Indonezijos dienoraštis. Rytai

Bet kiek dar liko! O kur dar Molukų salynas? Pagaliau kur paslaptyse paskendusi Naujoji Gvinėja su savo kanibalais, didžiulėmis džiunglėmis ir pagrindinę salą supančiomis daugybe mažesnių salų ir salynų? Jos jau visiškai priklauso Australazijos zoogeografiniam regionui, kaip diena nuo nakties skiriasi nuo Sumatros, Kalimantano ar Javos.

Juk telikusios dvi vietos pasaulyje, kur ambicingas ornitologas turi menkutę galimybę atrasti dar mokslui nežinomų paukščių rūšių. Čia ir Pietų Amerikoje. Bet tik po labai ilgo ir kruopštaus daugiamečio darbo. Laimei, tokių ambicijų neturiu. Darželyje svajojau tapti Nobelio premijos laureatu. Ne kosmonautu. Ir smagu, kad realybė greitai paėmė viršų.

Tad pirmyn, pakeliaukime po tas tolimas salas, kur tikrai nedaug mūsų tautiečių tėra buvę. Ambicija – Molukai ir Naujoji Gvinėja. Dabar mes Balyje. Tame mažučiame logistiniame taškelyje Indonezijos žemėlapyje, iš kur patogiausia viską planuoti ir organizuoti. Ne be problemų, suprantama, bet vis tiek įmanoma.

Iš ryto mūsų kelionių agentūra prie Kutos paplūdimio dirbo šlovingai. 9 val. buvo tik belaukiantys ir kažko keistai bei naiviai besitikintys žmonės. Nieko taip ir nesulaukęs, nutariau važiuoti tiesiai į „Merpati“ (vietinių Indonezijos oro linijų) biurą. Bet jie pasiūlė BSA agentūrą Denpasare. Ir visai neblogai. Motociklu nurūkti galima greitai, laviruojant tarp kitų nuolat pypsinčių transporto priemonių. O ir agentūra atidaryta, ir žmonės kalba angliškai. Po ilgų derybų gavome bilietus tikram svajonių maršrutui. Dabar bilietai rankose. Tik kai kurie (į Ternatės ir Halmaheros salas) liko RQ (nepatvirtinti, angl. request). Tad reikės dar gaišti laiką tvarkant juos kažkur pakeliui.

Rytoj 7 val. ryto skrydis į Ambono salą per Udžungpandangą pietų Sulavesyje. Pavalgėme pietus savo įprastame restorane, kurį pakrikštijome „maišalyne“. Paskui išvykome į Sanuro pakrantę, tikėdamiesi pamatyti kokių tilvikų. Tilvikų „knibžda“ – ir šiaip paukščių daug.

Pilna žmonių ir nieko nėra. Tik nestinga vietinių suvenyrų pardavėjų, kurie įkyriai lenda prie jūsų su savo standartiniu klausimu „Chau al ju?“ – „How are you?“ Grįžome anksti – rytoj juk tikrai nauji horizontai laukia. Tas užkrečiantis jausmas. Ne tik naujos vietos, kuriomis gėrėsiesi, juoksiesi, džiaugsiesi, šaipysiesi. Jos jau neakivaizdžiai pažįstamos – iš kelionių knygų, iš literatūros – nuo iki. Nuo – seniausi žinomi drąsuoliai, mokslininkai, avantiūristai, misionieriai, kolekcionieriai. Iki – kai staiga knygų lentynoje randi vakar išleistą knygą apie regiono paukščius. Su iliustracijomis, kurias po to sapnuoji.

Senstelėjęs barškantis „Fokker“ blerbė į Udžungpandangą. Būnant Indonezijoje tame mieste teko leistis mažiausiai 20 kartų. Ir nebuvo nė vieno (nesvarbu, koks metų laikas), kad nepliauptų lietus.

Maitino geriau, negu tikėjomės. Tik oro uoste suvalgėme porciją chap chay – virtų daržovių su padažu. Į Amboną atskridome 10.30 val. Didelei nuostabai tiksliai pagal tvarkaraštį. Ambonas – maža sala, bet svarbus tarpinis punktas keliaujant tarp rytinės ir vakarinės Indonezijos. Vietos laiku jau 11.30 val. Oro uoste susipažinau su „Merpati“ viršininkais ir taip užsitikrinome vietas į Ternatę gruodžio 9 dieną.

Jeigu nori pamatyti paukščių – nesustok mieste, o važiuok į Hilos kaimą. Taip liepia knyga „Kur stebėti paukščius Indonezijoje?“. Kaipgi netikėti spausdintu žodžiu? Taksi vairuotojas į Hilą (apie 45 km – 15 Lt) ne tik žinojo Lietuvą, bet ir prezidentą Landsbergį. Tikrai negalėjau patikėti savo ausims. Labai malonūs žmonės.

Ir šiaip keliaujant po platųjį pasaulį dažnokai susidaro įspūdis, kad vadinamųjų trečiųjų šalių gyventojai (suprask, atsilikę) geografinių ir politinių žinių turi daug daugiau nei išliaupsinti vakariečiai. Ko gero, jų traukinys jau nudundėjo. Juk nekalbame apie kokius specialistus ar intelektualus – pavyzdžiui, paprastus taksi vairuotojus. O Ambonas tikrai nėra ta vieta, kur dažnai aidi lietuvių liaudies dainos.

Štai mes ir Molukų salyne. Atvažiavome į viešbutį „Manyala Beach Hotel“. Paprastas, bet vieta puiki, prie pat jūros. Yra molas, nuo kurio puikiausiai matosi paslaptinga, viliojanti ir daug didesnė Seramo sala, kur dar daug pirmykščių miškų, mažai kelių ir žmonių. O gal dar yra ir neatrastų paukščių.

Patraukėme į šalimais esančias miškuotas kalvas. Knyga sakė, kad čia daug papūgų. Buvome kiek kritiški, bet, pasirodo, visai be pagrindo. Papūgų tikrai buvo daug. Ir kokių! Pamatėme daug rūšių – didžiasnapę, raudonskruostę ir raudonąjį lorį. Loriai – vidutinio dydžio labai spalvingų papūgų grupė. Taip sakant, vizitinė Australazijos regiono kortelė. Jeigu ne daugybė vietinių vaikučių, kurie šmirinėjo tai priekyje, tai iš paskos, būtų visai gerai. Rytoj eisim labai anksti, tai gal jų dar nebus. Dabar sėdime prie jūros ir geriame šaltą alų. Nuostabus vaizdas ir keista savijauta – taip toli. Kur, ko gero, tikrai nebuvo lietuvio kojos. Keistas jausmas.

Šįryt prieš saulėtekį iškopėme į kalnus ir kalvas. Labai karšta ir labai drėgna jau iš pat ryto. Bet kiek visko pamatėme! Daug fantastiškų paukščių. Net tų, kurių nelabai tikėjausi. Tikra šventė buvo pora didelių rausvakuodžių kakadu, besitvarkančių tualetus didžiuliame nudžiuvusiame medyje. Tarptautinėje raudonojoje knygoje, beje. Jos, ne medis.

Nuo kalvų per brūzgynų properšas vėl matosi sąsiauris ir ta pati it magnetu traukianti Seramo sala. Gana mažai apgyventa. Ambono dydis – 775 km2 su aukščiausiu kalnu, siekiančiu 1 200 metrų. Seramas – vos ne trečdalis Lietuvos, 17 100 km2. O aukščiausias kalnas Binaiya – 3 020 metrų. Abi salos vulkaninės kilmės.

Besileisdami taip pat pamatėme vienintelį Ambono salos tikrai endeminį paukštį – mažutę Ambono baltaakę. Ir labai iš arti. Prisėdome atgauti kvapą. Nepatikėsite, kiek adrenalino privaro į kraują tokie susitikimai. Niekada nepamirštami. O kai išsikvėpę sėdėjome ant šlaito, pasigirdo išraiškingas lyg lūžtančių bangų garsas. Tai skrenda paukščiai-raganosiai. O čia dar ir nauja rūšis – šeši didžiuliai Blaifso paukščiai-raganosiai.

Išsunkti parsikrapštėme į viešbutį. Ruošiamės derinti pusryčius ir pietus kartu. Atsirado viršininkė (vakar nebuvo, turėjo vykti į vestuves). Itin maloni. Siūlo mus pavežioti ir labai patenkinta, kad mes esame pirmieji lietuviai, kuriuos ji mato. Šiaip čia liaudis atrodo visai šviesi, kaip mūsų tarybinės Lietuvos kaime (gerąja prasme).

Dar susiruošėme į patį Hilos kaimą. Pažiūrėti senos bažnyčios ir Amsterdamo forto, olandų kolonijinio laikotarpio statinio. Jie juk čia tvarkėsi labai ilgai, iki 1945 metų.

Kaime buvome entuziastingai sutikti žodžiais „mister, mister!“, o nuogi maži vaikučiai buvo tiek sklidini entuziazmo su mumis draugauti, kad ėmė spygaudami taškyti mus purvais iš balos. Teko skubiai pasišalinti ir kirsti upę per brastą už kokių 100 metrų nuo tilto, nors juo pereiti būtų buvę kur kas patogiau.

Apžiūrėjome naujai restauruotą (1997 m.) Amsterdamo tvirtovę, XVII amžiaus olandų statinį. Dar pamatėme keletą gražių ir įspūdingų (nors neretų) paukščių – didžiąją fregatą ir baltapilvį jūrinį erelį. Dabar nerimaudami skaičiuojame, kiek kainuos mūsų alus, kurį tropikuose vartoji labai greitai, o kainuoja jis 6 Lt (už 0,62 l).

Rytoj anksti (5 val.) vykstame oro uostan. Ir skrydis į šiaurės Molukus, į Ternatę. Iš ten keltu į Halmaherą – pačią didžiausią ir įdomiausią archipelago salą.

Garbės ratas virš salos

Vairuotojas, kad ir koks geras būtų, atvažiavo 4, o ne 5 valandą ryto, kaip susitarėme. Na ką gi. Geriau anksčiau negu vėliau. Oro uoste buvome 05.30 val. ir dideliam „džiaugsmui“ sužinojome, kad skrydžio nebus. Reikia važiuoti į miestą ir reguliariai skambinti. Kaip rusiškuose „bojevikuose“ – pranešti man situaciją asmeniškai kas 10 minučių. Apsistojome viešbutyje „Menasi“, geriausiame Ambone. Padorus, pigus ir visi labai draugiški. Apvaikščiojome miestą, turgų, parduotuves. Miestas mielas ir gana tvarkingas, daug gražių naujų pastatų. Bet labai jau įtartinai daug pareigūnų. Ir pagalvoti tada negalėjome, kas labai greitai įvyks Ambone. Žiaurios pjautynės.

Nuvykome į „Merpati“ biurą. Mums paaiškino, kad nors jie ir yra „Merpati“, bet skrydžiai Ambonas–Ternatė–Manadas vykdomi kažkokios paslaptingos užsakomųjų reisų bendrovės ir reikia važiuoti pas juos. Ten jau buvo galima tiesiog sprogti. Abejingai pasakė, kad skrydžio nebus nei šiandien, nei rytoj. Poryt mums per vėlu, nesutampa grįžimo (jeigu ir toks bus) datos. Įsiutome ne juokais. Tokios rūšys kaip Wallace’s rojaus paukštis ar dramblio kaulo pita nesimėto. O mes juk palyginti netoli. Šitiek nusitrenkus!

Bet ką darysi – mano draugai Billas Gatesas ir Richardas Bransonas buvo per daug užsiėmę, kad organizuotų privatų lėktuvą. O šit vakare paskambino mūsų ištikimasis taksi vairuotojas ir pranešė, kad, atrodo, reisas bus. Susitarėme, kad atvyks 8 val. ryto ir žiūrėsim, kas toliau. Pasirodo, taksi vairuotojas geriau žino nei pati oro linija, kas, kur ir kada bus. To dar niekur nebuvo tekę matyti. Vakare valgėme restorane prie pat viešbučio, lauke. Maistas buvo tiesiog puikus, aš valgiau salotas gado-gado (geriausias, kokias iki šiol valgiau) ir turbūt geriausias ant grotelių keptas krevetes – didžiausias tai tikrai, kokias kada esu valgęs. Normalioje lėkštėje tilpo dvi.

Kažkoks parazitas, nieko nesuprantantis angliškai, paskambino į viešbučio kambarį ir pribudino trečią nakties. 8 val. vairuotojas buvo vietoje, bet tikros informacijos neturėjo. Biuras nukreipė mus vėl į kažkokią nežinią ir ten jau buvo patvirtinta, kad skrisime. Strimagalviais nulėkėme atgal krautis daiktų. Paskui vėl į paslaptingąjį biurą. Ten šiaip taip sutvarkė bilietus. Mūsų draugas Johnas (pusiau indonezietis, pusiau japonas) prisidės prie mūsų jau Naujojoje Gvinėjoje.

Dar taip nebuvo! Susodino į lėktuvą, pakilome, apsukome garbės ratą virš Ambono ir nusileidome. Palaukėme valandą, kol taisė variklį. Vėl sulipome, užvedė variklius ir išjungė. Tada jau išėjome su rankiniu bagažu ir netrukus pranešė, kad reisas atidedamas. Tada jau nutarėme laimės daugiau nebandyti. Jeigu ji taip nenori, kad mes patektume į Halmaherą, ką darysi. Grįšime miestan. O poryt – Naujoji Gvinėja!

Vėl „Merpati“ biuras. Juk reikia pakeisti bilietus. Sugaišome dvi valandas – nuostabus biurokratijos ir neveiksnumo pavyzdys. Žmogelis tiesiog chrestomatinis, bukas kaip „čebato“ aulas. Paprastas, kaip ūkinio muilo gabalas. Pagaliau susitvarkėme (gal), gavome kažkokį popierėlį, kuriuo remiantis Balyje mums grąžins pinigus už tokį „sėkmingą“ skrydį. Vakare šalies pietuose nukrito vietinis Tailando lėktuvas. Žuvo visi. Nesmagu.

Oro uoste dar nuplėšė 20 Lt už 6 kg viršsvorio. Tiesiog sprogau, bet geriau tylėti. Ir tai dar po to, kokius nuotykius mes jų dėka turėjome iškentėti.

Palūkėjome, nusileido mūsų lėktuvėlis iš Denpasaro ir Udžungpandango. Ir va jau skrendame į rytus, į Biako salą. Ji jau zoologiškai priklauso Naujajai Gvinėjai. Maža to, turi aštuonis unikalius endemikus, kuriuos, be kitų paukščių, ir mėginsime pamatyti rytoj ir poryt. Dabar kaip tik praskridome Naująją Gvinėją – tą vakarinę jos vietą, kur kaip žemėlapyje matyti plonas „kaklas“ tarp Vogelkopo pusiasalio ir pagrindinės antros didžiausios pasaulyje salos dalies.

Pritrenkiantys vaizdai – didžiuliai miškai, tankiausias upių ir įlankų tinklas. Kur ne kur kaimas, ypač pakrantėje. Ir taip kiek akys mato. Kažin ar ilgam? Jau pradėjome leistis į Biaką, skrendame virš atvirukinių koralinių salų, be jokių kaimų ar gyvenviečių. Akinamai žydras akvamarino spalvos vanduo ir ryškiai baltas smėlis, aplink smaragdinio žalumo saleles. Dar viena visiškai nauja ir nepažįstama vieta.

Dabar noromis nenoromis mintys grįžta atgal į Amboną. Su šiluma prisimenant tą nedidelę salelę ir daug mielų žmonių. Universitetą, švarų miestą ir puikius paukščius. Norisi vėl grįžti prie gastronomijos, bet čia jau per daug žemiška.

Visai greitai po mūsų apsilankymo ten prasidėjo baisūs dalykai. 1999 metų sausį krikščionis autobuso vairuotojas susikalė su islamistų peštuku. Tai buvo kaip kibirkštis jau rusenančiai nesantaikai tapti kraujo jūra. Valdžia kontroliuoti nieko nesugebėjo (ar veikiau nenorėjo). Juk islamas – absoliučiai vyraujanti religija.

Kaip mūsų motina Rusija siuntė savo tautiečius į Baltijos „respublikas“, kad atskiestų buržuazinį nacionalizmą, taip ir Indonezijos įvairūs islamistų judėjimai (tyliai valdžios remiami) pagal transmigracijos programą kaipmat išsiskaidė po milžinišką salyną. Tokia, matote, penktoji kolona. Įdomu tik, kad jiems labiau norėdavosi gyventi ten, kur daugiau krikščionių… Radikalai iš „Laskar Džida“ judėjimo užtvindė ne tik Amboną, šiaurines Molukų salas, bet ir Irian Džają – Indonezijai priklausančią Naujosios Gvinėjos dalį. Vėlgi labai jau lengva ranka Jungtinės Tautos mestelėjo tokį gardų kąsnį Indonezijai. Oi, lengvai. Dabar šaukštai po pietų.

Ambone per žudynes, gaisrus ir griovimus žuvo per 10 000 žmonių. Sugriautas universitetas, kiti svarbūs pastatai. 2002 metais žiaurumai lyg aprimo, o 2005-aisiais vėl labai ryškiai plykstelėjo. Iki dabar į Amboną (kaip ir daug kur kitur) Indonezijoje vykti nerekomenduojama. Bijai vilko – neik į mišką. Bet situacija rimsta. Pagaliau vėl atidarytos mokyklos, kur kartu mokosi krikščionių ir musulmonų vaikai.

Biake nusileidome gerai, oro uoste mus iš karto pasigavo gidas. Kaip gera, kai tu (ar tavo pinigai) taip visiems reikalingas. Apsigyvenome viešbutyje „Irian“, prie pat jūros kranto ir prie pat oro uosto. Nereikia net važiuoti. Smagi vieta su kolinijiniu tvaiku. Viešbutyje gyveno grupė olandų (atskrido kartu). Jie buvo kelionėje „protėvių takais“. Lankė olandiškus fortus, kitas atmintinas vietas. Visada girti ir linksmi. Jie mums visai kelionei tapo tikru nemesis. Kur mes, ten jie. Po visą Naująją Gvinėją. Visada tą pačią dieną ir tame pačiame lėktuve.

Po pietų spėjome nurūkti į vakarinę salos dalį. Pamatėme krūvą stebuklų. Net raudonąjį Biako lorį – papūgą, gyvenančią tik šioje mažutėje saloje. Nuostabus buvo vaizdas, kai jų pora skrido į besileidžiančios saulės spindulius, ryškiai žaižaruodama savo spalva. Vakare nuvažiavome su nauju gidu valgyti. Skanu, bet brangu. Jau ne Balis ar Ambonas. Miestas grynai papuasiškas. Labai įdomu.

Bet jau draugiškumo nelauk. O ir baisumas jų! Kaip norite, taip sakykite. Kaltinkite subjektyvumu, šališkumu, rasizmu. Nė vieno čia nėra. Tiesiog žmonės labai negražūs. Įspūdį stiprina ryškiai raudonos burnos. Lyg vampyrų. Tai dėl to, kad jie be paliovos kramto betelio riešutus. Jie nudažo dantis ir lūpas ryškiai raudonai (vyrų ir moterų) ir turi panašų poveikį kaip kokia nors lengva „žolė“.

Jeigu jums nepasiseks ir pakliūsite į vietinius namus (kur įvairūs pseudoetnografai tik ir veržiasi), pirmas dalykas, kuris bus pasiūlytas – tai betelio riešutai. Vienas kartas didelio efekto neduos, tik labai sunku bus nusivalyti dantis, kad jie neatrodytų kaip kruvini. O vietiniams – kita istorija. Betelio riešutai – įrodytas kancerogenas. Juos kramtant susirgti burnos vėžiu galimybė strykteli net 28 kartus. Ir apie pusė atvejų baigiasi mirtimi.

Naktį buvo labai rimta audra. Perkūnas trankėsi visai prie langų. Labai smarkiai, tikrai tropiškai lijo – vandens siena. Apie 7 val. lietus apstojo ir patraukėme į vakarinę salos pusę, į Warafri. Yra du keliai, vienas „viršutinis“, kur beveik nėra kaimų. O kitas pakrante, kur daug gyvenviečių ir labai gražūs vaizdai į Japeno salą ir mažas Geelwinko įlankos saleles. Puiki pakrantė, žydras vanduo, baltas smėlis. Ryto kelionė buvo labai gera. Pilna plėšriųjų paukščių, tiesiog kaip niekur.

Endeminė mažutė Biako baltaakė taip pat labai pradžiugino. Arčiau prie vietos po ilgų pastangų pagaliau nuostabiai pamatėme Biako rojaus tulžį. Kokias 5 minutes jis leido savimi gėrėtis teleskope! Nuostabus paukštis raudonu koraliniu snapu, baltai žydras ir ilga balta uodega, kurią tolydžio sukiojo. Po lietaus buvo aktyvūs ir iššoko visu gražumu kiti perliukai – Biako juodoji musinukė ir imperatorinė rojaus karetaitė. Nebandysiu jų aprašyti, kad nenusibostų.

Pietauti grįžome pakrantės keliu. Valgėme Padango restorane, nelabai patiko. Sumatros maistas visai ne man. Toks įspūdis, kad jis gamintas prieš geras penkias dienas. Aš visai mielai valgau įvairiausią tropinį maistą, bet šis pasitikėjimo tikrai nekelia. Beje, net Europos indonezietiškuose restoranuose jis atrodo taip pat neapetitiškai. Ir dažnokai primena Vilniaus valdžios aršią kovą su šunų išmatomis.

Po pietų vėl išvažiavome į tas pačias vietas. Čia kelionę vainikavo du nauji ir labai sunkiai pamatomi balandžiai – raudonkrūtis vaisinis ir pilkasis imperinis. Abu teleskope. Kaip dabar matau. Miškas nuniokotas, bet didelių medžių dar yra. Gidas skundžiasi maliarijos požymiais, kurie gana akivaizdūs.

Rytoj norėtume vėl važiuoti į vakarinę salos dalį. Žiūrėsime, kaip jausis gidas. Jeigu ką, važiuosime be jo. Rytą oras puikus, saulėta. Įrašėme daug paukščių balsų. Kai kurie, kaip vėliau paaiškėjo, apskritai pirmą kartą įrašyti. Važiuojant per „vaiduoklių“ vietas ir vairuotojas, ir mašinos savininkas vis gūžėsi ir dairėsi.

Vienu metu vairuotojas jau buvo belipąs lauk iš mašinos ir bebėgąs kažkur iš baimės. Jie šventai tiki visomis dvasiomis, vaiduokliais ar šmėklomis. Taip, kad nieko neįrodysi. Teko mašinos savininkui tarstelėti, kad nemokėsime pinigų. Tada jis mikliai atvarė vairuotoją atgal. O jis iš baimės prakaituodamas atvežė mus atgal į viešbutį.

Šitoje kelionėje pamatėme seniai svajotą Guerney’s erelį (vieną per 6 mėnesius, praleistus Indonezijoje). Grįždami nusipirkome „viskio“. 25 laipsnių vietinis bizalas po 14 Lt – plėšikavimas, kad juos kur skradžiai. Dabar viešbutyje kraunamės daiktus. Išlydėti mūsų atėjo daug anksčiau, nei reikia. Tai teko išprašyti. Šiandien labai karšta.

O šit ir skrendame prabangiu „Garuda Indonesia“ „Boeing 737“. Ką tik praskridome Japeno salą – didžiulė ir labai ilga. Gyvenviečių mažai, kelios matyti tik prie pakrančių. Sala kalnuota, visur miškas, pirminis ar antrinis. Tolumoje jau matyti ir pati Naujoji Gvinėja.