Pietų pusrutulyje prasidėjo kalendorinė vasara, todėl rytas buvo saulėtas ir šiltas. Dabar artėjant prie ciklono ribos niaukstosi, bet vis dar šilta. Kadangi neturim termometro lauke, tai galim tik spėlioti, kad yra virš 20 laipsnių šilumos, gal 24.
Įgula praneša, kad tik penkta para, o jausmas toks, lyg jau plaukia seniai, seniai. Laikas sulėtėja, ar net visai sustoja. Jis pajuntamas tik tada, kai reikia rengtis ir eiti į vachtą. Buriuojant Baltijoje ar kitur Europoje niekada nebūdavo taip, kaip čia. Absoliuti vienatvė. Tik paukščiai kartais lydi jachtą. Tikriausiai jiems atrodome kaip labai keistas padaras. Ką jie čia daro – 1000 mylių nuo kranto?
Naktis buvo rami. Vakar pūtė ir bangos blaškė, o šiandien silpnas vėjas ir tik silpnas bangavimas liko. Keistas ir visai nepažįstamas dangus, masė žvaigždžių. Patekėjęs mėnulis atrodo visai kaip ant turkiškų minaretų. Virš galvos - Oriono peteliškė, dešinėje – Pietų kryžius, o aplink dar kažkokie žvaigždynai. Keistas jausmas apima, kai naktį budėdamas vachtoje, žiūri į tą ryškų, pasakišką dangų. Jautiesi lyg būtum pasaulio atradėjas.
Kai užvakar pagavome didžiulį tuną ir jis buvo tempiamas prie borto, tai švytėjo it koks nežemiškas povandeninis laivas. Bangose planktonas mirguliuoja. Aplink vyksta visai kitoks gyvenimas nei tas, prie kurio esame įpratę buriuodami Baltijos jūroje. Oro ir vandens skaidrumas visai kitoks, žvaigždės grakščiai nusidriekusios iki pat vandens. Kitas pasaulis.
Vandenyno horizontas tuščias. Nei švieselės, kuri patvirtintų įsitikinimą, kad gyvenimas kitur vis dėlto egzistuoja.
Išaušus dienai jachta vėl pavirsta šiuolaikiniu buriniu aparatu, kuris skirtas tam, kad per rekordiškai trumpą laiką įveiktų atstumus, kuriuos mūsų protėviai nugalėjo apgraibomis, neturėdami nei satelitų, nei „mobiliakų“ ir net, ko gero, tiksliai nežinodami, ar žemė yra apvali.