arba apie atominių bombų bandymus Irtyšiaus slėnyje Semipalatinske. Tačiau tokiems intarpams Astanoje vietos nėra. Miestas buvo pastatytas pirmiausia tam, kad šalies žmonės pajustų tautinę tapatybę, žiūrėdami į milžiniškus Stalino laikams būdingus ministerijų rūmus ir modernius stiklinius naftos bendrovių, bankų dangoraižius.

O jeigu ir pavyks rasti menką plyšelį, pro jį bus galima pamatyti, kad ketvirtadalis Kazachstano žmonių gyvena skurde, atokiose vietovėse trūksta gėlo vandens, o infliacija ir nedarbas vis auga – pasaulinė finansų krizė jau čaižo per Vidurio Azijos stepes lekiančio ekonomikos žirgo šonus.

***

Ir vis dėlto. Svarbiausia, kad dėl gražios formos pirktas kazachiškos degtinės butelis, pasiekus Vilnių, mano lagamine liko sveikas - nesudužo ir nepermerkė nei marškinių, nei mažo N.N. portreto, nei dėžutės chalvos. Tiesiog gamykloje kamštelis nebuvo tinkamai užsuktas – šlakelis aitraus kvapo pro tarpelį nutekėjo į aplinką.