Balio sala – žinomiausia Indonezijos sala pasaulyje. Nepaisant teroristų įvykdytų sprogdinimų, įvykusių 2004 ir 2006 metais, čia ir toliau plūsta minios turistų. Atrodo, kai kurie jų nė nenutuokia, kad ši induistų dominuojama sala priklauso didžiausiai pasaulyje musulmoniškai šaliai – Indonezijai.
Mažytė Balio salelė kiekvienam iš turistų reiškia vis ką nors kita. Vieniems tai tragedijos vieta, kitiems – nesibaigiantys ryžių laukai, dar kitiems – frangipani žiedai. Bet viską nustelbia Balio paplūdimiai.
Dar visai neseniai čia lankydavosi tik hipiai, traukiantys iš pigiosios Azijos atgal į vakarietišką Australijos glėbį. Situacija pasikeitė, kai 1969 metais Denpasare buvo atidarytas oro uostas. Dabar atvykti į salą tapo paprasta, nebereikia skristi į Javos saloje esančius oro uostus, po to – kratytis autobuse dešimtis valandų ir keltis keltu.
Oro uostas buvo pirmasis Indonezijos vyriausybės turizmo plėtros plano įgyvendinimo etapas. Šį plėtros planą Indonezija sugalvojo konsultuojant Prancūzijos įmonei ir padedant Pasaulio bankui. Pirminis plano tikslas buvo pritraukti turtingų turistų iš JAV, Australijos, Japonijos ir Vakarų Europos. Norint pasikviesti turčių, buvo būtina pasiūlyti aukščiausios klasės aptarnavimą, todėl plane buvo iškelta užduotis prisivilioti žinomų viešbučių tinklų.
Nepaisant didelių ketinimų, realybėje plėtrą diktavo tikrieji, o ne suplanuotieji turistai. Turistų srautas augo milžinišku greičiu. Tai nebuvo vien pasiturinčių žmonių srautas: vieni – mėgstantys keliauti grupėmis, gyvenantys prabangiuose kurortuose , o kiti – pavieniai mažų kainų ir pigių paslaugų ieškotojai – tokie, kaip mes šioje savo kelionėje.
Nekilnojamojo turto ir infrastruktūros situaciją ėmė valdyti pavieniai vietos verslininkai. Tai lėmė chaotišką nekilnojamojo turto ir tragišką infrastruktūros plėtrą. Viešbučiai ir mažesnieji jų broliai – svečių namai spietėsi vienas šalia kito, kol iš nepaliestų pakrančių zonų dingo daug laukinio paplūdimio kilometrų. Sumažėjus paplūdimio zonai, pastatai ėmė brautis gilyn į salą.
Nekontroliuojamos statybos sudarkė gamtą ir amžiams sujaukė ramybę. Tačiau vis daugiau turistų turėjo galimybę įsitikinti, kad Balis – tinkama vieta poilsiui. Kai turtinguosiuose kontinentuose žiema, Balis siūlo ne tik gerą orą ir puikius pakrančių vaizdus penkių žvaigždučių viešbučiuose.
Visai netoliese galima surasti neįtikėtinai pigų maistą ir nakvynę vos už kelis JAV dolerius. Už nedidelę sumą Balis parduoda savo spalvingą hindų kultūrą bei didžiulius paplūdimius, taip augindamas ir salos ekonomiką.
Išskirtinis vaidmuo Balio populiarumo istorijoje tenka banglentininkams. Banglenčių mėgėjų sportas čia tapo didžiule pramone. Būtent Balyje yra pačios tinkamiausios bangos pradedantiesiems, vidutiniokams ir profesionaliems sportininkams. Čia ritasi sportininkų vadinamos „pasaulinės klasės“ bangos.
Dabar banglenčių mokyklos ir įrangos nuomos punktai stovi tarsi kelio ženklai. Paplūdimiuose karaliauja ne saulės, o adrenalino mėgėjai.
Daugybė banglentininkų iš viso pasaulio visą dieną praleidžia slysdami po bangos keteromis. Per kelias savaites čia galima išmokti skaityti vandenyno mintis ir suprasti bangų judėjimo principus. Beje, atsistoti ant banglentės išmokstama jau pačią pirmąją mokslų dieną – jei mokinys ant lentos neatsistoja, banglentininkų mokyklos net pažada grąžinti pinigus.
Vakarop pavargę nuo bangų sportininkai ir paplūdimių liūtai neria į naktines linksmybes. Balio salos linksmybių sostinė Kuta prikimšta barų ir diskotekų. Diskotekų vedėjai groja trankią elektroninę ir house stiliaus muziką.
Klubas „Sky Garden“ išsistiebęs net iki keturių aukštų. Kiti žymūs barai pasitenkina pirmame aukšte judančiu gatvės srautu. Atviros suknelės, raumeningi, bet svirduliuojantys kūnai užpildo Kutos gatves iki pat ankstaus ryto, kai taksi išvežioja paskutinius naktinio gyvenimo mohikanus. Tokio vaizdo nepamatysi jokioje kitoje musulmoniškos Indonezijos vietoje, tik induistinėje Balio saloje.
Štai klubas „Bounty“, pasitelkęs žemesnes gėrimų kainas, sutraukia daugiausia klubinėtojų. Įkaušę jaunuoliai, pasidabinę vietinio alaus „Bintang“ marškinėliais, įsikūnija į pop dievaičių Britney Spears ar Justino Timberlake'o personažus. Kai kurie jų pusnuogiai – tikriausiai taip jie atkartoja MTV vaizdo klipų scenarijus.
Bet ne viskas Balio saloje yra taip lėkšta. Vos valanda nuo Balio – ir galima gauti kultūrinį šoką. Nėra nei jaunųjų lėbautojų, nei chaotiškai susispietusių viešbučių. Viešbučiai Ubude atrodo kaip paprasti namai, todėl gyventi Ubude – ypač jauku. Žavesį sustiprina ir tai, kad kiekvienas namas turi kelias nedideles šventyklėles. Šventyklos ir pastatai dengti juodais šiaudais, o medinės namų durys dailiai išraižytos.
Kas antrą žingsnį Ubude galima išgirsti kvietimą pasilepinti masažu. Smulkaus sudėjimo merginos sėdi gatvėje ir viliojančiai kviečia „Masa, masaaaaa...“. Palepinti save čia begėdiškai pigu – viso kūno masažas - tik už kelis JAV dolerius.
Nors Ubudas neturi paplūdimio, bet čia – gaivus oras ir visi kultūriniai salos atributai vienoje vietoje.
Ubudas anksčiau buvo paprastas kaimelis, o dabar savo didžiuliu vystymosi tempu prarijo bent kelis kaimyninius kaimelius. Viduryje miesto paprasta pamatyti žaliuojančių ryžių lauką.
Pagrindinė traukos į Ubudą priežastis – ranka pasiekiama kultūra. Čia nereikės vargintis ieškant, kur galima pamatyti įstabius Balio šokius ir dainas. Šventyklos kieme galima žiūrėti įspūdingą Kecak ugnies šokį, kurį atlieka daugiau nei 100 šokėjų. Šokiui akomponuoja ne orkestras, o vyrų choras, ritmą kuriantis tik lūpomis.
Vyrai, kūną apsijuosę tik tradiciniais sarongais, ritmą kuria tardami: „Čia-ka-čia-ka-čia-ka-čia“. Pusnuogiai choristai sėdi pusračiu aplink laužą. Rato viduryje rutuliojasi indų epo „Ramajana“ istorija, o šokio centrinis taškas yra laužas, kartais dydžiu pranokstantis nedidukes šokėjas.
Sanghyang Jaran šokis taip pat susijęs su laužu. Tai vieno asmens šokis apsižergus pintą arklio figūrą. Jei choro dainavimas atlikėją nuveda į transą, šokio pabaiga atliekama basomis kojomis ant žarijų.
Legong metu šokėjos juda akomponuojant gamelanų orkestrui. Tai tradicinis Indonezijos orkestras, sudarytas iš ne mažiau kaip 7 ar 10 gongų. Gamelanas grojamas visoje Indonezijoje, bet kiekvienoje Indonezijos saloje gamelanų muzika skiriasi. Ramesni Javos ir Sumatros gamelanai – tai lyg vyresni trankaus ir linksmo Balio gamelano broliai. Balio gamelane gongus vienu metu ir iš visų jėgų muša visi.
Legong šokėjos, įvilktos į stipriai aplink juosmenį ir klubus suveržtus auksinius drabužius, šoka trise. Keista, kad varžantys kūną drabužiai yra skirti šokiams. Šokėjos juda viena prieš kitą veidrodinio šokio principu, įrėmusios nosį į nosį ir idealiai atkartojančios viena kitos judesius. Balyje dažniausiai šokama riečiant rankų pirštus ir grakščiai dėliojant kojas. Staigūs rankų ar kaklo judesiai atrodo kampuoti, tačiau iš tiesų jų estetika plastiška ir seksuali.
Dieną Ubude galima aplankyti meno galerijas, kuriose eksponuojami Balyje gyvenusių menininkų kūriniai.
Nuo meno pertekliaus pasiilgus džiunglių Ubude galima traukti į šventąjį Beždžionių mišką. Džiunglėse galima pamatyti kelias šventyklas ir tikrąjį šventyklų šeimininką– agresyvią makaką. Makakos neretai surengia orgijas ir savo laukiniais aistros stūgavimais gąsdina vaikus.
Be beždžionių erzinimo, Ubude laiką galima praleisti naudingiau – čia tikras rojus norintiems apsipirkti. Parduotuvės lūžta nuo meno dirbinių – lavos akmuo ir buivolo oda prikeliami naujam gyvenimui, kaip modernūs aksesurarai ar interjero detales. Parduotuvėlėse karaliauja japonai, kurie šluoja viską, pradedant sidabriniais auskarais, baigiant mediniais kiškiais ir zomšiniais batais.
