„Atostogausiu Reunjono saloje Indijos vandenyne!“, – taip pasakiau savo tėčiui. „O kur ji? – paklausė jis. Reunjonas yra Prancūzijos užjūrio bendrija, taip kaip Korsikos sala, Martinika ir Gvadelupė Karibų jūroje, Guana, Prancūzijos Polinezija, Naujoji Kaledonija, Majota. Norėdami Reunjono salą surasti žemėlapyje, pažvelkite šiek tiek į dešinę nuo Madagaskaro salos. Ji labai maža, apvažiuoti ją galima per 2 valandas, kai nėra spūsčių. Taip, gerai išgirdote, ne piko valandomis, o jos prasideda anksti ir tęsiasi ilgai.
Iš tikrųjų Reunjono sala, nors ir pasislėpusi tarp Afrikos bei Indijos, yra brangi sala. Vulkaninės kilmės, su vis dar aktyviu vulkanu ji buvo apgyvendinta prancūzų tik XVII a. Atvežus pirmuosius kalinius, tikėtasi, kad jie ilgai neišgyvens. Kokia buvo nuostaba, kai grižus po dvejų metų kaliniai rasti viskuo patenkinti!
Po to, kol dar nebuvo iškastas Sueco kanalas, keliaujant į Indiją pirkti prieskonių saloje buvo sustojama pasipildyti maisto atsargų. Galiausiai į ją buvo atgabenti vergai iš Indijos, Afrikos ir Kinijos, kurie turėjo dirbti cukranendrių plantacijose. Šiandien tai vienas iš Prancūzijos regionų, turintis tokį patį teisinį statusą, švietimo sistemą ir gyvenimo lygį, kaip ir kiti regionai.
Saloje susimaišiusios tautos suformavo kreolų rasę ir išsaugojo baltuosius, indus bei kinus, kurie garbina skirtingus dievus, laikosi įvairiausių tradicijų, bet save vadina prancūzais, žinančiais salos istoriją ir kalbančiais prancūziškai. Neįprasta matyti – važiuoji tiltu, kuriuo eina afrikietės, nešinos indais ant galvų, o šalia didžiulis užrašas: „Europos Sąjunga finansuoja šio tilto statybą.“
Skurstantys madagaskariečiai net neįtaria, kad vos už 800 km galima atrasti turtingą salą, kurioje nieko netrūksta. Dauguma gyventojų saloje gyvena iš socialinių pašalpų, o didžioji dalis dirbančiųjų - iš metropolio atvykę valdininkai.
Visur apstu prancūziškų prekybos centrų ir parduotuvių. Tačiau pati sala gyvena beveik tik iš cukranendrių. Tad, jei ne pašalpos, Prancūzijos valstybės investicijos, defiskalizacijos ieškantys investuotojai ir išvykusių į metropolį reunjoniečių siunčiami pinigai, ši sala savo gyvenimo lygiu nelabai skirtųsi nuo Madagaskaro. Bet prancūzai neskuba jos atsisakyti kariniais sumetimais, juk ne pro šalį turėti teritoriją, kurią galima naudoti kaip karinę ir aprūpinimo bazę.
95 proc. šios salos turistų – prancūzai, 3 proc. – aplinkinių salų gyventojai, ir tik 2 proc. iš kitų šalių atvykę turistai. Tad aš buvau turbūt viena iš nedaugelio ten apsilankiusių lietuvių.
Ši sala – mėgstančių gamtą rojus. Reunione yra daugiau nei 200 mikroklimatų ir apie 1000 takų takelių pasivaikščioti. Salos viduryje yra likęs vulkano krateris ir iš jo susiformavę kalnai, kurių viršūnės užkabina debesis ir neleidžia jiems perplaukti į kitą salos pusę, todėl salos rytuose ryte susikaupę debesys popiet pavirsta lietumi ir lyja iki kito ryto.
Jei įkopsite į kalnus rytuose, tai naktį temperatūra nukris iki nulio. Vakarinėje salos dalyje nuolat šviečia saulė, nes kalnai nepraleidžia debesų. Prie koralų grandinės vandenyno pakrantėje galėsite pasideginti, nes vidutinė temperatūra – 26 laipsniai šilumos.
Atvykę prie vulkano kraterio pasijusite tarsi mėnulyje – nepasiekiami raudonos, rudos, juodos lavinos toliai. Tik pernai išsiveržusi lavina leidžiasi nuo 2,4 km aukščio kalno ir pasislepia vandenyne daugiau nei 300 metrų platumu. Ji vis dar garuojanti ir šilta, todėl iš apačios veržiasi sieros dūmai, sušildyti veikiančio vulkano. Lavina buvo nuvalyta tik nuo kelio, kad būtų galima pravažiuoti.
Aplink aukščiausią vulkano kalną susiformavo trys ratai: prie dviejų iš jų galima privažiuoti automobiliu. Salazy ratas – pats prieinamiausias, jame rasite tokį nepakitusį ir žmogaus nepaliestą mišką, koks buvo prieš tūkstančius metų. Čia, rytuose, klimatas yra drėgnas, todėl gamta – kaip džiunglėse ar tropikuose.
Į Silaoso ratą apie valandą kilsite siauru keliuku, kuris vingiuoja tarp uolų ir kartais pavojingai susiaurėja. Taigi prieš posūkį būtina signalizuoti, norint apie save įspėti iš priekio galinčiam išdygti automobiliui.
Mafate – pats paslaptingiausias ratas. Į jį įkopsite tik pėsčiomis. Neprofesionalūs kalnų mėgėjai užtruks visą dieną, kol prieis pirmąjį kaimelį. Atsargiai reikės pakilti siauru takeliu į 2 km aukštį. Šiame rate gyvena 800 gyventojų, kai kurie iš jų niekada nėra nusileidę iš kalnų į kitą salos dalį ir nekalba prancūziškai. Ši teritorija, norint ją apsaugoti, buvo atiduota nacionalinei miškų agentūrai. Joje turi teisę gyventi tik vietoje gimę gyventojai. Žemė ten neparduodama, o tik už dyką duota gyventi vietos gyventojams.
Ta pati agentūra tiems gyventojams pastatė saulės baterijų, kad jie turėtų šiek tiek energijos vandeniui pasišildyti ir šviesai, bei atvedė vandenį. O šiaip rasite paprastų mažyčių namelių. Viskas - kaip iš vergovės laikų, o reikalingi daiktai čia atgabenami sraigtasparniu. Į kalnus įkopusių keliauninkų šiukšlės irgi išgabenamos sraigtasparniais.
Vietos gyventojai labai saugo savo ramybę, todėl nameliai pasislėpę tarp žalumos, o gyventojų beveik neišvysi. Bet neapsigaukite, socialinės pašalpos ir čia gaunamos! Vietos paštininkas kartą per savaitę nusileidžia į slėnį ir visą savaitę nešioja paštą po kalnus. Mokytojas ateina pirmadienį ir
išeina namo tik penktadienį. Turistams agentūra pastatė specialias poilsiavietes ir namelius, kuriuos prižiūri ir nuomoja vietos gyventojai.
Vaikščiotojų rojus, takai ir takeliai, vedantys per tankius miškus, tarp krioklių ir kaskadų, ant skardžių ir kalnų viršūnių. Atsargiai, tik nepaslyskite ant akmenų, nes krisite į 2 km bedugnę po kojomis. Dauguma takelių buvo suminti dar vergų, bėgusių nuo vergovės pančių, ir veda į slapčiausias ir neįžengiamiausias teritorijas. Iš čia ir kaimelių pavadinimai: Ašarų salutė, kur buvo užmušta 20 pabėgusių vergų, Mafate –
pirmo užmušto pabėgusio vergo vardas.
Nuo vaikščiojimo per savaitę sudrengiau neblogus batus. Bet visi takeliai su nuorodomis, tad nepasiklysite. Na, o jei po tokio vaikščiojimo norite pasikaitinti saulutėje ant nuostabaus koralų smėlio, tai Mauricijaus sala – visai čia pat. Pridėkite 200 eurų už lėktuvo bilietą ir po valandos skrydžio pateksite į visai kitokį rojų. Nepagailėkite, nes gal daugiau niekada čia negrįšite.