Bangos – lyg varpo dūžiai – kasdien pasveikina pabudusius. Arba atsisveikina su einančiais miegoti. Kiekvieną dieną be perstojo bangos monotoniškai talžo jachtą. Lyg kas per smegenis kaltų.
Bet prie nuolatinio daužymo buriuotojai jau priprato. Išmoko suprasti, ką kalba jachta, ir net būdami po deniu žino, kada patempiamas grotas – pagrindinė burė, kada reguliuojamas stakselis ir kada visiems reikia bėgti į viršų.
Buriuotojai priprato ir prie bekraščio Atlanto vandenyno, ir prie priešinio vėjo, ir prie pasvirusio laivo, kai einant tenka ko nors įsikibti, o viena koja nuolat būna sulenkta.
Bet rutina mus varo iš proto. „Todėl kai kas nors sugenda arba sulūžta, tai priimama kone su džiaugsmu. Tai reiškia, kad atsiras papildomos veiklos – teks paskaityti instrukcijas, ieškoti sprendimų, krapštytis, remontuoti“, – pasakojo įgulos narys Linas Pakalniškis.
Priversti remtis nuojauta
Jau beveik savaitė, kai „Ambersail“ vairininkai jachtą plukdo remdamiesi nuojauta, o ne prietaisų rodmenimis. Praėjusio sekmadienio rytą ėmė streikuoti, o galiausiai ir visai sugedo buriavimo sąlygų stebėjimo prietaisas, rodantis vėjo kampą ir greitį.
Iriantis prieš vėją – dar nieko baisaus. Bet netrukus „Ambersail“ turėtų įplaukti į pavėjinę zoną. Tuomet vairininkams prasidės tikrasis išmėginimas.
„Kai vėjas stiprus, plaukiant pavėjui vairavimas turi būti labai tikslus.
Jei jachta priverstinai suktųsi, didžiulė burė su milžiniška jėga lėktų į priešingą pusę, ir tai grėstų net stiebo lūžimu, – aiškino „Tūkstantmečio odisėjos“ buriavimo programos vadovas Simonas Steponavičius. – Palei Pietų Afriką prognozuojamas stiprus vėjas ir netvarkingos, stačios bangos.
Naktį, ypač jei apsiniaukę ir lyja, bangų beveik nematai, todėl vairininkas vairuos intuityviai, lyg užrištomis akimis. Tam reikia maksimalaus susikaupimo ir iš menkiausių požymių per akimirksnį turi priimti sprendimą. Tai – žiauriai sekinantis darbas, o dabar laive yra tik trys keturi žmonės, kurie tokiomis sąlygomis galės vairuoti“.
Buriuotojai nekantriai laukia „Lietuvos ryto“ sinoptiko Naglio Šulijos laiškų apie Atlante siaučiančių vėjų kryptis ir rekomenduojamą kursą.
Siekdama išeiti iš vadinamojo beidevindo, kai prieš bangas plaukianti jachta taiko maždaug 40 laipsnių kampu į vėją, „Ambersail“ pasuko į pietus. Buriuotojai tikisi pagauti palankesnį vėją ir jo genami maždaug po savaitės pasiekti Keiptauną (Pietų Afrikos Respublika).
„Prie beidevindo tikriausiai nepriprasime – kiekvienas judėdamas po laivą tyliai keikiasi. Laivo pokrypis ir bangos pridaro smulkių bėdų, atsiranda nedidelių traumų. Ant pasvirusio denio per škvalą tenka ropinėti“, – guodėsi antrojo etapo įgula.
Ima stigti saldumynų
Veiklos visiems taip trūksta, kad bet kokios užduotys priimamos džiaugsmingai.
Kapitono Audriaus Jasinsko nurodymu peržiūrėtos maisto atsargos.
Išmesti reikėjo tik vieną kitą prairusią pakuotę, bet apskritai dar visko pakanka: yra ir sulčių, ir sirupo, ir netgi energinių gėrimų, dešros, sūrio, margarino, konservų, džiovintų vaisių ir Žaliojo Kyšulio salų sostinėje Prajoje pirktų dešrelių.
Tiktai saldumynai žaibiškai tirpsta. „Kai pildysite maisto atsargas, paimkite bent dėžę šokoladukų Linkui – tada jis jums visiems bus labai geras“, – į kelionę besirengiančius buriuotojus mokė jau grįžęs Raimundas Daubaras.
Linkus – vienintelis visą pasaulį apiplauksiantis Linas Ivanauskas – saldainiais džiaugiasi kaip vaikas.
Apima pasididžiavimo jausmas
Iki Keiptauno – dar mažiausiai savaitė. Dar tikriausiai bus ir banginių, nes pirmąjį kai kurie jau matė.
Šaltėjant Atlanto vandenynui iš akiračio jau dingo delfinai, o smarkiai banguojant nebesiseka žvejams. Tik žuvys skraiduolės, pabaidytos milžiniškos jachtos, dar kartais įšoka į jos denį.
„Didžiausią įspūdį man palieka naktiniai budėjimai, kai įgula miega kajutėje, denyje – keli žmonės, o pats stovi prie vairo. Laivas lekia tarp tamsių Atlanto bangų, šviečia žvaigždės, dangų raižo meteoritai, priekyje blyksi planktonas. To nenupasakosi, nenufilmuosi ir nenufotografuosi. Tai reikia pajusti.
Laive – kruopščiai supakuoti, kad nesušlaptų, prezidento vėliava ir kvietimai tautiečiams. Tuomet dar labiau užlieja pasididžiavimas šalimi, jos istorija ir garbinga odisėjos misija“, – sakė L.Pakalniškis.
Prezidento vėliava ir kvietimai po pasaulį išsimėčiusiems tautiečiams kitąmet drauge švęsti Lietuvos vardo tūkstantmetį – bene vieninteliai jachtoje likę sausi daiktai. Nes visa kita jau paragavo sūraus vandens.