Norint išsivaduoti nuo viešbučiais ir restoranais užpildyto Balio, reikia nerti gilyn į salos vidurį. Tai padaryti neįtikėtinai paprasta. Nedidelis džipas 3 asmenims „Suzuki Jimy“ vienai dienai kainuoja tik 10 JAV dolerių. Mašinos savininkai nemirksėdami automobilį pajaunina beveik 10-čia metų, bet vistiek rizikuojame.
Balyje, kaip ir visoje Indonezijoje, eismas vyksta dešine puse, todėl vairuoti nerangų džipuką baugu. Pusės dienos užtenka apsiprasti ir įvaldyti vietines eismo taisykles. Čia keliuose galioja kiti dėsniai nei Lietuvoje. Pavyzdžiui, visiškai nekreipiamas dėmesys į motociklų vairuotojus, nes jie juda kitokia tvarka nei automobiliai – atrodo, kad motociklininkai yra tiesiog savižudžiai, nes keliuose jie daug manevringesni. Svarbu atminti, kad lenkiant mašinas, žmones ar motociklus būtina spausti garso signalą ir pypsėti vištoms, vaikams bei šunims.
Užsimojome per keturias dienas pamatyti svarbiausias ir švenčiausias Balio salos gyventojams vietas. Pirmoji aplankyta šventykla – Goa Gajah, Dramblių uola. Ji pastatyta XI a., neaiškiomis aplinkybėmis – anot vienos pasakos, ją savo nagu pastatė gigantas Kebo Iwa. Tai savotiškos uolos raižinių džiunglės, kiek primenančios didingąjį Kambodžos Angkor Watą.
Kita šventovė – uolos raižinys Yeh Pulu. Čia akmenyje iškaltos dievybės – Ganešas ir Šiva, bet iš esmės reljefas paprastas, vaizduojantis kasdienio gyvenimo scenas. Tokia pati proziška ir reljefo aplinka – jį supa ryžių laukai. Sutinkame šiukšles šluojančią senukų porą. Senutei paaukojame 1000 rupijų (0,20 Lt), bet ji nepatenkinta pageidauja triskart daugiau – 3000 rupijų.
Magiškų galių prisotintais mitais apipinti vandens rūmai Tirta Empul turbūt iš tikrųjų turi stebuklingų galių, nes jo baseinuose stumdosi šimtai žmonių. Visi be išimties nori pakliūti po išspjaunančią šiltą versmių vandenį drakono galva.
Po kiekvienu drakonu baliečiai turi nusiprausti – o juk kiekviename baseine yra net 15 magiškų drakonų ir kiekvienas iš jų atlieka skirtingą misiją – išvalo nuo demonų ar sustiprina dvasią. Kiekvienas lankytojas – nuo pusnuogių senučių iki jaunų kaubojų – nuoširdžiai meldžiasi pakišę galvas po fontanais. Nors tai maudynių vieta, lankytojai turi dėvėti tradicinius sarongus.
Lekiame į rytinę Balio pusę stebėti Pura Goa Lawah, Šikšnosparnių uolos. Senoje uoloje įsikūrusioje šventykloje gyvena šikšnosparniai. Jie čia miegodami kabo virš šventyklos altoriaus. Sutemus skraidančios pelės atsibunda ir skrenda į medžioklę. Maldininkų procesijų nenubaido nei šikšnosparnių išmatų kvapas, nei kraupoki vakariniai klykavimai.
Nakvojame uostamiestyje Padang Bai. Tai niekuo nepasižymintis miestelis, panašus į Klaipėdos perkėlos prieangius. Tačiau jis labai svarbus taškas – nes būtent iš šio miestelio keltas kelia į turistų pamėgtas Lomboko ir Gili salas. Aplink Padang Bai, kaip ir visa rytinio Balio pakrante, galima rasti tik juodo smėlio paplūdimius, kartais apleistus ir nešvarius. O juk juodas smėlis paplūdimyje primena, kad netoliese yra vulkanų.
Tačiau Padang Bai užkampis turi ir kelis balto smėlio paplūdimius. Tiesa, patį gražiausią paplūdimį baigia užstatyti didžiulis betoninis viešbutis, bet yra dar vienas nedidelis nepaliestas rojaus kampelis, kur susiglaudęs žydras vanduo ir akinamai baltas smėlis. Malonumų akims niekada ne per daug, todėl tęsiame paieškas paplūdimių šnipinėjimas veda mus į Balio rytus. O kuo labiau į rytus važiuojame, tuo daugiau musulmonų, mečečių ir galvos apdangalų.
Rytų perlo Amedo miesteliuose yra įsikūrę begalybė nardymo mokyklų. Amedas – tai daugybė kalno papėdėje išsidėsčiusių kaimelių, kurie traukia ramesnius, be diskotekų ir picerijų pailsėti atvykusius turistus. Šioje užuovėjoje galima likti amžinai – reti raudonieji koralai ir galybė spalvotų žuvų rūšių pasiekiami ranka. Maudytis galima ne tik vandenyne, bet ir karališkuose vandens rūmuose. XX a. viduryje pastatytame vandens procedūrų komplekse Tirta Ganga senųjų radžų dvasią įkūnija drakonų galvų ornamentai ir statulos.
Didinga ramybė užplūsta įmerkus kojas šioje vandens malonumų oazėje. Kitas turistų dar nenusiaubtas Balio gamtos kampelis – Baturo ežeras šalia Baturo kalno. Debesimis užsiklojęs pilkai mėlynus vandenis ežeras remiasi į kalną, lyg atviruke iš Šveicarijos.
Visai kitas turistų srautas pagrindinėje Balio šventykloje Pura Besakih. Šventyklų sargyba nukreipia mus „teisingo“ įvažiavimo link, todėl privalome eiti kilometrą palei tas pačias prekes parduodančius suvenyrų kioskelius. Esame jau pasirėdę tradiciniais sarongais, todėl įkalbėti mus įsigyti penkiasdešimtą sarongą neįprastai sunku.
Šventykla Pura Besakih – tai 23 šventyklų kompleksas, išsidėstęs Agungo kalno papėdėje. Įeiti į šventyklų vidų turistams draudžiama, todėl įstabiomis 11 aukštų pagodomis grožimės tik iš išorės.
Balio centrinėje dalyje esantys vidurio kaimeliai ir šventyklos kartu su iškiliuoju Ubudo miestu reabilituoja Balio salą. Kol kas galima tik džiaugtis, kad Balis turi daug daugiau nei užsieniečiais nusėstus ir tik jų dėka išdygusius rezervatus – Kutą, Seminjaką ir Legianą. Šie trys miestai taip išsiplėtę, kad neaišku, kur baigiasi vienas ir prasideda kitas.
Balio salos turizmo plėtra turi tik jai būdingas taisykles, tiksliau, jų iš vis neturi. Turistai tvirtina, kad mėgsta gamtą ir nori matyti kultinius „atvirukinius“ ryžių laukus. Tačiau norėdami patenkinti tuos pačius ryžių laukų mėgėjų poreikius verslininkai perka žemę ir vis tolyn nustumia ryžių laukus. Vis daugiau laiko reikia praleisti automobilių spūstyse kvėpuojant išmetamosiomis dujomis, norint pasiekti tuos vaizdus, dėl kurių ir važiuojama į Balį. Pavyzdžiui, vien įvažiuoti į Kutos miestą užtrunka daugiau laiko nei atskristi lėktuvu iš Singapūro.
Viena iš kontraversiškiausių temų – tai poilsio komplekso statyba netoli šventos Balio gyventojams vietos Tanah Lot. Vietiniai gyventojai teigia, kad tokio masto statybos sugriaus šventyklos kosmologinį pirmumą. Aukščiausia Balio hindų religinė institucija dar 1989 metais deklaravo, kad bet kokios statybos turi būti nutolusios bent 2 km nuo šventyklos. Bet į institucijų potvarkius pinigai nekreipia dėmesio, todėl dabar čia stūkso poilsio kompleksai, o stebėti nuostabaus saulėlydžio susirenka minios turistų.
Viena laimė, kad dūstanti nuo turistų Balio sala turi daugybę veidų. Jei vienas veidas suniokotas statybų randais, tai kitas gaivus ir išraiškingas. Išdidūs miesteliai ir šventyklos rymo Balio kalnuose, kurie net nenumano, kaip jiems pasisekė.