Ar smagu atostogas praleisti ligoninėje?

Paskui kreipiasi į gydytoją ir patenka į savo svajonių vietą. Ligoninės palatą. Čia juos lanko seselės, tikrindamos būklę. Kartais ir gydytojas pasirodo. Nebesijauti vienišas kokiame atokiame, nors ir labai gražiame šiaurės Anglijos kaime.

Kitas pavyzdukas – visai kitoks. Kartą skridau iš Londono į Vilnių. Likimas šalia manęs pasodino vieną pažįstamą, gerai Lietuvoje žinomą žmogų. Suprantama, pasikalbėjome. Jis buvęs atostogauti Venesueloje. 16 dienų. Iš kurių 14 praleido ligoninėje. Bet vis tiek tai buvo „puikios atostogos“ – citata.

Šiaip ar taip, nesirgti atostogų metu, manau, gerai. Jeigu jūsų kelionė ir fantazija nesidriekia toliau Balearų ar Kanarų salų, per daug isterikuoti neverta. Bet jeigu esate apsikrėtę tikru kelionių virusu, pamąstyti apie sveikatą keliaujant tiesiog būtina. Kur keliaujate, kaip keliaujate ir ko keliaujate. Atmetus Europą, Šiaurės Ameriką ir Australiją, visur kitur padidintos rizikos zonos. Ir nebūtinai dėl to, kad ten viskas nehigieniška ir nešvaru. Mūsų organizmai gana konservatyvūs. Jeigu kaimo sodyba buvo vienintelė jūsų gyvenamoji vieta prieš leidžiantis tirti Amazonės džiunglių – tikrai susirgsite. Ir net tik ten, bet ir civilizuotoje Ispanijoje. Ne bacilos užpuls, o organizmas protestuos, kad brukate jam neįprastus dalykus – vietinius delikatesus.

Lietuvių konservatyvumą pastebi visur. Štai vykstantys į Tailandą neretai vežasi dešrų, konservų, sūrio. Šie žmonės įbauginti pasakojimų, kad maitintis toje šalyje galima tik „McDonald’s“ restoranuose. Antraip mirsite arba beveik. Mat labai aštru ir neskanu. Visai ne taip, kaip riebaluose padegintas lietuviškas karbonadas. O kad Tailando virtuvė sėkmingai užkariauja pasaulį, kad ji viena sveikiausių ir nutukusių tajukų labai retai pamatysi – tokiems žmonėms nė motais.

Kelionė ir draudimas turi būti du kartu skambantys žodžiai.

Keliaujant rizika susirgti visada didesnė. Bet pasitaiko atvejų, kai gydo ir be pinigų, ir be draudimo. Limoje reikėjo pasikonsultuoti su gydytoju dėl žaizdos kojoje. Gudrus taksistas nuvežė ir „per blatą“ prastūmė be eilės, ginkluotiems kareiviams aiškindamas ir gyvai gestikuliuodamas, kad aš beveik jau prie mirties. Gydytojai puikiai kalbėjo angliškai, apžiūrėjo, sutvarkė. Ir pasakė, kad be baimės galima vykti į džiungles, gangrenuoti neturėtų.

Patyrusiam keliautojui dažnai net nereikia kreiptis į gydytoją, jeigu pats jaučia ir žino, kas su juo vyksta. Kuo daugiau naršai pasaulį, tuo didesnis imunitetas įvairiems mažyčiams mūsų „draugams“ mikrobams. Tačiau paleiskite sterilioje aplinkoje gyvenusį žmogų paklajoti po Indiją! Bus didelė bacilų puota. O kai organizmas šimtus kartų susiduria su įvairiomis infekcijomis, jis tampa daug atsparesnis.

Kelionėse taip pat reikia pamiršti dažnokai girdimą pompastišką frazę – „aš tablečių negeriu“. Visi geria, kai pasidaro tikrai blogai ir visi pseudoprincipai ištirpsta kaip pavasarinis sniegas. Jeigu save neblogai pažįsti, kelionėn vežiesi rinkinį vaistų – nuo vitaminų iki antibiotikų. Suprantama, gerai juos pažindamas. Daug kartų teko stebėtis, kaip kelionės draugai su savimi neturi nieko. Noromis nenoromis tekdavo tapti kelionės gydytoju ir atidaryti vaistinėlę. Anksčiau tai buvo įprasta, matei daug kartų matytus simptomus ir elementarią pagalbą suteikdavai negalvodamas. Bet ir žmonės prieš 20 metų buvo kitokie. Dabar 95% vadinamojo civilizuotojo pasaulio alergiški viskam – nuo kačių iki paties gyvenimo.

Vienas įvykis kiek pamokė. Skridome iš Katmandu į Maskvą. Šalia sėdėjo kokių 20 metų rusiukas. Jautėsi blogai ir galiausiai jį ėmė tampyti tarsi mėšlungis. Pakviečiau palydovę, kuri per garso sistemą paklausė, ar yra lėktuve gydytojų. Buvo du. Vienas iš jų – anglas iš mūsų grupės.

Jis apsimetė miegąs ir nekrustelėjo. Kitas, suomis, priėjo ir mums abiem atrodė, kad reikia nemažos dozės raminamųjų. Gydytojas jų neturėjo, o aš turėjau, nes kartais vartoju, kai visiškai neužmiegu lėktuve. Išgėrė dvi tabletes, nepraėjo nė pusvalandis – rusiukas visiškai atsigavo ir ėmė lieti padėkas. Išgavęs pažadą, kad Maskvoje pirmiausia keliaus pas gydytoją, nuėjau prie savo draugės londonietės Annos. Pasidomėjau, ką ji mano apie tai, kad Johnas apsimetė miegąs. „O tu nesupranti? – nustebo ji. – Liability“.

Jis bijojo prisiimti atsakomybę. Ir tik tada man „dašuto“ (koks nuostabus lietuviškas naujadaras), kad visos mano samarietiškos pastangos yra nelegalios. Dabar elgiuosi daug atsargiau. Pagalvoti baisu, jeigu ten būtų buvęs amerikietis, pavyzdžiui, alergiškas tiems vaistams. Vakaruose mane policija būtų suėmusi tiesiog ant lėktuvo trapo. Ir į teismą.

O štai – visai nemalonus atvejis. Aksu rezervate Kazachstane vienam arklininkui kazachui labai įsiskaudėjo galvą. Pasiūliau nuskausminamųjų. Jis buvo alergiškas analginui, daviau ibuprofeno. Ir jį ištiko alergijos priepuolis, gana rimtas. Vos vos jam sugrūdau antihistamino ir tik po gerų 4 valandų jam pagerėjo. Visiems patariu keliaujant turėti antihistamino tablečių, net jeigu niekada jokia alergija nekamuoja.

Štai asmeninis pavyzdys. Maždaug prieš septynerius metus Londone, stovint virtuvėje, mane ištiko stiprus alergijos priepuolis. Tapau virto vėžio spalvos ir pradėjo spausti krūtinę, nutiko kažkas labai rimta. Jokios priežasties numanyti nebuvo galima. Nieko neįprasto nevalgiau, nesiliečiau. Anna iškvietė gydytoją. Atvyko mažuliukas indas su ruda rusiška avikailio kepure (lauke apie 15 šilumos) ir nustatė, kad aš susirgau tymais. Tymais! Per minutę! Na, čia jau mes neapsikentėme ir patys jam pasakėme, kas man. Įtariai kraipydamas galvą jis vis dėlto davė man tris piritono tabletes, nuo kurių po kiek laiko viskas praėjo. Ir niekada nebepasikartojo. Bet tablečių turiu visada.

Reikia turėti galvoje, kad ir užsienio gydytojai menkai teišmano apie „importines“ ligas. Mūsų – dar mažiau, nes mes tik neseniai pradėjome keliauti. Specializuotų klinikų taip pat neturime. Skiepų centruose informacijos yra, bet galėtų būti geresnė. Taigi skiepai. Sena kaip pasaulis tiesa – geriau prevencija nei gydymas. Skiepų daug, bet toli gražu ne nuo visų ligų. Skiepai nuo stabligės, difterijos, geltos ir taiginio encefalito labai rekomenduotini ir niekur iš Marijos žemės nosies neiškišantiems žmonėms. Įsigykite skiepų knygelę, kurioje bus žymos, kada skiepą reikia kartoti. Metai, sako, bėga greitai.

Prevenciniai vaistai būtini, jeigu keliaujate į maliarijos zoną. Kelios tradicinės rūšys jau seniai nebeveikia beveik mirtinos falciparum maliarijos. Gana efektyvus yra „Mefloquine“ („Lariam“). Jo tereikia gerti vieną tabletę per savaitę, bet būna nemalonių padarinių (maždaug vienas iš 10 000 atvejų – rimtų). Pas mus dažnai siūlomas antibiotikas „Doxocycline“ (po 1 tabletę per dieną) dažnai prastai veikia skrandį ir spėriai naikina gerąją žarnyno mikroflorą.

Prieš porą metų BBC parodė laidą apie maliariją. Kaip JAV kariuomenė, žinia, plačiai keliaujanti, karštligiškai ieškojo vaistų nuo maliarijos. Kinų gydytojų teigimu, tokių vaistų jie turėjo. Ir štai paaiškėjo, kad vaistai auga Vašingtone ant Potomako upės krantų. Tai kiečiai, juos ir mes puikiai žinome. Laida baigėsi optimistine gaidele, kad greitai maliarija bus nebebaisi. O vežimas, kaip sakoma, ir dabar dar ten. Jokių vaistų nėra. Vakaruose sąmokslų teorijos šalininkai kalba, kad farmacijos milžinės jų tiesiog nenori gaminti. Juk taip bus prarastas milžiniškas pelnas, dabar gaunamas parduodant profilaktinius vaistus nuo maliarijos.

Arba Laimo liga ir Dengue karštinė. Abi bjaurios, o Dengue gali būti mirtina dažniausiai po antro užsikrėtimo. Ja galima susirgti daugelyje tropinių šalių, o Laimo liga – ir Vilniaus Vingio parke. Kaipgi neprisiminsi uodų ir erkių. Geriausia prevencija – jūsų pačių elgesys. Atitinkami drabužiai ir repelentai, tinkleliai nuo uodų. Maliariniai Anopheles uodai gelia temstant ir auštant, o sukeliantys Dengue karštligę – dieną. Mūsų grybautojų ir krepšininkų tautoje vis sklando legendos, kaip reikia ištraukti erkę. Nuorūka, spiritu, parafinu. Nieko panašaus. Efektyviausias ir nepavojingiausias būdas – pincetas plokščiais galiukais, kurio į mišką, suprantama, niekas nesinešioja. Reikia paimti erkę pincetu visiškai prie jūsų odos ir lėtai pasukinėjant ištraukti. Taip užspaudžiate kelią visai erkės vidurių parazitų vaivorykštei patekti jums į kraują. O jeigu imatės paminėtų stresuojančių būdų, erkė kaip tik tą ir padaro.

Pavyzdžiui, Jungtinėje Karalystėje žmonių, vienaip ar kitaip susirgusių išvykus, bendras vidurkis – 37%. Turbūt manote, kad kuo vyresnis(-ė) turistas, tuo didesnė tikimybė keliaujant susirgti. Visai ne. Daugiausiai serga 20–29 metų jaunimas (50%). O žmonių, kurie perkopė 60 metų – tik 20%. Lyg ir nelogiška? Labai logiška. Jauni nedaug keliavę žmonės turi silpnesnį imunitetą.

Viena populiariausių ligų keliaujant – diarėja. Kai labai labai dažnai bėgiojate ten, kur karalius pėsčias vaikšto. Galite ir vemti, karščiuoti. Liga atkeliauja su maistu ir vandeniu. Ir pravardžių turi visokių, pavyzdžiui, Delio pilvas (angl. Delhi belly). Labai veiksminga priemonė – norbactinas ar analogai. Keturių tablečių kursas dažniausiai sutvarko parazitus ir valgyti vėl norisi. Daug kas vartoja imodiumą, bet tai lazda dviem galais. Jis tik aptvarko žarnyną, bet ligos negydo. Jeigu būtina keliauti, jis tinkamas, bet trumpam. Ir neatstoja ligą gydančių vaistų. Labai svarbu daug gerti. Stiklinę vandens po kiekvienos ekskursijos į tualetą. Ypač kur šiltas klimatas, kur organizmas labai greitai dehidruojasi.

Geriausia, ką galima patarti keliaujantiems – kuo daugiau sveiko proto. Negerti vandens iš čiaupo daugelyje šalių. Stengtis vartoti vaisius ir daržoves, kuriuos galima nulupti, švariomis rankomis ir prieš tai nuplovus. Maistas, kurį valgote, turi būti gerai išvirtas ar iškeptas. Visai nesvarbu, kad jūs gyvenate ir valgote brangiame viešbutyje. Šviežiai iškeptas viščiuko šašlykėlis kur nors Bankoko gatvėje gali būti saugesnis negu pašildytas vakarykštis maistas restorane. Taigi dar kartą sveiko proto ir viskas bus gerai. Atostogas praleisite ne lovoje.

Efektyvi profilaktikos priemonė nuo užkrečiamųjų ligų – skiepai. Prieš vykdamas į kelionę kiekvienas turistas būtinai turėtų pasikonsultuoti su specialistais. Turėkite galvoje, kad pasiskiepijus tik po tam tikro laiko įgaunate imunitetą. Todėl dėl skiepų į medikus reikia kreiptis ne vėliau kaip likus 4–6 savaitėms iki kelionės. Priklausomai nuo regiono ir kelionės trukmės, amžiaus ir sveikatos būklės jums rekomenduos būtinus skiepus.