Butane viskas kitaip

Keisčiausia, jog karaliaus portretą rastum kiekvieno vietinio namuose, kad demokratija čia – toli gražu ne paprastų žmonių revoliucijomis pasiekta valdymo forma, o karaliaus iniciatyva, kad posėdžiai parlamente – vieši ir negalioja taisyklė, jog iš svetimų klaidų nepasimokysi. Tiesa, stebino ir tai, kad čia uždraustas ne tik rūkymas viešose vietose, bet ir cigaretės, ką jau kalbėti apie draudimą keliauti po Butaną vienam.

Lietuvio akimis butaniečių ryžtas veikti skaidriai atrodo neįtikėtinas. „Tuo labiau jog čia gyventojų nedaug – galima sakyti, visi giminės“, – vienbalsiai tvirtina grįžusieji iš Butano.

Šalies valdžia ekonominiam vystymui pasitelkė Singapūro modelį, nusipirko ir įdiegė veikiančią mokesčių sistemą. „Grynųjų pinigų operacijos čia nepopuliarios – norėdami užsisakyti viešbutį ar vakarienę restorane, už viską mokėjome pavedimu ir iš anksto. Iš pradžių tie pinigai patenka į Turizmo departamento sąskaitą, atskaitomi mokesčiai valstybei, ir tik tada pasiekia konkretaus viešbučio ar restorano sąskaitą“, – pasakoja netradicinių kelionių organizatoriaus – „Avanturo“ prezidentė Danguolė Butkienė, šįkart keliavusi į Butaną kaip turistė.

„Nors tai nelabai turtinga šalis, elektros energijos gavyba ir turizmas – vieni pagrindinių butaniečių verslų, itin išvystyti. Tiesa, keliauti savarankiškai po Butaną negalima, nes kelionei reikia vizos, o jas išduoda tik turizmo agentūros“ – po dviejų savaičių kelionės butaniečių gudrumu nebesistebi Danguolė. Jos nestebina ir faktas, kad Butanui siekiant narystės Jungtinių Tautų Organizacijoje, šalies valdžia suklastojo gyventojų skaičių – gerokai jį padidino.

Dar vienas itin įdomus dalykas – Butano karaliaus Druk Gyalpo Jigme Singye Wangchuk ir butaniečių santykiai. „Tai, kad kiekvienuose namuose, kiekviename viešbutyje ir restorane kabo karaliaus portretas, nėra mitas, bet toli gražu nėra ir prievolė. Daug kalbėjausi su vietiniais, nė vienas nesileido išprovokuojamas ir nepasakė blogo žodžio apie valdžią. Akivaizdu, kad karalius iš tiesų jiems yra autoritetas, – teigia Danguolė. – Kita vertus, kaip nebus autoritetas?

Pavyzdžiui, kaimo susirinkime nusprendžiama, kad žūtbūt trūksta mokyklos. Kaimo seniūnas keliauja į sostinėje Timpu esantį parlamentą, o ten įvyksta posėdis, kurį, nesunkiai gavę leidimus, gali stebėti visi norintieji. Vakare tie posėdžiai, kuriuose draugiškai diskutuoja visi suinteresuotieji, transliuojami per vietinę televiziją. Tiesa, karalius turi teisę nepritarti parlamento sprendimui, bet tokie atvejai – reti. Gal visai nesunku sutarti, kai gyventojų Butane – tik 700 000?”

Čia egzistuojantis laimės indeksas, kuris remiasi planingu ekonomikos vystymu, ekologija, nacionalinės kultūros išsaugojimu ir efektyvia vadyba, apsilankius Butane nebeatrodo laužtas iš piršto. Stebina nacionalinių parkų gausa, kur ekonominė veikla labai apribota, griežta medžioklės ar žvejybos leidimų sistema, kuri, tiesą sakant, labiau reikalinga turistams – juk pagal budistinį butaniečių tikėjimą žudyti yra nuodėmė.

Nacionalinės kultūros išsaugojimo metodų butaniečiams galėtų pavydėti ne viena šalis. Visi valdininkai ir paprasti žmonės, einantys į valdiškas įstaigas, privalo dėvėti tautinius drabužius – vyrų apdarai go primena trumpus kimono su ilgais, plačiais baltais rankogaliais, simbolizuojančiais tyrumą, o moterys dėvi kiras – ilgus sarafanus, palaidines ir švarkelius.

Apskritai vietinės gamybos audiniai verti atskiro pagiriamojo žodžio dėl išskirtinės kokybės, raštų ir spalvų įvairovės. O tai, kad šiuos audinius kaip svarbų kultūros paveldą vertina ir valdžia, įrodo audimo pamokos, skirtos vaikams. Kitas svarbus Butano prioritetas – būtinai švenčiamos jų tradicinės religinės šventės. „Vietinių šventyklų-tvirtovių (dzongų) vidiniuose kiemuose apstu vienuolių, šokančių su ritualiniais apdarais. Kam jau kam, bet religinėms šventėms lėšų čia visuomet atsiras. Galbūt todėl butaniečiams net nekyla klausimas, ar jie religingi“, – sako Danguolė.

Šalyje daug dėmesio skiriama geram susisiekimui (į atokesnes kalnų gyvenvietes indų darbininkai nuolat tiesia kelius, nes Butano gyventojai paprasčiausiai per gerai save vertina, kad dirbtų tokius purvinus darbus), nemokamam viduriniam išsilavinimui (mokykloje iškart mokoma ne tik gimtosios dzonka, bet ir anglų kalbos) bei medicininei pagalbai.

„Veikiausiai siekiant vientisumo, nauji pastatai turi išlaikyti senosios architektūros spalvinę gamą ir dekoro detales aplink langus, kapitelius. Įdomus dalykas ir tai, kad Butano valdžia labai stengiasi palengvinti paprastų žmonių gyvenimą: jų namai iš molio ir medžio, vadinasi, pakankamai degūs, todėl už itin simbolinę kainą skatinamas namų draudimas“, – dalijasi įspūdžiais pašnekovė. Pasak jos, bene gražiausi šios šalies statiniai – aukštai kalnuose išlikusios senos didžiulės tvirtovės su keliais vidiniais kiemais, vadinamieji dzongai. Pirmame kieme dažniausiai įsikūrusi administracinė rajono valdžia, o kituose – dvasinė valdžia (vienuolynas ir šventyklos).

Ir nors prie tokių vakarietiškų sumanymų kaip vienuolyno vidaus gyvenimo fotografijos prisitaikė net Tibetas, Butanas nepasidavė. „Fotografuoti dzongą tiek iš išorės, tiek vidinius kiemus leidžiama, tačiau į patalpas galima užeiti tik basomis ir tik ten, kur valdžios nustatyta“, – pasakoja Danguolė.

Kelionė po Butaną buvo pažintinė, suderinta su 4 dienų žygiu pėsčiomis per kalnus, kopimą pradedant 2,5 km aukštyje ir įveikiant dvi – 4 ir 4,2 km kalnų perėjas bei plaukiant kalnų upe. „Vietinė turizmo agentūra pasistengė – arkliukai nešė palapines, o žygio virėjai gamino skaniau, nei valgėme restorane. Kai apie dvi valandas plaustais leidomės kalnų upe, mus nuolat lydėjo gelbėjimo valtelės“, – nepriekaištingu vietinių turizmo agentūrų darbu džiaugiasi pašnekovė.

Nors Butanas teužima 46 000 kv. km, apkeliauti jo greitai neleidžia pati gamta – kalnuotas reljefas. Todėl per 6 dienas, skirtas apžiūrėti penkiems slėniams, judėdami siaurais kalnų keliukais 20–30 km/val. greičiu ir dažnai stabteldami prie dominusių objektų, keliauninkai sukorė apie 300 km, kartu dalyvavo ir dviejuose Tseču – religiniuose šokių festivaliuose.

70 proc. vietinių gyventojų užsiima natūriniu ūkiu, vadinasi, tenkina vien savo reikmes, o dalį parduoda tik savaitgaliais vykstančiuose turguose.

Kadangi vietinė virtuvė labai aštri, butaniečiai augina daug čili pipirų. „Čia čili pipirai – ne prieskoniai, o tiesiog pagrindinė patiekalo daržovė! Tiesa, turistams patiekiamas švelnesnis maistas“, – šypteli moteris. Nors butaniečiai yra budistai, savo virtuvėje jie nevengia mėsos – valgo net kiaulieną. Dažniausi jų patiekalai – įvairūs daržovių ir mėsos troškiniai, patiekiami su ryžiais ar makaronais. „Butaniečiai labai didžiuojasi savo ryžiais, nes turi išskirtinę jų rūšį – raudonuosius ryžius“, – sako Danguolė.