Išlipusius iš lėktuvo Sidnėjaus tarptautiniame oro uoste lietuvius pasitiko žvarbūs orai.
„Australijos lietuviai mus buvo apie tai perspėję, bet vis tiek nebuvome nusiteikę tokiam klimatui“, – pasakojo Šv.Pranciškaus ir šv.Bernardino vienuolyno gvardijonas 36 metų Algirdas Malakauskis.
Lietuvos pranciškoniškojo jaunimo grupė keturias dienas praleido Paramatoje, vadinamoje australų krikščionybės lopšiu. Ten, vakariniame Sidnėjaus priemiestyje, kadaise susikūrė pirmoji katalikų bendruomenė.
Kilometro aukštyje virš jūros lygio išlipę iš autobuso atvykėliai pastiro dar labiau. Jiems australai skubėjo išdalinti šalikų ir šiltų kepurių.
Atkeliavę į kitoje Žemės rutulio pusėje esantį žemyną lietuviai sutemus danguje matydavo ne Grįžulo Ratus, o Pietų Kryžių.
Saulė dangaus skliautu ten juda ne iš kairės į dešinę, kaip mato Šiaurės pusrutulio gyventojai, o iš dešinės į kairę.
Paramatos katalikų bendruomenės nariai, pasitikę lietuvius, buvo išmokę lietuviškų frazių „Laba diena“, „Sveiki atvykę“, „Skanaus“.
Australai apgyvendino svečius savo namuose. Vos įžengę į terasą lietuviai aiktelėjo išvydę prieš akis atsiveriančią panoramą.
„Matėme įspūdingus Mėlynuosius kalnus. Jie taip vadinami, nes ten auga eukaliptai, skleidžiantys eterį, nuo kurio ore susidaro melsvas ūkas. Todėl kalnai atrodo melsvi“, – pasakojo keliauninkai.
Pranciškonai A.Malakauskis ir Juozapas Marija Žukauskas, apsigyvenę australų namuose, rytais žvelgdami į kalnus terasoje siurbčiodavo kavą.
Lietuvos pranciškoniškojo jaunimo prezidentė 28 metų Virginija Mickutė gyveno lenkės Zofijos ir australo Michaelo šeimoje. Šeimininkas kaip įmanydamas stengėsi piligrimus pramokyti vietos kalbos.
„Tai savotiška anglų kalbos tarmė“, – padarė išvadą V.Mickutė.
Australai surengė svečiams iš lietuvos nepamirštamų išvykų, per kurias jie išvydo daug gamtos grožybių.
„Australijos medžiai žiemą nemeta lapų, tik eukaliptai – žievę.
Miške matėme gaisrų pėdsakų. Ten dėl jų per daug nesisielojama. Mat eukaliptų sėklos tokios kietos, jog pačios paprastai neišsiskleidžia. Degant miškui jos ima sproginėti, todėl po gaisrų eukaliptų miškai greitai atsigauna“, – pasakojo piligrimai.
Mėlynuosiuose kalnuose bei Tasmanijos saloje auga sumedėjusių paparčių, kurių aukštis siekia keliasdešimt metrų.
Mėlynųjų kalnų simbolis – uola, vadinama Trimis seserimis.
Dažnai netinkamu metų laiku atvykę keliautojai Mėlynaisiais kalnais negali pasigrožėti, nes slėnius ir viršukalnes būna uždengę debesys, tirštas rūkas.
Po atviru dangumi įkurtame nacionaliniame parke lankytojai galėjo pamatyti daug Australijos gyvūnų, ne tik tupinčių narvuose.
Piligrimams pavyko sučiupti už uodegos kengūrą.
Papūgas kakadu mums įprasta matyti tupinčias narveliuose, o ne besidžiaugiančias laisve. Tačiau Australijoje šie paukščiai, kaip ir dideli šikšnosparniai, gali praskristi virš galvos.
Brolis A.Malakauskis miške džiaugėsi pamatęs koalą.
Per išvyką į parkąakvariumą lietuviai stebėjo Australijos žemyno krantus skalaujančių vandenų gyventojus, o kitą rytą jie išplaukė laivu į Ramųjį vandenyną pasigrožėti banginiais.
Išvysti šiuos didžiausius planetos žinduolius buvo sena pranciškono A.Malakauskio svajonė.
Išvyka laivu į vandenyną vienam asmeniui kainavo 70 Australijos dolerių (140 litų).
Lietuviai matė, kaip didžiuliai gyvūnai blizgančiomis nugaromis, prie kurių kapitonas stengėsi priplaukti kuo arčiau, pranyra po jų laivu.
Aborigenai krikščionys, susibūrę į bendruomenę Sidnėjaus priemiestyje, Lietuvos tikintiesiems parodė savo parengtą programą.
Pranciškonai susidomėję stebėjo jų tautinius šokius, kurie šokami mušant ritmą dviem bumerangais.
Turistams būtų buvę įdomiau pamatyti aborigenus jų gyvenamosiose vietose, bet australai vienuoliui A.Malakauskiui paaiškino, kad ten turistai sutinkami nelabai svetingai.
Vienuoliui vienas iš aborigenų papasakojo apie bumerangus.
„Jų yra keletas tipų. Lenktas bumerangas nėra skirtas kam nors numušti ore – jis per medžioklę naudojamas kaip plėšraus paukščio imitacija. Tuomet ežere plaukančios antys paneria slėpdamosi po vandeniu.
Sugrįžęs bumerangas metamas dar kartą, kai tik antis išneria.
Nuvargintą paukštį medžiotojui lieka priplaukus valtimi išgriebti iš vandens“, – pasakojo A.Malakauskis.
Naudojant bumerangą, imituojantį erelį, pabaidyti paukščiai įkliūva į medžiuose įkeltus tinklus.
Koviniai bumerangai ilgu kotu su geležte naudojami paukščiams numušti ore arba taikomi į Australijos pusdykumėse gyvenančių paukščių emu kojas.
Per susitikimą su aborigenais lietuviai taip pat matė, kaip Australijos čiabuvės piešia paveikslus. Juose pasaulis paprastai vaizduojamas iš paukščio skrydžio.
Sidnėjuje lietuviai apsilankė niujorkiečio kunigo Stano Fortunos koncerte.
„Per repuojančio kunigo koncertus jaunimas šėlo. Šis dvasininkas nenaudoja muzikinės fonogramos – akompanimentą, pasitelkdamas kompiuterinę techniką, pats sukuria scenoje ir repuoja bendraudamas su publika. Jis repuodamas pamokslauja“, – pasakojo anksčiau repo nemėgęs A.Malakauskis, kurį taip pat sužavėjo kunigo pasirodymas.
Su Niujorko pranciškonų vienuoliu ir reperiu lietuviai jau tariasi, kad jis atvyktų koncertuoti į Lietuvą kitą vasarą. Tuo metu Lietuvoje bus surengtos Europos pranciškoniškojo jaunimo dienos.
Lietuviai svečiavosi ir pas Australijos brolius pranciškonus.
Paplūdimyje vykusiame pasaulio pranciškonų susitikime Lietuvos vienuoliai ne tiktai pabendravo su broliais iš kitų šalių bei ordino vyresnybe, bet ir pasidžiaugė paplūdimio pramogomis.
Viename atrakcionų broliui Algirdui pasiūlė sudalyvauti kolega Juozas. Kvailiodami vienuoliai grūmėsi ant pripūstos karties.
Piligrimus šiltai priėmė Australijoje gyvenantys italas Fulvio ir lietuvė Ieva. Šią porą Vilniuje, Bernardinų bažnyčioje, prieš ketverius metus sutuokė pats brolis A.Malakauskis.
„Ieva susipažino su būsimu vyru studijuodama Australijoje. Juodu jau susilaukė vaiko.
Ieva sakė, kad, turėdama normalų darbą, jauna šeima Sidnėjuje per ketverius metus gali įsigyti vidutinį butą.
Po Antrojo pasaulinio karo į Australiją emigravo daug italų, todėl italų kalba yra antra iš dažniausiai vartojamų šiame žemyne.
Italai pagarbiai puoselėja savo tautos tradicijas“, – apie lietuvės ir italo gyvenimą Sidnėjuje pasakojo pranciškonas.
Ieva bendrauja su naujosios kartos lietuviais emigrantais. Pranciškonams Australijoje beveik neteko sutikti senosios kartos lietuvių emigrantų. Sakoma, kad šie į naujuosius atvykėlius žiūri nepalankiai.
Ieva svečiams pasakojo, kad pačiame Sidnėjaus mieste yra net keturių rūšių nuodingų vorų. Dvi jų rūšys atsparios bet kokiems nuodams, tad šiuos vorus įmanoma sunaikinti tik sudeginant.
„Australijos valdžia rūpinasi savo gyventojais kasmet siųsdama laiškus apie tuos vorus, pataria, ką daryti, jeigu jie įkanda. Tačiau Ieva baiminasi, kad voras gali įgelti kieme bežaidžiančiam jos mažamečiam vaikui“, – pasakojo brolis Algirdas.
Tuo tarpu viena Australijos gyvačių laikoma viena nuodingiausių pasaulyje. Tokią gyvatę piligrimai matė lankydamiesi tenykščiame zoologijos sode.