Paskutinę naktį prieš Ksianą į lauko stovyklą atvažiuoju aš viena. Sutemus atmina Sigitas su Daumantu. Kai kurie, norėdami daugiau pamatyti, atsiskiria nuo grupės ir keliauja savarankiškai. Kiti skuba į miestą, į viešbutį. O aš kaip tik šiame žygyje pasigendu gamtos. Miname greitkeliais, du kartus per savaitę apsistojame viešbutyje, kur užsidarai kambarėlyje su kondicionieriumi ir nebematai dangaus...
Man žygio žavesys – tai vakaras prie laužo, kai užmiegi žiūrėdamas į žvaigždes, o anksti rytą nuoga išsimaudai ežere... Viso to labai pasigedau. Prisipažįstu – nė karto šįmet nesimaudžiau, netraukė manęs tos drumzlinos jų upės.
O ir stovyklavietes mūsų vairuotojas kinas Janas dažnai parenka nekokias, nes sunku rasti ramesnę vietelę tankiai apgyvendintoje Kinijoje. Randa kur pastatyti mašiną, pasukęs kelis metrus nuo greitkelio, ir stoja. Sunku jam išaiškinti mūsų pageidavimus. Taigi ir miegodamas girdi mašinų gaudimą, o ne upelio čiurlenimą.
Į milijoninius miestus įvažiuoti viena visada bijau, tad stengiuosi prie ko nors prisijungti. Šįsyk minu paskui Sigitą, kuris lekia didžiausiu greičiu neatsigręždamas, nardo tarp mašinų, – tampu persekiojimo genijumi. Suspėju, kai nenoriu viena pusdienį klaidžioti ieškodama viešbučio. Mūsų viešbutis centre, netoli miesto sienos. Visas Ksiano senamiestis apsuptas puikiai išsilaikiusios sienos su ketveriais vartais.
Vakare prie mūsų prisijungia Ričardas su Marylia. Po dešimties dienų grįžta jie iš ligoninės, kur sėkmingai buvo atlikta operacija. Ričardo akys blizga džiaugsmu – juk pasisekė išvengti mirties. Jis dėkingas kinų gydytojams už profesionalumą, o Maryliai už slaugymą. Kitą dieną išskubame į ekskursiją po miestą. Betarpiškasis Markas jau susipažinęs su angliškai kalbančiais kinų jaunuoliais, kurie mums parodo Ksiano grožybes: didžiąją ir mažąją pagodas, šokančius fontanus, senąją musulmonų mečetę, suvenyrų gatvę ir turgų.
Kiniško turgaus gudrybių perkąsti nespėjau. Pirmiausia jie pasako nerealią kainą, o kai pasakai, kad nepirksi, liepia sakyti savąją. Pasirodo, reikia sakyti dešimt kartų mažesnę. Aš mandagiai sakydavau dešimčia juanių mažesnę, tad jie griebdavo mane už rankų ir nepaleisdavo – reikalaudavo pirkti. Kviečiausi į pagalbą savo gidus, kad išvaduotų iš atkaklių prekeivių.
Rytoj Sigito gimtadienis, tad aš nusiperku maišelį dovanai pakuoti, o Karlota – nuostabią raudoną, auksu siuvinėtą suknelę, su kuria atrodo kaip kinų princesė. Įstabią, kupiną įspūdžių dieną užbaigiame puikiais pietumis ir kinišku masažu.
Prie pogodų ir mečečių grožybių jau įpratome, o štai šokančius fontanus pamatau pirmą kartą. Skamba nuostabi muzika, kurios taip buvau pasiilgusi, ir aš verkiu, nes labai gražu...
Iš Ksiano miname į Terakotos armijos muziejų. Nesinori lįsti iš viešbučio į lietų, bet ką darysi – tokia benamio dalia. Miname pusdienį pliaupiant lietui – aš jau pasimokiusi, turiu kuprinėje sausų rūbų. Nors lietus ir šiltas, bet nemindamas šlapias imi drebėti. Nemažai žmonių po tos dienos susirgo, o Ela ir į ligoninę pakliuvo dėl plaučių uždegimo. Taip ir baigė ji žygį gal porą savaitėlių pamynusi. Po kelių dienų susirgo ir jos draugas Maciejus. Gal tai buvo paslaptingasis kinų virusas, juk plaučių uždegimas neužkrečiamas?
Jau buvau mačiusi Vuvėjuje imperatorių kapuose palaidotas bronzines žirgų ir karių figūras su ant kregždės sparno skrendančiu žirgeliu, iš paskos vedančiu ištisą armiją. Tas žirgas – labai poetiškas įvaizdis, lyg paukštis – dvasios simbolis – pakylėja gyvuliškumą ir skrieja grakštus žirgas dangaus platybėse. Šį žirgelį Kinijoje dažnai sutiksi, jis atstovauja Kinijos turizmo organizacijoms, didžiausi paminklai jam pastatyti įvairiuose miestuose, nors pats originalas yra tik 245 mm aukščio. Apžiūrėjau ir Ksianjango muziejuje tritūkstantinę žirgų ir kareivių armiją iš terakotos – jie pusės metro aukščio.
Bet čia išties įspūdinga armija – natūralaus dydžio kariai ir žirgai iš terakotos palaidoti su imperatoriumi ilsėjosi ramybėje ištisus du tūkstantmečius ir buvo atsitiktinai rasti kasant šulinį. Kinai savo relikvijas puikiai prižiūri. Įrengtas gražus parkas, pastatyti trys didžiuliai paviljonai, kur dar dabar vykdomi restauravimo darbai ir eksponuojama keliatūkstantinė armija iš terakotos, turtingas muziejus. Komercija tame miestelyje klesti, šiaip draugiški ir visada pasiruošę padėti kinai čia jau „sugadinti“ pinigų. Mūsų amerikietis vos nesusimušė su moteriške, reikalavusia pinigų už paliktą ir į jos kavinės sieną atremtą dviratį.
Taigi nuostabiųjų šventyklų, Budų olose ir terakotos armijos jau prisižiūrėjome – norime gamtos, tad prašome Sigito, kad padarytų išeiginę dieną kalnuose. Ta išvyka tampa kiniško komercinio turizmo variantas. Einame lankyti švento daoistų Hua Šan kalno su penkiomis viršūnėmis, iš kurių aukščiausia siekia 2610 m. Iki pusės kalno pasikeliame funikulieriumi, o toliau – laipteliai, iškalti akmenyje. Nuostabūs vaizdai, uolos, paskendusios debesyse viršūnės ir minia žmonių, slenkančių tais laipteliais. Prireikia humoro jausmo, kad nuo tokios ekskursijos nesugestų nuotaika. Bet lipant viršun žmonių mažėja ir mūsų nuotaika skaidrėja. Paskutinėje viršūnėje mūsų kompanija išsitiesia ant uolos pailsėti, o aš spėju pamedituoti ir pajusti visą grožį. Kartais mes tai užmirštame – vis tik koks įstabus šis pasaulis... O po to, nors ir kaip skubame nusileisti tais nesibaigiančiais laipteliais, pavėluojame į funikulierių. Bet kinai – mielaširdingi: valandą paremontavę jie mums jį įjungia ir netgi atsiunčia autobusą, kad mus parvežtų.
Aplankome ir šaolinų vienuolyną, įsikūrusį vaizdingame kalnų slėnyje. Šaolinų tradicijos Kinijoje dar gyvos. Pirmiausia išvystame pilną stadioną besitreniruojančių jaunuolių, o vėliau šou, kuriame pasirodo ir visai jaunučiai berniukai bei subrendę vienuoliai, demonstruojantys savo vikrumą, stiprumą, lankstumą ir sugebėjimą sutelkti dvasios energiją – per stiklą sprogdina balionus... Šou išties įspūdingas, bet geriau pasijuntu vaikštinėdama ištuštėjusiame parke. Mat vienuolyną planuota lankyti iš ryto, o mes, anksčiau atmynę, suspėjame apžiūrėti tą pačią dieną. Šventykla uždaroma šeštą valandą. Parkas ištuštėja, o mes gėrimės nuostabiais, tiesiog kaip iš kiniškų graviūrų perkeltais kalnų, vinguriuojančio upelio, krioklio vaizdais. Ir svarbiausia ramybe, kurios šiek tiek pasigendu šiame žygyje. Mat Didysis šilko kelias tapęs išties judria magistrale.
Artėjant prie olimpinio Pekino, keičiasi kinų elgesys. Rugpjūčio pirmąją nuėję į interneto kavinę nustembame, nes norint prisėsti prie kompiuterio, reikia įvesti ID numerį – užsieniečių neprileidžia prie interneto. Tarnautojas patenkintas juokiasi iš mūsų piktinimosi. Nebegalime įsirengti ir lauko stovyklų – policija varo į viešbučius. Taupydami pinigus surandame kažkokią apleistą statybvietę, kur įsikuriame ir stebime pilną saulės užtemimą. Saulei užtemus, atvažiuoja Andžejus su policijos palyda. Pasirodo, policija tikrina užsieniečių dokumentus. O jo dviratis su iškeltais puslankiais, kad galėtų užsidėti stogą nuo lietaus, panašus į aeroplaną – kaipgi tokio nepastebėsi. Ilgai diskutuojame, tačiau mus iš čia nori išvaryti ir liepia eiti į viešbutį, nors mes jau pasistatę palapines, besnaudžiantys, pavargę tingime kur nors judintis. Kaip visuomet paskutiniai atvažiavę Sigitas su Marylia sutvarko reikalus, ir mūsų saugoti pasilieka vienas policijos ekipažas.
Kašgare įvykęs teroro aktas, per kurį žuvo šešiolika kinų policininkų, sukėlė kinų nepasitikėjimą užsieniečiais. Mieste draugiškai bendraujame su tuo pačiu keliu minančiais kinų studentais, bet staiga policijos pareigūnas susidomi mūsų mieluoju Marku, ir mes, baigę pokalbį, skubame greičiau į viešbutį. O viešbutyje vėl naujiena – sergantis Marcinas jau išvytas į gatvę, nes čia užsieniečiams apsistoti neleidžiama. Tai kurgi mums dėtis? Lauko stovyklų įsirengti negalima, į viešbučius – taip pat negalima. Tiesiuosi kilimėlį ant plytelių prie viešbučio ir guluosi. Gerai, kad šilta ir nelyja. Atvažiavęs Sigitas šturmu ima viešbutį. Bet pasirodo civiliniais drabužiais persirengusios policijos pareigūnės, kurios netrukus imasi tikrinti mūsų bagažą. Kai kurie užsieniečiai sunkiai pakelia šį akibrokštą – kėsinimąsi į žmogaus teises, o kai kas sugeba pažiūrėti į tai su humoru. Ką gi mes vežame tuose krepšiuose – ogi neskalbtus apatinius. Mūsų mašinos nekrato: ar išties nepastebi, ar supranta, kad čia darbo pakaktų visai nakčiai.
Nors bijojome intensyvaus judėjimo netoli Pekino, atsitiko priešingai – net 500 km iki jo kinai, norėdami Pekine išvengti smogo, užsidarė kelius ir nepraleido krovininių mašinų. Taigi važiavome tuščiu greitkeliu, tik kad mūsų mašiną dažnai stabdydavo ir prasidėdavo skambučiai vis aukštesnėms instancijoms. Tai užtrukdavo kelias valandas, bet paskui praleisdavo. Buvo ir mane kartą policija sulaikiusi. Gerai, kad sutikau iš lauko stovyklos jau išvarytą mašiną – perleidau diskusiją su policija mūsų vairuotojui Janui, tegul aiškinasi mandariniškai, o pati apsisukau ir atgal į miestą. Nors nieko gera ir pirmai į stovyklavietę nuvažiuoti...