Naujoji Zelandija: nuo maorių iki kivių (I) (nuotraukos)

Šalį, kurioje buvo suvalgytas garsusis anglų atradėjas ir keliautojas kapitonas Jamesas Cookas. Šalį, kurioje karaliavo didžiausi žinomi paukščiai – moa. Palyginti su jais, net gana įspūdingas strutis atrodo mažas. Moa sverdavo apie 250 kg, o didžiausias strutis – 150 kilogramų. Dar pamėginkite įsivaizduoti 15 kg svėrusį Hasto erelį, medžiojantį moa. Kol ir moa, ir erelius sunaikino žmonės.

Naujoji Zelandija įsikūrusi tarp Australijos ir Ramiojo vandenyno plokščių. Tai nėra gera kaimynystė jokiai šaliai. Per pastaruosiuos 200 metų buvo net keli rimti paviršiaus pakitimai po žemės drebėjimų ir aktyvios vulkaninės veiklos. Amžius – apie 500 milijonų metų. Senutė. O prieš 100 milijonų metų visai šalia buvusi Gondvana pradėjo tolti, kol atsirado dabartinė Tasmanijos jūra.

O kaip žmonės? Prieš 100 000 metų pirmieji mūsų protėviai paliko Afriką (kur gimė Homo sapiens) ir patraukė į Aziją ir Europą. Tad tie iš mūsų, kurie visaip koneveikia juodaodžius, užmiršta, kad tai tolimi, bet vis tiek giminaičiai. Tegu ne odos spalvos, bet kraujo broliai. Pasiekti Australiją, suprantama, buvo daug daug sunkiau. Kai Naujoji Gvinėja ir Australija dar buvo vienas žemynas, primityviais plaustais čia pribuvo papuasų protėviai. Tad Naujosios Gvinėjos papuasai ir Australijos aborigenai ne ką skiriasi. Ir tie, ir anie netoleruoja alkoholio. Ir tie, ir anie prie negražiausių žmonių pasaulyje.

Salose maždaug prieš tūkstantį metų pirmiausia apsilankė ateiviai iš Polinezijos. Manoma, kad žmonės nuolat čia įsikūrė 1200–1300 mūsų eros metais. Pirmieji atvyko rytų polineziečiai. O paskui tikrieji šeimininkai – agresyvūs maoriai. Jie atplaukė milžiniškomis kanojomis, kuriose tilpdavo po kelis šimtus karių. Jie pavadino Naująją Zelandiją Aotearoa – Ilgo balto debesies žemė. Toliau – salų kolonizacija ir gentiniai karai.

Maoriams nebūdingas didelis taikumas ir vėlesnės britų kolonistų pastangos juos apraminti duodavo menkus rezultatus. Pagaliau 1840 metais buvo pasirašyta Vaitangio sutartis, pagal kurią maorių vadai pripažino Anglijos karalienę valstybės vadove.

Na, o pirmasis europietis, įkėlęs koją į šią tolimą žemę, buvo Abelis Tasmanas, olandas. Jis ir pakrikštijo šalį vienos iš Nyderlandų provincijų (Zeeland) vardu. Kapitonas Cookas „suanglino“ (Zealand) pavadinimą ir jis vartojamas iki šiol. Jis atrado šalį 1770 metais. Ne visai paprastas buvo tas atradimas. Laivas „The Endeavour“ mėtė inkarą šen ir ten, mėgindamas susidraugauti su maoriais. Kruvinų incidentų buvo daug. Tačiau per 6 mėnesius Cookas sudarė pirmąjį Naujosios Zelandijos žemėlapį. Po to jis dar du kartus grįžo į šią šalį. Trečioji kelionė 1779 metais buvo fatališka. Cookas buvo žiauriai maorių nužudytas ir, kaip manoma, suvalgytas. Išlikusi laivo komanda atgavo dalį jo kūno ir daiktų, kurie buvo palaidoti jūroje. Pasakojama, kad net patys rūsčiausi jūreiviai raudojo atsisveikindami su savo kapitonu.

Europiečių kolonizacija vyko sparčiai. Šalis puikiai tiko avininkystei, kitoms žemės ūkio veikloms. Viskas baigėsi tuo, kad XIX amžiaus pabaigoje vienam maoriui teko 10 baltųjų. Dabar – kiek kitaip. Šalyje – oficiali dvikalbystė, maoriai turi laikraščius ir televizijos kanalus savo kalba. Elžbieta II vis dar yra valstybės vadovė, bet tai tik simbolinės pareigos.

Naujoji Zelandija išties graži. Čia rasite bekraščių lygumų, smėlėtų paplūdimių, snieguotų kalnų, ugnikalnių ir geizerių, neįprastų miškų, keistų augalų ir gyvūnų. Net 80% augalų rūšių – unikalios Naujajai Zelandijai. Šalis (ypač pietinė sala) apgyvendinta retai. Plotas – 268 680 km², maždaug kaip Italija ar Japonija. O gyventojų – tik 4,3 milijono. Tikrai yra kuo kvėpuoti. Beje, kiekvienam gyventojui tenka mažiausiai 10 avių. Aukščiausias Kuko kalnas siekia 3 754 m. Skrendant iš Melburno į Kraistčerčą jis buvo įspūdingai šalia, kaip ranka pasiekiamas. Be jo, dar 18 viršūnių yra aukštesnės nei trys kilometrai. Klimatas – nuo vidutinio iki subtropinio pačioje šiaurėje. Dvi pagrindines salas skiria 20 km pločio Kuko sąsiauris.

Ir štai prieš jus atvykėlį – archajiškiausia pasaulyje gamta. Visai nepasiruošusi. Kaip inkai ar actekai. Neplėšri ir palyginti negodi. Kai atplaukė britai (ir kur tik jų nebuvo?) ir įsikūrė, meilė tėvynei ir kiekvieną rytą galvoje skambanti „Rule Brittania“ („Valdyk, Britanija“) neleido jiems apsiprasti su keistais garsais supančiuose paslaptinguose miškuose. Su dar keistesniais padarais kiviais, naktį patraukiančiais paplūdimių link ieškoti maisto. Su tui, kakapo, takahe, kea ir daug kitų. Iš viso – apie 48 rūšių endeminių paukščių, unikalių Naujajai Zelandijai.

Taip dagiliukai, kovai, geltonosios startos, dirviniai vieversiai ir dar būrys kitų europietiškų paukščių bei žinduolių ne savo valia praktiškai išnaikino vietinius. Nesąmoningai. Pagal gamtos dėsnius. Ne taip, kaip konkistadorai. O ir tiems britams prikišti labai kažko negalima. Visi jie ilgėjosi namų, jautė žiaurią nostalgiją. Ir niekam neatėjo į galvą, kad taip jie naikina unikaliausią florą ir fauną kaip ir ne savo rankomis. Tiesiog trūko vieversio giesmės, strazdo čiulbesio, strartų ir dagilių trelių. Ir žinių, kad jaunesnės faunos daug stipresnės ir vietiniai praktiškai neturi šanso išlikti.

Australai pasistengė ne ką mažiau nei anglai. Užmirškime dabar jų kilmę (ištremti kaliniai). Bet iki Naujosios Zelandijos jiems daug arčiau. Čia jie staiga pasigedo posumų – streblinių žvėriukų, kurių Australijoje pilna. Tokie podidžiai padarėliai mielais ir labai jau įtartinai nekaltais snukučiais. Australijoje jie gyvuoja tam tikroje darnoje su vietine gamtos „visuomene“ ir nepataisomos žalos nedaro. O Naujoji Zelandija jiems atvėrė tikrą klondaiką. Jokios konkurencijos. Metodiškai, ramiai, užtikrintai jie užkariavo salas, naikindami – nekalčiausiais snukučiais – viską, kas buvo aplink. Lygiai taip pat kaip australui pilietinė pareiga važiuojant mašina sutraiškyti kiekvieną pasitaikiusią cukrašvendrių rupūžę, taip Naujojoje Zelandijoje – posumą. Nacionaliniuose parkuose beveik kas 100 metrų matai sutraiškytus žvėriukus.

Kartą teko stebėti, kaip gal dešimt kartų mažesnė žebenkštis – taip pat importinė „prekė“ – bandė įsitempti negyvą posumą į mišką nuo kelio. Ji nepatenkinta šmurkštelėjo į brūzgynus, kai buvome jau visai arti. Bet vos mums nutolus keletą metrų grįžo ir sėkmingai ėmėsi gana sunkaus darbo – nuvilkti posumą miškan. Tiek Australijoje, tiek Naujojoje Zelandijoje patriotinės pastangos traiškyti rupūžes ar posumus keliuose neduoda nieko. Ir negali duoti. Nebent atliktos pareigos pojūtį nelabai intelekto ar abstraktaus mąstymo sugadintose galvose. Arba legalų medžioklės instinkto patenkinimą.

Sunku laviruoti tarp faktų ir emocijų. Puikioje ir gana paprastoje provincinėje Naujojoje Zelandijoje teko būti ne kartą. Visada su viza. Iki lietuvaičiai neseniai buvo pripažinti žmonėmis. Dabar teužtenka paso, kad nuvyktum į šį kerintį pasaulio kraštą. Jeigu bestume virbalu per Žemės rutulį iš Lietuvos pietų link, jo aštrus galas išlįstų nelabai toli nuo Naujosios Zelandijos. Dar kartą kyla vaikiškas klausimas, kaip jie ten vaikšto aukštyn kojomis, šitame „down under“.

Kai vizų reikėjo, kreipdavausi į ambasadą Londone. Žmonių ne per daug, gana ramu. Visur pilna lankstinukų „New Zealand – the right choice“ („Naujoji Zelandija – tinkamas pasirinkimas“). Tai daugiau buvo skirta anglams. Emigruokite, jeigu esate tinkami. Lietuviškas pasas vizų inspektoriaus veide nesukeldavo emocijų. Kartą jis paklausė, ko aš ten vykstu. Atsakiau – paukščių stebėti. Žodžių žaismas – „bird“ angliškame slenge gali reikšti ir merginą. Tad jis tik sąmoksliškai man mirktelėjo ir viza atsidūrė pase.

O toliau – vienas ilgesnių pasaulyje skrydžių. Keista, bet pasirinkimas nemažas. Ir kainos ne tokios gąsdinančios, kaip būtų galima tikėtis. Iš Londono – optime. Ypač kai svaras visiškose padugnėse ir turbūt greitai prilygs eurui. Aišku, jeigu keliaujate aplink pasaulį ir nesunkai įpaišote kivių žemę į ją, kiti pasirinkimai ir galimybės. O jeigu iš Lietuvos pirmyn atgal, geriausia skristi „Singapore Airlines“ per Singapūrą, „Cathay Pacific“ per Honkongą arba „Air New Zealand“ per Los Andželą. Visos kelionės tikrai netrumpos. Ir vėl rekomenduoju Azijos vežėjus. Komfortu juos sunkiai galima aplenkti, ypač turint galvoje skrydžio trukmę. Visada pabandykite sustoti dienai Singapūre ar Honkonge. Atsipūsti, pakvėpuoti kita kultūra.

Tradiciškai kelionė prasideda didžiausiame šalies mieste Oklande (Auckland). Po dar vieno ilgo ilgo skrydžio didžiulis lėktuvas nusileidimo take meta nutrintų padangų likučius oran. Negi mes jau čia? Taip toli toli. Modernus, neperkrautas oro uostas. Kruopšti kontrolė. Nors ir ne tokia kaip Australijoje. Salų ir taip lengvai pažeidžiama valstybė bando gintis. Bando išlikti savimi, akivaizdžiai matydama praeities rezultatus. Rezultatus, kurie, daugelio mokslininkų nuomone, nebepataisomi. Tad meskite visus maisto produktus į tam skirtas urnas prieš tai, kol tą padarys muitininkai. Europiečiai ir taip jau užtektinai žalos padarė kivių žemei.

Oro uoste mus pasitinka mūsų draugų anglų pažįstama Patsy. Sklidina kunkuliuojančio charakterio ir vienintelė žinanti atsakymus į visus klausimus (ne tik apie Naująją Zelandiją). Nedidukė, strampavota, trumpais žilstelėjusiais plaukais ji išdidžiai praneša, kad yra penktosios kartos „kivė“. Šis žodis yra tikras bendrinis daiktavardis, kai kalbama apie naujazelandiečius kur nors kitur. Kaip oziai (aussies) – apie australus. Ne ožiai.

Oklandas kiek primena kokį amerikietišką miestą. Centre – dangoraižiai ir TV bokštas. O toliau – dideli priemiesčiai. Ne miegamieji kvartalai, o individualūs namai. Visokiausių stilių ir dydžių. Vaizdinga įlanka, prikimšta jachtų. Patsy rezidencijoje susivelkame lagaminus į antrą aukštą ir pirmyn vakarienės. Net penktos kartos kivis yra išsaugojęs sampratą „tradicija“. Taigi aviena. Puikiai paruošta, sultinga ir labai skani. Visiems keliaujantiems į Naująją Zelandiją teks susidurti su avimis. Ypač daug jų Šiaurės saloje, kur mes dabar ir esame.

Patsy savo elgesiu primena kokios nors šalies prezidento ar premjero „dešiniąją ranką“. Nė minutės ramybės. Visi mūsų siekiai ir tikslai turi būti įgyvendinti, visi unikalūs paukščiai pamatyti. Atokvėpiui po skrydžio ji veža mus lengvon kelionėn į vakarų pakrantę – skersai salos. Vaizdai puikūs, keleliai vingiuoti ir labai nenuobodūs. Labai neįprasta, kad šalies keliuose ne visai logiški greičio apribojimo ženklai. Kiek pavojingesniame ruože leistinas greitis – 30 km/h. Pasukus už posūkio jau išnyra ženklas 100 km/h. Be jokių perėjimų ar subtilybių. Patsy prie to pripratusi, bet kai mes vieni palikome Oklandą, buvo sunkoka.

Tikslas – ant vaizdingų uolų Tasmanijos jūros pakrantėje įsikūrusi labai didelė jūrinių paukščių padūkėlių kolonija. Lietuviškas pavadinimas visai netikęs. Tai dideli, gracingi, balti juodais sparnų galais paukščiai. Virtinėmis jie skrenda į jūrą maisto ir tomis pačiomis virtinėmis grįžta maitinti jauniklių. Valandas galima stebėti šį gamtos stebuklą, jaukiai įsikūrus užuovėjoje tarp uolų. Ir fotografuoti. O grįžtant atgal per kaimus ir miestelius visur pardavinėjo puikius avokadus po 1 vietos dolerį (maždaug 1,8 lito) už kilogramą. Mes puolėme pirkti, negalėdami atsistebėti, kad gali būti taip pigu. Pas mus vienas avokadas apie 3 Lt ir tas pats neprinokęs. Patsy dar kiečiau sučiaupė savo plonas lūpas ir sarkastiškai paklausė: „Tai čia vadinasi pigu?“ Nesiginčijome.

Juk greitai laukė kelionė į Tiritiri Matangi salą. Tai viena salų, kur visiškos desperacijos apimti gamtosaugininkai bando išsaugoti didžiosiose salose jau praktiškai išnykusius paukščius. Tokių salų ne viena. Ten visur pridėta žiurkių gaudyklių. Tai pagrindinis žvėrelis, legendiniu greičiu padedantis vietinėms rūšims išnykti. Nereikia, ko gero, net priminti, kad šiuos graužikus savo laivuose taip pat atvežė europiečiai. Kaip ir pulką kitų padarų, nedraugaujančių su vietine flora ir fauna.

Ir tos salos, bent dabar, nukelia jus į visai kitą pasaulį. Lašelis fantazijos ir jūs jau matote galingą moa, besibraunantį per sumedėjusių paparčių mišką. O jeigu rimtai – vien neįtikėtinų garsų kakofonija daug verta. Palengva su ja apsipranti, pradedi skirti vieną rūšį nuo kitos iš balso. Tiritiri lengviausiai pasiekiama sala ir turistų čia daug. Jie gali atvykti dienai. Bet apsistoti baltoje kaip gulbė mokslininkų tvirtovėje – kitas reikalas. Užsakyti reikia mažiausiai prieš 6 mėnesius, o dar geriau – prieš metus. Tą Patsy ir padarė. Tada galite praleisti čia naktį ir bandyti pamatyti mažuosius dėmėtuosius kivius. O visiška salos žvaigždė – takahe. Milžiniška archajinė vandens vištelė (tos giminės kaip mūsų laukiai). Paskelbta išnykusia, bet per stebuklą vėl atrasta gyva Fjordlanduose 1948 metais. Žmonių visai nebijo. Metodiškai vaikšto būreliais per viksvas. Didžiuliais ilgais raudonais pirštais užgriebia jų pundelį. O paskui vėlgi raudonu snapu sukapoja į smulkius gabalėlius. Visiškai taip pat, kaip daugybė virėjų televizijose peiliu smulkina daržoves.

Dienos ekskursijos paprastos. Rytą išplaukei, pavakaryje grįžai. Saloje dirba tikri atsidavę žmonės, tikėdamiesi atitaisyti pirmtakų klaidas. Ir nors jie gauna algą ir iš to gyvena, niekada jų veiduose nepamatysi nuobodulio, abejingumo, nuovargio, nusivylimo. Tik spindintį entuziazmą. Ir džiaugsmą, kad tiek daug žmonių nori pamatyti, kaip kažkada atrodė tikra Naujoji Zelandija.

Nuomota mašina šauname aukštyn, Gausumo įlankos (angl. Bay of Plenty) link. Taip mums patarė kolega ornitologas, su kuriuo kepėme didkepsnius saloje, klausydami morepoko (endeminės pelėdos) šūkavimų. Sekdami jo instrukcijomis suradome „ančių upelį“. Čia beveik visada galima pamatyti labai retas endemines rudąsias krykles. Mums atvykus jų buvo dvylika.

Šalyje daugybė puikių vietų iškyloms. Primityvokose parduotuvėse daug geros kokybės jautienos ir smulkintų česnakų, kuriuos galima valgyti šaukšteliu – tokie jie neaštrūs. Taip kaip Rusijos oligarchai valgo ikrus. Oi, gal ne oligarchai, gal „bratva“. Bet tikrai šaunu. Nebetoli Mirandos rezervatas. Čia tikras rojus tilvikų mėgėjams. Pirmiausia ten žiemoja beveik pusė iš išlikusių 3 000 kreivasnapių tilvikų. Daug kas žino, kad yra paukščių su lenktais snapais ar viršun, ar apačion. O čia – į šoną. Ir sėkmingai tuo „šoniniu“ snapu išsitraukia vabzdžių lervas iš po akmenukų upeliuose ir pakrantėse. O dar – tūkstančiai žiemojančių tilvikų iš Sibiro šiaurės. Gerai, poliarinė žuvėdra sukaria 30 000 km per metinę migraciją. Bet nuo Čiukčijos iki Naujosios Zelandijos irgi visai nearti. O ir kelias, švelniai tariant, ne žiedlapiais klotas. Čia ir kinai, ir vietnamiečiai, ir indoneziečiai jų laukte nesulaukia. Ir dar gyvus, išsekusius po ilgiausios kelionės pagauna ir gabena turgun.

O Mirandoje reikia būti vasario ar kovo mėnesį per saulėlydį. Kada galingas Ramiojo vandenyno potvynis gena rudai raudonus tilvikus atgal į pakrantę, į pelkutes ir užuovėjas. Jeigu tyliai kiūtosite, pamatysite nepamirštamą vaizdą. Tūkstančiai plytinės spalvos tilvikų, uždegtų besileidžiančios saulės spindulių, skris visai žemai virš jūsų galvų. Kaip gyvybės, šviesos, grožio ir tobulybės triumfas.

Kitas sustojimas – Rotorua. Ežerų ir geizerių kraštas. Beje, angliškai vėl žodžių žaismas. Geizeris reiškia tą patį, ką ir sukriošęs senukas. Bet Rotorua jie visai ne tokie. Žaismingi, spalvingi, žavingi. Ir net turistų gausa netrukdo jais gėrėtis. Viskas labai jau gerai organizuota. O ir žmonės, atvykę iš tolimiausių kraštų žavėtis gamtos stebuklais, nelabai bus linkę ten vietoje rengti skustagalvių demonstracijas. Po Rotorua kelias vingiuoja į sostinę Velingtoną. O iš ten per Kuko sąsiaurį – į Pietų salos stebuklus.

Naujoji Zelandija metai iš metų yra populiariausia šalis tarp nepriklausomai pasaulį matančių turistų. Ir visiškai pelnytai.