Negailestinga saulė dar atkakliau spigino buriuotojų pečius. Atlanto vandenyno viduryje, kur, kiek akis aprėpia, - tik vanduo, saulė tokia kaitri ir atkakli, kad net milžiniškos – teniso aikštės dydžio – burės meta tik menką šešėlį.
Pavėsyje oras įkaista iki 34 laipsnių, vanduo įšyla iki 31, o po deniu – kajutėje – tikra pirtis. Sunkiausia tiems, kuriems tokiame karštyje dar tenka prie viryklės gaminti valgį visai įgulai.
“Vairininkams dar blogiau, - nusijuokė įgulos narys Linas Pakalniškis. - Jie negali palikti savo posto, o vairas yra atviriausioje denio vietoje, todėl vairininkas kepa užtikrintai“.
Budėjimo pamaina, kaip įprasta, trunka keturias valandas. Tiek laiko vairininkas savo poste ir praleidžia svilinamas saulės. Saugosi kaip kas išmano: laistosi šilto Atlanto vandenyno vandens kibirais, rengiasi šlapius marškinius, kurie, pūstelėjus smarkesniam vėjui, ypač gaivina, kai kas vilki ilgarankovius marškinius.
Visi tepasi storu sluoksniu apsauginio kremo nuo saulės, stengiasi būti pavėsyje ir nepamiršta kepurės bei saulės akinių.
“Jokių rimtų nudegimų dar nepatyrėme“, - tikino L.Pakalniškis. Jo, kaip ir kitų įgulos narių, oda kasdien tampa vis rudesnė.
Žinią apie kitąmet švenčiamą Lietuvos vardo tūkstantmetį pasauliui ir po jį išsibarsčiusiems tautiečiams nešanti jachta „Ambersail“ pastaruoju metu rinkosi ilgesnį, bet greitesnį kelią. Per Atlantą plaukiančios antrojo etapo įgulos tikslas – Keiptaunas (Pietų Afrikos Respublika).
Tačiau „Ambersail“ artėjo Pietų Amerikos, Brazilijos link, nes ten palankiausia vieta kirsti pusiaują, kuriame vyrauja visiškas štilis. Dabar lietuviai nuo Brazilijos plaukia į pietus ir, darydami lanką, bet tikėdamiesi palankaus vėjo ir palankios srovės, pasieks Keiptauną.