Džiugina ir drauge mus liūdina rodyklės – iki Pekino 230, 120, 40 kilometrų. Neįtikėtina, nejaugi mes tai padarysime? Nejaugi šita pusės metų avantiūra, tapusi ne tik kelione į Pekiną, bet ir kelione į save, baigsis? Viskas šiame pasaulyje turi pradžią ir pabaigą. O kad gal jau reikia baigti tas užsitęsusias atostogas, primena ir paskutinę savaitę ėmę mausti kelių sąnariai, kažkaip nebesinori jų lankstyti be reikalo.
Atsisveikiname su mūsų vairuotoju kinu Janu. Daugiau negu du mėnesius jis keliavo kartu ir tapo savu. Nemažai mums padėjo bendrauti su kinais, surasdavo stovyklavietes, viešbučius. Įdomiai mes su juo bendraudavome – tiesiog tapome pantomimos artistais. Pramoko ir jis keletą angliškų frazių. Nors pasišnekėti mums ir nepavykdavo, bet jis visada džiaugdavosi, kai aš atkakdavau į stovyklą.
Taigi atsisveikinimo proga visi nueiname į kavinę alaus. Tarp užkandžių atsiranda ir kažkokių skrudintų vabzdžių lėkštė. Kadangi draugė sakė negrįžti į Lietuvą neparagavus ko nors egzotiško, bandau kramtyti – atsikandu vieną kojelę, kitą – kažkokių emocijų nejaučiu, bet pasigardžiavimo irgi – skonis lyg valgytum sukepusių bulvių gabaliukus, likusius keptuvėje. Bet viso to vabzdžio aš nesuvalgiau ir iki ryto jį jaučiau gerklėje.
Paskutines dienas prieš Pekiną miname ištuštėjusiais keliais, nakvojame tik viešbučiuose, lauko stovyklaviečių policija įsirengti nebeleidžia, o policijos užkardų vis dažnėja. Bet atrodo, kad jiems jau atsibodo skambinti aukštesniems viršininkams ir pasakoti apie dviratininkus, besiveržiančius į Pekiną. Praleidžia mus patikrinę dokumentus ir netgi ledais pavaišina.
Tik tamsiaplaukių graikų Vasilijaus ir Danaj kuprines iškrato – gal jie panašūs į teroristus jiems pasirodo? Bet kinai klysta – tai draugiški, humaniški, visad visiems padėti pasiruošę žmonės. Jie netgi kinų kalbą sugebėjo išmokti per šituos du su puse mėnesio. Vasilijus yra vienas apkeliavęs pasaulį. Jis puikiai bendrauja su kiekvienu – ir valkata, ir ambasadoriumi ar kt.
Į Pekiną nusprendžiame įvažiuoti visa grupe, pasipuošę oranžiniais žygio marškinėliais, ant kurių nugaros nupieštas mūsų maršrutas. Kadangi pusmetį visi mynė kas kaip norėjo, tai vieni kitiems neatsibodo – dabar malonu pasijusti grupės nariu. Netgi didieji vienišiai tai pripažįsta.
Nors lenkas Milošas su savo gražuole aštuoniolikmete dukra Monika neiškentė, iš vakaro vieni numynė į Pekiną ir susirado viešbutį. Jie dažniausiai nakvodavo atskirai.
Milošas – patyręs keliautojas, o dukra labai nuoširdi ir žavi. Atrodo, kad jiems abiem niekada nenuobodu, taip puikiai jie sutaria.
Andžejus irgi neužsuko į tą miestą, kuriame buvome nusprendę nakvoti, ir numynė iki Pekino, bet viešbučio jam surasti nepavyko, tad miegojo parke, susirado jį tik iš ryto. Sako negavęs žinutės apie nakvynės vietą. Išties keblumų su tomis trumposiomis žinutėmis būdavo, juk iš ryto mes dar nežinodavome, kur nakvosime, laukdavome pranešimų. O jie kartais ima ir neateina arba ateina kitą dieną, o vieną kartą aš gavau jų dvylika, bet nakvynės vieta buvo pakeista. Ir Ričardui teko minti iš vakaro į Pekiną, nes reikėjo Elai pristatyti dviratį – ji išėjusi iš ligoninės turėjo skristi namo, kitaip draudimas neapmokėtų išlaidų. Ričardą į viešbutį pristatė paslaugioji Pekino policija. Taigi ne taip lengva mums susirinkti visiems į grupę net ir baigiamajam akordui.
Iš ryto prisifotografavome – juk paskutinė žygio diena, Pekine vėl išsilakstysime kiekvienas sau. Likusius keturiasdešimt kilometrų numynėme nesunkiai, nors ir buvo labai tvanku. Čia drėgna, todėl karštį žymiai sunkiau pakelti. Bet mes jau prie visko pratę. Kelionė Pekino gatvėmis rami – yra Sigitas su GPS, kinų kalbą mokantis Vasilijus ir visa grupė – taigi jokios įtampos.
Nors kartelį ir tenka laiptais persinešti pakrautus dviračius pėsčiųjų tiltu, bet tai ne bėda. Pekinas mus nustebina tvarka – jokių spūsčių, kurių prisižiūrėjome per kelionę. Kartais Kinijoje papuoli į tokią mašinų grūstį, kad niekur ir pėsčias negali dviračio pravesti, kaip jie taip ir sugeba tas gatves užkimšti. O čia erdvu, plačiausios gatvės, mašinų pagal Kinijos mastelius išties mažai.
Vasilijus skambina į Graikijos ambasadą, gal padarys mums priėmimą, vis tik norisi kokio akcentuko tiek atmynus. Bet, atrodo, jie užsiėmę. Tačiau mumis susidomi Liuksemburgo ambasada. Viešbutyje greitomis numetę daiktus nuo dviračių, nespėję net užkąsti išskubame ten. Malonu pasėdėti europietiškoje aplinkoje, pakramsnoti skanių sumuštinukų, pagurkšnoti alaus, pasišnekučiuoti.
Iš Liuksemburgo ambasados miname į Tiananmenio aikštę nusifotografuoti. Juk pasiektas žygio tikslas. Tiananmenio aikštėje mūsų septyniolika, iš jų dešimt, pradėjusių žygį Olimpijoje – tik mūsų vadas Sigitas ir lenkas Andžejus, kuriam jau daugiau kaip šešiasdešimt, numynė dviračiu visą maršrutą, jie net už tralų nesilaikė įkalnėje.
Nedaug nuo jų atsiliko lenkė Monika ir italė Karlota su savo draugu olandu Marku bei graikai Danaj su Vasilijumi – jie visi tarsi sudarė šeimą, į kurią ir aš būdavau priimama ir tituluojama „grandma“. Taigi jie numynė apie dvylika tūkstančių kilometrų.
Mano vienmetį lenką Ričardą kelionės metu pasiglemžė liga – dešimt dienų praleido ligoninėje, o po to kelias savaites važiavo mašinoje. Mes su Daumantu Kuču, kuris prie mūsų grupės prisijungė Tbilisyje, numynėme kokius aštuonis tūkstančius kilometrų iki tos Tiananmenio aikštės. O vairuotojas Marcinas ant dviračio sėdo tik Kinijoje, iki sienos jis pasikeisdamas su Adamu vairavo mūsų baltąjį autobusiuką.
Žygio organizatorė lenkė Marylia ir jos draugas Marjušas pradėjo žygį Turkmėnistane. Amerikiečių pora Jenis ir Dagas prie mūsų grupės prisidėjo Kašgare, bet jie jau keliauja seniai, nuo lapkričio mėnesio, ir dabar kelionės dar nebaigia, pailsėję keliaus į Vietnamą. Jie planuoja per dvejus metus apkeliauti visą pasaulį. Na, ir lenkai Milošas su dukra Monika, pradėję žygį Kinijos mieste Aksu, – štai ir visa mūsų grupė. Visi labai skirtingi, bet juk kažkas mus ir sieja.
Tiananmenio aikštė šliejasi prie Uždraustojo miesto sienos, ant kurios puikuojasi Mao portretas. Tai didžiulė aikštė, kurioje gal tilptų milijonas žmonių. Pristatyta tvorelių, policininkai tik ir seka, kad žmonės nesiburiuotų, tikriausiai bijo mitinguojančių dėl Tibeto. Aikštės pakraščiai papuošti įspūdingomis gyvų gėlių kompozicijomis su olimpiados simbolika.
Viešbutyje yra bevielis internetas. Pagaliau – juk savaitę neturėjome progos prie jo prieiti. Bet po internetą ganytis dabar nėra kada – juk tiek daug Pekine reikia pamatyti, o laiko ne kažin kiek. Atmynėme rugpjūčio septintą, o atgal išskrendame rugpjūčio tryliktą.
Vakare nueiname į nuostabų kinų restoraną, įsikūrusį netoli mūsų viešbučio. Sėdime kieme – vakaras šiltas, kiemas paslaptingai apšviestas, žavūs padavėjai ir padavėjos tik neša patiekalus ant stalo. Išties viskas labai gardu ir skoninga. Ir ta išsvajotoji Pekino antis patiekiama. Visi pasisakėme, ko tikėjomės ir ką šitame žygyje gavome. Atrodo, kad rezultatai pranoko lūkesčius, nepatenkintų nebuvo – jie keliauja atskirai.
Kitą dieną mes su Marjušu išsiruošiame į Uždraustąjį miestą. Prieš išvažiuojant į žygį kankino nemiga, tad vieną vakarą per televiziją mačiau kino filmą „Paskutinis imperatorius“, kuris man paliko didelį įspūdį. Tad buvo labai įdomu vaikščioti po tą uždarą miestą, kur gyveno imperatoriai, gal ir nelabai įsivaizduodami tikrojo kinų gyvenimo. Imperatorių laikais buvo draudžiama statyti pastatus, aukštesnius negu Uždraustojo miesto pastatai. Įspūdingai atrodo auksiniai ornamentai, puošiantys to miesto sienas, o man labiausiai patiko stogo sandūroje išsirikiavusios įvairiausių gyvūnėlių eilės ir balto marmuro krokodilų galvos, puošiančias laiptus.
Vakare galvojame, kaipgi tą atidarymo šou ir fejerverkus pamatyti. Viešbutyje susipažįstame su jaunu amerikiečiu, gyvenančiu Kinijoje. Jis mus žada nuvežti prie didelių televizijos ekranų, netoli stadiono. Kadangi jis neturi dviračio, paskolinu savąjį, bet sėsti ant bagažinės su juo nedrįstu, aukojasi Daumantas ir veža mane vietoj savo kuprinių.
Artėjant prie stadiono, prasideda policijos užkardos – praleidžia tik su bilietais arba olimpiados dalyvių kortelėmis. Sugebame jiems įrodyti, kad mums būtinai reikia ten patekti – atseit dalis mūsų grupės jau ten. Išties mūsų grupė išsibarsto, ir mes su Daumantu, prasibrovę beveik iki stadiono, spoksome į ant dangoraižio įrengtus ekranus, kurie rodo kažkokią reklamą. Štai jau aštuonios valandos ir aštuonios minutės – susivokiame, kad čia ne televizijos ekranas, o reklamos stendas.
Mus suranda Sigitas su Marylia ir Ričardu, jie įlenda į kažkokio Tarptautinio klubo restoraną, kur yra televizorius, lieka prasivesti mus. Sigitas solidžiai, kaip tikras šefas, aiškina policininkams – viskas gerai, jie su manimi.
Kinų policininkai, žinoma, Sigito įtaigai pasiduoda. Stebime atidarymo ceremoniją, garsiai šaukiame pasirodžius Lietuvos delegacijai. Bet staiga kažkodėl kažkas televizorių išjungia. Pasirodo, restorano darbuotojams nepatinka, kad jų įstaigą pavertėme vos ne kino teatru. Su šypsenomis stebime, kaip kinai, šiaip jau labai disciplinuota ir nuolanki tauta, kovoja už savo teises. Tada jie įjungia televizorių, bet išjungia kondicionierių. Karšta, todėl laukti fejerverkų einame į lauką.
Kitą dieną po interviu Pekino televizijai su Marjušu numiname į imperatorių vasaros rezidenciją. Vėl milžiniški plotai, prabanga, terasos, lenktastogės šventyklos, rūmai, įsipynę į pasakišką peizažą, – kalnai, ežerai, laiveliai, lenkti tilteliai iš marmuro arba didžiulis ežeras, pilnas žydinčių rožinių lotosų – tokių vaizdų neįmanoma užmiršti. Pravaikščiojome nevalgę visą dieną, tiesiog nesinori išeiti iš tokios grožybės.
Su lenkais Marjušu, Ričardu ir Marcinu nuvažiuojame ir prie Didžiosios kinų sienos. Pasikeliame su funikulieriumi į kalnus – toli nematyti, nes viską nukloja rūkas, bet jis peizažui irgi suteikia savotiško žavesio.
Taigi nuostabioji mano gyvenimo kelionė, į kurią taip veržiausi, eina į pabaigą. Belieka susipakuoti dviračius ir keliauti namo.
Išties pamačiau daug, tapau tvirtesnė, ramesnė, savarankiškesnė, realiau žvelgianti į gyvenimą. Įsigijau draugų, kurie kelionės pradžioje į mane žvelgė galbūt ir skeptiškai, bet vėliau pamilo. Ir aš juos visus myliu. Dėkui visiems, kurie buvote šalia. Atsiprašau, jeigu kada ką nors savo karštakošišku būdu ir aštriu liežuviu įskaudinau. Kelionė baigėsi, bet kelias – dar ne.