Prisiklausiau daugybę pagyrų apie Azerbaidžaną. Bet jos kaip dūmai pradėjo sklaidytis dar nepajutus Kaspijos vėjo: vizos gavimas buvo ne itin malonus procesas.
Baku oro uoste išduodama tik vienkartinė trumpalaikė viza, kainuojanti 100 JAV dolerių. Man reikėjo dvigubos tranzitinės vizos – vykau į Iraną ir atgal. Nors Lietuvoje veikia Azerbaidžano ambasada, joje nėra konsulinio skyriaus. Bandome laimę Lenkijoje.
Varšuvoje Azerbaidžano konsulas per savo priėmimo valandas, kurių turi vos devynias per savaitę, pietavo. Ten dirbantys siūlė palaukti valandą, kol konsulas grįš. Negrįžo. Vienas ambasados tarnautojas pradėjo suokti, kad bet kokio tipo vizą galima gauti oro uoste, kad vizos negali būti išduotos, nes reikia turėti darbo Lenkijoje leidimus, po to vėl įrodinėjo, kad bet kokio tipo viza gali būti išduota oro uoste. Taip ir nesupratau, kodėl ant stalo gulėjo krūvelė vizos paraiškų formų. Tapo aišku – Varšuvoje dvigubos tranzitinės vizos neišduos.
Gal kyšio norėjo? Juk pasaulinės antikorupcinės organizacijos „Transparency International“ sudarytame reitinge Azerbaidžanas užima 158 vietą ir atsiduria tarp trisdešimties labiausiai korumpuotų pasaulio valstybių. Vizą tenka darytis Latvijoje. Mano elektroninius laiškus Azerbaidžano ambasada ignoruoja, paskambinus šneka nenoriai. Vis dėlto nuvykus į Rygą, vizą padarė per savaitę. Pamirškime „Transparency International“. Bent jau trumpam.
Iki Baku centro sutiko pamėtėti Latvijos ambasados darbuotoja, kurią susitikau lėktuve.
„Dažnas azerbaidžanietis – savimyla, pasistenkite pagirti jų šalį, taip jums bus lengviau keliauti“, - apie mano ir bendrakeleivės planą autostopu perskrosti Azerbaidžaną kalbėjo diplomatė.
Prabangus visureigis lekia daugiajuosčiu greitkeliu, artėja apdainuotasis Baku. Į akis krinta daugybė statybų. Daugiau nei 2 mln. gyventojų turinčiame mieste kaip ant mielių dygsta daugiaaukščiai pastatai. Didmiestis išgyvena tikrą plėtros bumą.
Nekilnojamasis turtas Azerbaidžane nėra pigus – naujos statybos pastatuose butų kainos svyruoja nuo 4 iki 7 tūkst. litų už kvadratinį metrą.
„Džiugu, kad jūsų prezidentą perrinko. Sveikinu jūsų tautą“, - pasako latvių diplomatė azerbaidžaniečiui vairuotojui.
Spalį šioje valstybėje vyko prezidento rinkimai, kurių rezultatai nebuvo staigmena – įtikinama persvara konkurentus nušlavė Ilhamas Alijevas, surinkęs 90 proc. balsų.
Tarptautiniai stebėtojai įvardijo rinkimus kaip neatitikusius tarptautinių standartų. Iki 2003 metų Azerbaidžaną dešimtmetį valdė Ilhamo tėvas Heydaras. Už šalies vairo Alijevai – dar mažiausiai penkmečiui.
Pusvalandį trukusi kelionė iš oro uosto baigiasi – Baku centras. Keistą įspūdį padaro prastas gatvių apšvietimas – masyvus pastatas apšviestas, o siauresnė gatvelė skendi tamsoje.
Latvijos diplomatė kelionei duoda apie 50 litų vietine valiuta – manatais. „Jei prireiks – drąsiau jausitės, juk bankai dar nedirba“, - palinki gero tranzavimo į Iraną, užtrenkia dureles. Visureigis dingsta Baku miesto džiunglėse.
Prašalaičiui atiduoti 50 litų atrodytų solidu ir Lietuvoje. Azerbaidžane tai – ketvirtadalis minimalaus mėnesinio uždarbio arba dešimtadalis vidutinio mėnesinio uždarbio. Iš vidutinio uždarbio, kuris yra apie 500 litų, išgyventi būtų sunku, o iš kiek daugiau nei 200 litų siekiančios minimalios algos – atrodytų, neįmanoma. Mat Azerbaidžanas nėra pigi šalis, kainos panašios į mūsiškes. Pusė litro alaus parduotuvėje kainuoja apie 5-7litus, kilogramas kiaulienos - 20 litų, kepalas duonos – apie porą litų.
Iki Irano sienos – apie 300 kilometrų. Autostopas prasideda, Baku pompastika už nugaros. Rytas. Priemiestis Bibi-Eibat prabudęs iš miego – automobiliai juda ne Irano link, o šiaurės – Baku kryptimi. Iškeltą ranką gelia šaltas Kaspijos vėjas. Po kelių dešimčių minučių sustoja senutėlė „Lada“. Policininkas vyksta į darbą – vieną kelių policijos postų greitkelyje.
„Matote, Baku – nuostabus miestas. Kokiomis mašinomis važinėja, kokiuose namuose gyvena. Ir ką jūs tame Irane veiksit? Degtinės nėra, viskas uždrausta. Pabūkite Azerbaidžiane“, - porina jis.
Pavežęs apie 20 kilometrų policininkas išmeta mus greitkelio skiriamojoje juostoje ir iš „Lados“ persėda į naujutėlaitį policijos „BMW“. Bandau padėkoti ir traukti savais keliais, o policininkas tik nusistebi: „Ką, jūs į Iraną pėsti keliausite?“.
Pasistato įspūdingą policijos automobilį kelkraštyje.
Jis stabdo vieną mašiną po kitos, įnirtingai šnekasi su vairuotojais, gal baudžia. Po pusvalandžio pasitaiko autobusas, vykstantis į Lankaraną, nuo kurio iki Irano sienos – apie 40 kilometrų. Iškelia policininko lazdelę, autobusas nerangiai sustoja.
- Lipkite, - įsakmiai liepia.
- Ne, keliaujame autostopu.
- Lipkite.
Įlipęs į sausakimšą autobusą, pamatau sutrikusį vairuotoją ir kelionės palydovą. Pastarasis bando išprašyti vieną vyriškį iš sėdimosios vietos, kad atsisėsti galėčiau aš ir mano bendrakeleivė. Be abejo, atsisakome. Įsitaisome ant grindų.
Gal vėl vertėtų prisiminti „Transparency International“ korupcijos indeksą?
Taškydamas balas, autobusas duobėtais keliais kasasi iki Lankarano. Vaizdas kur kas skurdesnis nei Baku – senutėlės, neasfaltuotų kelių purvuose skendinčios „Lados“, po kelius besiblaškančios žąsys ir avys, apleistos gardžiu šašlyko kvapu viliojančios pakelės užeigos. Lietuviui – tai jau žavu ir egzotiška. Atrodo, kad šalyje, kurios bendrasis vidaus produktas 2007 metais „pasunkėjo“ 25 proc., provinciją yra nutarta pamiršti. Atrodo, kad iš čia siurbiamos naftos lieka tik kvapas.
Nuo Lankarano iki Irano sienos – 40 kilometrų. Paveža trisdešimtmetis vyriškis, kurio „Lexus“ tampa Azerbaidžano jaunimo ir visų spoksojimo objektu. Automobilį pakelėje stovintys netgi filmuoja savo mobiliaisias telefonais.
Iki Irano sienos – pusę kilometro. Įsitaisęs ant aplūžusios kėdės, sukramsnoju gardų azerbaidžanietišką šašlyką sterilumu ir elementaria švara nepasižyminčioje užkandinėje.
Neutrali Irano-Azerbaidžano pasienio zona panaši į didžiulį purvo liūną – palijus kojos iki gurnelių sminga į molį, klimpsta sunkvežimiai, o einant per metalinį, erozijos surytą tiltą reikia žengti ant sujungimo, nes metalo plokštės nuo menkiausio svorio trupa ir krinta į upės vandenį, palikdamos tilte pavojingas ertmes.
Daugybė žmonių, gyvenančių Irano-Azerbaidžano pasienyje, verčiasi kontrabanda. Per sieną pernešus vieną, kelias dešimtis kilogramų sveriantį ryšulį galima užsidirbti nuo 30 iki 50 dolerių. Į Iraną Azerbaidžano piliečiai gali keliauti tik kartą per parą. Vienas žmogus gali turėti tik vieną ryšulį, tad pinigai už ryšulio pernešimą buvo siūlomi man ir mano bendrakeleivei.
„Jums pinigų nereikia?“, – stebėjosi keletas, taip gyvenimui užsidirbančių azerbaidžaniečių. „O kaip rizika? Ką aš žinau, kas tuose ryšuliuose?“, – paklausiau.
Vis dėlto rizika pasirodė minimali – iš daugiau nei šimto eilėje laukiančių buvome vieninteliai nieko negabenantys. O tuo verčiasi ir pensininkės, ir jaunimas. Mano akyse Irano pareigūnai neišpakavo nė vieno ryšulio.