Naujoji Zelandija: sostinė ir Pietų sala (nuotraukos)

Kaip paprastai, teko ilgokai klaidžioti gatvėmis, kol suradome viešbutį. Visai nieko miestas. Kaip ir visada, žmogaus lindimui šen ar ten ir to lindimo sėkmei padeda gamta, jeigu norite, kad miestas būtų gražus. Kalvos, vanduo, augmenija yra tiesiog būtinos sąlygos, kad miestas nebūtų nuobodus, plokščias, dulkėtas.

Žiūrėkit, kiek savo geografine ir kraštovaizdžio padėtimi gali girtis San Franciskas, Sankt Peterburgas, Rio de Žaneiras. Veligtonui iki jų, aišku, toloka. Bet vis tiek gražu – vertinant pagal mažesnę matavimų skalę. Miestas modernus. Čia prigrūsta muziejų, teatrų, koncertų salių. Žmonės uždirba daugiau negu kur kitur Naujojoje Zelandijoje. Jie geriau išsimokslinę. Dauguma dirba biuruose, įstaigose. Pačiame mieste gyvena apie 180 000 žmonių, o regione – 448 000.

Į Kuko sąsiaurį žvelgiantys dideli ir maži namai įsikūrę įspūdingoje įlankoje. Labai gražios pakrantės promenados, kur gražią saulėtą dieną reikia tinkamai saugotis, kad jūsų neparblokštų koks riedlentininkas ar dviratininkas.

Muziejų nemėgstu kaip velnias kryžiaus. Ten pamatysi arba fosilijų rinkinį, iš tolo atsiduodantį dulkėmis, arba kokį nors supermodernų raizginį, kuriame vaikštinėji po žmogaus žarnyno modelį. Laimė, nors kvapai neimituojami. Naujosios Zelandijos nacionalinis muziejus (labai reklamuojamas) nuvylė. Minios žmonių. N (kur N lygu begalybei) plius vienas smalsių vaikučių. Triukšmas neišpasakytas. Tada pasigailite, kad nepasiėmėte ausų kištukų. Visur kompiuteriai, kompiuteriai. Na, bet tai labai individualu – esu tikras, kai kam labai patiktų.

Bet ne man ta vieta. Klykte kviečia piečiau tvyranti laukinė gamta, kurios Pietų saloje likę tikrai daug. Man Velingtonas – mažiausiai 150 delfinų įlankoje. Tokių, kaip daug kas įsivaizduoja – judrių, žaismingų, draugiškų. Tokių Fliperių. Ir visai netoli nuo kranto.

Beje, Velingtono oro uostas – tikra verksmingų atsisveikinimų sostinė. Du dėmesio verti atvejai, kuriuos teko stebėti. Štai minia žmonių – akivaizdžiai didelė šeima ir dar draugai. Daugelio akyse ašaros. Dėmesio centre – jauna mergina, kuri tiesiog eina iš rankų į rankas, bučiuojama ir glamonėjama. Logiškai galvojant, ji palieka šalį. Ir ilgam. Visi jautrumai truko apie 20 minučių. Po to visi kažkaip aveliškai ir lėtai patraukė išėjimo link. Ir išvažiavo. Man tuojau kas nors prikiš, kad įvykio herojė atskrido. Nieko panašaus, jautrus atsisveikinimas vyko prie išskridimo vartų, kitame aukšte.

Mums belaukiant skrydžio į Oklendą – dar vienas opusas. Netoliese trys merginos (kurių dvi buvo aiškiai pora) lengvai galėjo suminkštinti budelio širdį. Pora raudojo, bučiavosi, glamonėjosi. Draugė visaip jas guodė. Buvo penktadienio popietė. Ir kai smėlio laikrodyje nebeliko, pasigirdo širdį spaudžiantys žodžiai: „See you next monday“ (liet. susitiksime kitą pirmadienį). Mes seniausiai buvome prikeliavę išvadą, kad jos išsiskiria mažų mažiausiai metams. O čia še tau, kad nori – savaitgaliui.

Kitaip nei ankstesnėje kompanijoje, antroji mūsų herojė gerai patinusiomis nuo raudų akimis dingo už išskridimo vartų. Sėdėjome kaip kuolu per galvą trenkti. Ką ir sakyti – jautriausi žmonės pasaulyje.

Per pirmąją kelionę labai nusivylėme keltu iš Veligtono į Piktoną. Ornitologine prasme. Viskas ten gerai, erdvu, švaru, bufetinga. Tačiau nėra atviro denio, iš kur galima būtų stebėti audrašauklius. Ir dar stiklai užtamsinti, kad juos kur. Piktonas – nedidelis miestukas, vartai į Pietų salą. Čia mūsų jau laukė mašina, kuria vėl labai vaizdingais kalnų ir kalvų keliukais pasiekėme Kaikourą. Dar visai neseniai tai buvo varganas ir mažutis žvejų kaimelis, kol mąstanti ir norinti daryti pelną žmonių grupė suprato, kas čia per vieta. Dabar tai klestintis ekologinio turizmo centras. Su daug viešbutukų, motelių, parduotuvių (ir nepigių). Kodėl? Nieko per daug vaizdingo čia nėra. Bet yra banginių. Banginių stebėjimo turizmas pasaulyje gerai įsisiūbavo.

O Kaikoura – unikumas. Biologinis produktyvumas vandenynuose visada aukščiausias žemyno šelfo zonoje. Maždaug 30 jūrmylių nuo kranto. O dėl sunkiai suprantamų priežasčių čia jis už kilometro nuo kranto. Palyginti negilus vandenynas sminga į kilometrinį gylį. Čia geriausia vieta kašalotams maitintis milžiniškais kalmarais. Jiems tereikia panerti į tą rimtą gylį. Pasistiprinti. Išplaukti į paviršių atsikvėpuoti. Juk jie žinduoliai, deguonies jiems reikia iš oro, o ne iš vandens. Apie 20 minučių kaip rąstai paplūduriavę paviršiuje jie atsigauna kitam švediškam stalui.

Būtent tada ir stulbina akį jų pasinėrimas. Kai virš vandens išnyra didžiulė uodega ir tyškantys nuo jos vandens purslai.

Banginių stebėjimas čia labai komercializuotas ir gana brangus. Juos dar galima stebėti ir iš mažo lėktuvėlio. Ši kompanija giriasi, kad tik taip jūs pamatysite „visą banginį“. Tiesos yra. Bet nėra nė ko lyginti šių kelionių su albatrosų „medžiokle“ atviroje jūroje. Į jas plaukia nedidukas laivas (8–10 žmonių). Pradžioje traktoriukas mus įgena jūron. Yra puikus profesionalus gidas ir keistas žmonių mišinys – nuo specialistų iki visiškų naujokų. Vienoje mūsų kelionių susipažinome su anglu, kuris sakėsi visada serga jūros liga, bet tai neatbaido jo nuo kitų kelionių jūra. Jis tam pasirengęs. Jis pavems per bortą, bet pamatys savo svajones. Tikrai miela, kad ganėtinai stiprus diskomfortas neatbaido tikrų entuziastų.

Ir štai mes vietoje. Ne taip kaip Čilėje, Pietų Afrikoje ar Kalifornijoje. Labai greitai. Ten valandas pupsi iki reikiamos vietos. O čia – vos ne kelias minutes. Tuomet vadas meta į vandenį labai tvirtai tinklu surištą ir klaikiai smirdantį žuvų atliekų pundą.

Kvapas čia taip pat turi nemažą įtaką. Kitaip nei anksčiau vyravusi nuomonė, daug paukščių turi puikų kvapo pojūtį.

Po to, kai šis tikrai sušio ar sašimio neprimenantis objektas pliumpteli į jūrą, ji stačiai užverda. Akimirksniu pasirodo audrašaukliai ir albatrosai. Anglas dar laikosi ir alpsta iš laimės, tą matydamas. Man tai buvo vienas nuostabiausių įspūdžių gyvenime.

Kažkokia egzaltacija, transas. Albatrosus beveik galima liesti ranka. Viskas kaip ant delno. Isteriškai fotografuoji ir filmuoji. Anglas pradeda vemti, bet žinai, kad negali jam padėti. Korėjiečių porelė, matyt, iš žvejų šeimos – jiems nė motais. Man fiziškai pasidarė silpna iš laimės. Štai Kampbelo albatrosas, štai šiaurinis karališkasis. Ir taksonominėse kovose gimstanti klajojančių albatrosų „super rūšis“. Tai, kas anksčiau buvo vadinama Diomedea exculans, dabar jau penkios rūšys! Ir trys jų – prieš mus. Gibsono, snieginis ir Antipodų salų.

Maniau, neištversiu. O dar galybė audrašauklių aplinkui. Per pirmą kelionę pamatėme 16 jūrinių stebuklų rūšių. Gidas visiems spaudė rankas. Sveikino. Dar niekada taip nebuvo, sakė jis. Norėjosi tikėti, kad tai ne vien mandagumas.

Toliau – trečias šalies miestas Kraistčerčas. Nuo jo kelias per kalnų perėjas į vakarinę pakrantę. Nuo jo – vartai į įspūdingą kalnuotą pusiasalį ir įlanką, kur gyvena dvi tikros retenybės. Hektoro delfinai ir baltasparniai pingvinai. O gal reikėtų sakyti „baltapelėkiai“ (bent angliškai taip). Juk neskraido jie tais sparnais, o tik gracingai maišo vandenyną žuvų paieškose. Kelias į pusiasalį, kaip ir daug kur Naujojoje Zelandijoje, nenuobodus. Laivuko kapitonas uosle pajuto mūsų entuziazmą. Jis gi namie, o savimeilę skatinantys svetimšaliai, kurie žino apie jo namų stebuklus, – laukiami ir gerbiami.

Tad ir keistus, gracingus švelniai pilkus ir mažus Hektoro delfinus galėjome beveik paliesti. Keisti trikampės formos pelekai ir mieli snukučiai. Tas pats buvo su pingvinais. Jie kaip plūdės tolydžio išnirdavo paviršiun, o mes per žiūronus užgniaužę kvapą galėjome matyti kiekvieną plunksną.

Palikę miestą atsidūrėme vadinamojoje Makenzio šalyje. Tai dideli atviri plotai, sausos stepės, tolumoje dunksantys kalnai. Ir mes vieni – kiek akys mato.

Kartkartėmis kelio ženklai – kiviai gali perbėgti kelią. Būkite itin atsargūs. Bet ne kivių mes čia ieškojome. Pirmiausia vieno rečiausių pasaulio paukščių – juodojo kūjoko. Tai siurealistiški tilvikai itin ilgomis kojomis. Juodųjų likę apie aštuoniasdešimt. Gamtosaugininkai daro viską, kad kaip nors išgelbėtų šį Naujosios Zelandijos endemiką. Yra ir dirbtinio veisimo centras. Bet tilvikai nelaisvėje dauginasi labai sunkiai. Nelabai tikėjome, kad juos pamatysime. Bet jie buvo šalia, oi, kaip buvo. Iki valios stebėjome net tris šiuos keistus padarus, ramiai besimaitinančius srauniame upelyje. Po tokių stebuklų viduje sukyla jausmas – ką gi tu padarei, kad tą užsitarnautum.

Palikę Makenzio šalį spaudžiame į Danideną. Šis miestas laikomas pačiu angliškiausiu Naujojoje Zelandijoje. Ir ne be reikalo. Išsidriekęs prie ilgo Otago pusiasalio ir pilnas architektūrinių nusilenkimų dominijai. Apsistojome pas anglus, vėlgi draugų draugus. Šeimininkas buvo kiek sumišęs dėl vakarienės. Bet Audrius atėjo pagalbon ir ėmėsi didkepsnių, kurie buvo puikūs (Audrius maistą gamina kaip sau, todėl būna labai skanu.)

Otago – viena nedaugelio vietų, kur galima pamatyti geltonakius pingvinus, dar vieną endeminę Naujosios Zelandijos rūšį. Ir sezonas kaip tik tiko. Kelionė pusiasaliu į rytus – kaip sapnas. Iš svajonių prabundi, kai leidimasis nuo stačios kalvos gerai sujudina vidurius. Danidene turizmo informacijos centras – aukščiausio profesionalumo. Merginos kaip Singapūro oro linijų palydovės – padeda ir pataria su tikru entuziazmu. Stoviniuodami šen bei ten nurodytose lankstinuke „vistose“ ir pamatėme porą tų komiškų padarėlių, kurie išlindo iš vandenyno ir tapsėjo savo urvų link statesniame šlaite. Teleskope matėsi jų geltoni kuodukai ir netgi geltonos akys.

Bėda, kad laikas beveik visada verčia skubėti. Otage vis norėjosi būti. Tad dar piečiau – vienintelė pasaulyje albatrosų kolonija žemyne, o ne kokioje mažoje saloje. Tai šiauriniai karališkieji, vieni didžiausių. Suprantama, kolonija sena, reliktinė. Taearoa Head (pačiame pusiasalio galiuke) ji įsikūrė ir prieš maorius, ir prieš Cooke’o laikus. Trumpai tariant, kol čia dar nebuvo didžiausio nenaudėlio – žmogaus. Bet juk mes vadinamojoje civilizuotoje šalyje, kur gamtosaugos pareigūnas neparduos albatroso kiaušinio už tūstančius eurų juos kolekcionuojančiam milijonieriui.

Ko gero, neminėjau anksčiau, kad retų paukščių kiaušinių kolekcionavimas – nemažos turtingų žmonių dalies aistra. Jau matau, kad netikite. Be reikalo. Taip, suprasti to beveik neįmanoma. Vadinasi, tu tiesiog nekenti paukščių. Veltui bandau įsigilinti į tokių žmonių psichologinę būklę. Tuščia, kaip jų pačių profesionaliai išpūstas paukščio kiaušinis. Jungtinėje Karalystėje prie retų sparnuočių lizdų dieną ir naktį budi entuziastai, kol išsirita jaunikliai. Glaudžiai bendradarbiauja su policija.

Toks nusikaltimas reiškia arba milžinišką baudą, arba kalėjimą. Man su šiuo itin keistu reiškiniu teko susidurti studijų laikais Kretuono ežere, ornitologiniame draustinyje. Plaukėme į garsią salą su docentu, vadovaujančių stebėjimams ir tyrimams. Valtyje buvo matematikos (!) profesorius iš Maskvos. Kaip man pasakė, kiaušinių kolekcionierius. Ir pamanykite – jo kolekcijoje stigo kuoduotosios anties kiaušinio. Tai toli gražu nereta rūšis – bet vis dėlto... Kiaušinį jis pasiėmė.

Atgal į Otago. Visas pusiasalio galiukas aptvertas kaip sustiprinto režimo pataisos darbų kolonija. Dar Danedene informacijos centre guvi rudaplaukė mergaičiukė mums patarė – neikite į teritoriją, jeigu bus vėjuota. Ir buvo. Vėjo šuorų pagauti didingi albatrosai be regimų pastangų leisdavosi į koloniją mūsų panosėje. Tad sutaupėme visai nemažai NZ dolerių. Viduje, lankytojų centre, graži ekspozicija. Ir svečių knyga. Joje puikavosi JK princesės Anos autografas. Kaip ir pridera karališkiesiems, tik vardas. Didelis, arogantiškas. Princo Čarlzo (Charles) autografą mačiau Lankašyro grafystės gamtosaugos organizacijoje, tik neseniai atidarytame informacijos ir turizmo centre. Per pusę puslapio švytėjo arogantiškas „Charles“, įrašytas oi kokiu brangiu parkeriu.

Iš Danedeno – vėl į pietus. Per keistą, kreivamedžių pilną Katlino nacionalinį parką pasiekėme Inverkargilį. Tai tikras „pasienio“ miestas, nors jokio pasienio čia nėra. Tik atmosfera. Parduotuvės be jokių prabangos užuomazgų. Kainos taip pat. Čia svečiavomės pas tikrą škotą. Būdamas subjektyvus, tikru škotu vadinu žmogų, kurio kalbos suprasti neįmanoma. Ne, jis ne gališkai kalba, angliškai, bet suprasti vis tiek neina. Vakaras buvo įdomus – škotiškas maistas, viskis bei nuomonės apie Lietuvos ir Škotijos nepriklausomybę.

Inverkargilis – vartai į Stiuarto sąlą. Keltas kerta Fovo sąsiaurį, garsėjantį audringumu ir daugeliu baltų kaip drobė keleivių, linkinčių sau, kad į panašią avantiūrą daugiau neįsiveltų. Net marškinėliai pardavinėjami su užrašu „Aš išgyvenau Fovo sąsiaurį“ (angl. „I survived Foveaux Straits“). Beje, jie noriai perkami. Fovo sąsiauryje – jūrinių paukščių knibždėlynas. Be dažnesnių albatrosų rūšių (juodbruvio ir Salvino), čia debesys dūminių audrašauklių. Kaip manoma, dažniausios paukščių rūšies pasaulyje. Maoriai nuo seno rinkdavo jų „derlių“ ir dabar jiems tai leidžiama.

Ko tiek žmonių veržiasi į Stiuarto sąlą? Dėl gamtos. Ir dėl kivių. Kas antrą naktį čia organizuojama ekskursija stebėti jų paplūdimyje. Nedideliu laivuku nupūškuojate į reikiamą paplūdimį. Sutupiate ant kranto. Iš miško išlindę kiviai jūsų nė kiek nebijo. Kartais net prieina pakrapštyti striukės sagų. Tokią kelionę reikia užsisakyti (ir apmokėti) maždaug prieš metus.

Ulva. Dar viena magiška sala, ir visai nebijau šito žodžio. Kitaip nei Tiritiri Matangi, lankytojų čia daug mažiau. Vandens taksi iš Siuarto salos labai greitai permes jus į dar vieną rojų (jau nebežinau, kiek mūsų žemelėje jų yra). Ulvoje nėra nei posumų, nei žiurkių, nei ožkų, nei kokios kitokios importinės bjaurasties. Išlipę iš „taksi“ sutariate su vairuotoju, kada jis jus pasiims ir parplukdys atgal į „didžiąją žemę“. Čia pat paplūdimyje prie suolelio jus pasitinka veka. Tokio nedidelio balandžio dydžio vandens vištelė. Visiškai nebijanti žmonių ir negalinti skraidyti. Ji laukia lauktuvių. Jų nėra – juk gerbiame taisykles. Čia ne zoologijos sodas. Pamačiusi, kad pirmosios pastangos vaisių neduoda, veka įsikuria šalia suolelio. Tikisi, kad mūsų širdys suminkštės. Priima smėlio vonias. Bet kas darosi, kai iš miško staiga pasirodo kita veka ir pasuka mūsų link? Mūsiškė, pamiršusi visas sveikatingumo procedūras, pašoka ir kaip kulka metasi konkurentės link. Abi akimirksniu dingsta miško tankumyne. Procesas atrodo taip komiškai, kad jauti, jog plaučiai iššoks lauk nuo juoko. Po kiek laiko „mūsų“ veka ramiai, oriai, savininkiškai ir išdidžiai grįžta atgal ir įsikuria savo vietoje prie mūsų suolelio.

Ir štai įeiname miškan. Į 100 milijonų metų archaiką. Turbūt čia kaip klinikinė mirtis, tik nežinau – išeinant ar sugrįžtant. Visai nematyti medžiai, brūzgynai ir daugybė sielą gniaužiančių melodingų, giliai gerklinių garsų, nuo kurių tas pasakų miškas tiesiog aidi. Lėtai judant tikros buvusios Naujosios Zelandijos takučiais pamatai ar išgirsti dar vieną ar kitą retenybę. Sustoji pamedituoti. Pamėginti įsivaizduoti, kai visa didelė šalis taip atrodė. Ir per kokį rekordiškai trumpą laiką jį buvo sunaikinta.

Bet ką čia – žiūrėkime pozityviai. Lemtis davė tai pamatyti, telieka jai padėkoti. Juk neverta atimti iš lemties jos pastangų ir vien priskirti sau. Tada ji gali nustoti toliau daryti stebuklus.

Iki pasimatymo, Stiuarto sala! Išsilaikyk, jeigu galėsi. Jeigu tie nesavanaudžiai žmonės ir toliau mėgins išpirkti pirmtakų klaidas. Nekvestionuojamu tikėjimu, meile ir entuziazmu.

O mums toliau – į Te Anau. Čia vartai į Fjordlando nacionalinį parką. Didžiuliai ežerai, antikiniai miškai. Ir žinoma fiordai. Braidžiojome po miškus, ieškodami Naujosios Zelandijos liepsnelės, karetaitės prie Homero tunelio, raudonkaktės papūgos šimtamečiuose miškuose. Juokinga – miške ties savo mašina radome šveicarišką peiliuką – ir gana aukštoje žolėje. Greitai ir pametėm. Easy come, easy go.

Prie labai įspūdingo Homero tunelio didžiulėse akmenų sangrūdose veltui ieškojome Naujosios Zelandijos karetaitės. Bet autobusai, prigrūsti turistų iš Japonijos su kaupu atpirko šią netektį. Autobusas sustoja, durys atsiveria. Minia japoniukų metasi lauk ir fotografuoja viską, kas papuolė. Po kokių penkių minučių visi drausmingai suguža atgal į autobusą. Nuo Homero tunelio lubų tolydžio teka vanduo. Reikia valyti stiklus, it būtumėte lietuje. Net patyrusiam keliautojui atrodo, kad tunelio lubos užgrius ant jūsų po kelių sekundžių.

Pagaliau šviesa. Dar gabaliukas vaizdingos kelionės ir mes prie labai garsaus fiordo – Milford Sound. Iš čia laiveliai veža Tasmanijos jūros link gamtos išsiilgusius žmones. Stačios, samanomis ir paparčiais dengtos uolos. Vaizdingi užutekiai su rūkų šleifais kaip iš „Žizel“ antrojo veiksmo mūsų Operos ir baleto teatre. Ir vieta, kur galima pamatyti dar vieną Naujosios Zelandijos stebuklą – fiordlanų pingviną. Bet ne sezonas. Tad tenkinomės rūkuose skendinčios Milford Sound peizažais. O gal ir geriau? Bus ko sugrįžti. Ten sugrįžti tikrai norisi.