Naujoji Gvinėja – antra pagal dydį pasaulio sala. Keisčiausios gentys, kur kanibalizmas buvo norma. Dabar kalbama, kad jau ne. Vartojama daugiau kaip 850 kalbų. Dvi valstybės – Indonezija ir Papua Naujoji Gvinėja. Pastaroji – atskira, 1975 metais atgavusi nepriklausomybę nuo Australijos. Ir rečiausiai apgyventa Indonezijos provincija Irian Džaja, kurią šalis iš kolonizatorių olandų „pasiėmė“ 1960 metais. Pasiėmė tikrai ne be reikalo.
Teritorija dydžiu prilygsta Vokietijai. 80% – džiunglės, kuriose auga itin vertingų medžių rūšys, pavyzdžiui, juodmedis. Ką jau kalbėti apie didžiules aukso ir vario atsargas. Staiga įsikišus Jungtinėms Tautoms ir JAV (stebėtina?), olandai perdavė Irian Indonezijai kaip mažą, kuklią, net neįrištą į šventinį popierių kalėdinę dovanėlę.
Vemt verčia tas godumas, kurį matai keliaudamas po pasaulį. Visur tie Vakarai yra prisidirbę. Niekam nerūpi unikalios gentys, jų tūkstantmečius kurta ir puoselėta kultūra, net jeigu jie ir kanibalai. Jie juk nėra Europos Sąjungos nariai, kad jiems būtų taikomi tie patys įstatymai. Tas įžūlus įtikėjimas, kad „vakarietiškas“, t. y. demokratinis, gyvenimo būdas yra vienintelis teisingas, greit grįš (jau grįžta) bumerangu. Namas, kuris Bagdade Saddamo Husseino laikais kainavo 15 000 USD, dabar kainuoja 150 000 USD. Še tau boba Devintinės.
Atvežtiniai ir vietos delikatesai
Meskime niūrias mintis ir grįžkime į mūsų lėktuvą. Jis jau artėja prie „rojaus paukščių salos“ krantų. Juk čia gyvena tokie neįtikėtini padarėliai. Pirmieji pamatę ir aprašę tuos sparnuočius žmonės pavadino juos „wanderers from Paradise“ – keliautojai iš rojaus. Ratas virš vandens ir mes jau kertame Ciklopo kalnus ir leidžiamės Sentani oro uoste. Čia mūsų laukia Johnas, didelės turistinės firmos galva, ir jo visureigiu nuriedame į mūsų viešbutį.
Tai, ką pamatėme, pranoko visus lūkesčius. Laukėme kokio paprasto, švaraus viešbutėlio. O čia – še tau! Gražiai į gamtą įsiliejantis statinys, įspraustas tarp stačiausių Ciklopo kalnų iš vienos pusės, ir didžiulio Sentani ežero – iš kitos. Su baseinu ir internetu.
Su visai padoria virtuve. Pirmas įspūdis, kad į tave trenkė koks Berankio rakete taukštelėtas teniso kamuoliukas. Bet smagu. Pirmas žemiškas įspūdis apie Irian Džają, kad gali atsipalaiduoti turkšdamasis baseine ir žiopsodamas į itin stačius žalius Ciklopo kalnus. Kiti – daugiau emociniai.
Sostinė Džajapūras – visai jaukus miestukas, išsimetęs ant gana stačios pakrantės. Nuo jos mėlynuoja jūra ir mirga begalybė salelių. Parduotuvės taip pat geresnės, negu buvo galima tikėtis. Įvažiuoti į Irian Džają kiekvienam užsieniečiui būtinas specialus leidimas. Ir visai nelengvai gaunamas. Bet mūsų draugas Johnas juos sėkmingai sutvarkė, o pats kelionę su mumis pavadino „investicija“, nes esą atvėrėme jam akis į daugelį dalykų, apie kuriuos savo paties šalyje jis neturėjo žalio supratimo. O turint kelionių agentūrą tai labai praverčia.
Taigi jautėmės ir kiek pamaloninti. Leidimas – didžiausias popierius su jūsų nuotrauka, parašytas bahasa indonesia kalba. Tai labai „naudinga“ turintiems leidimus, nes nesuprantate nieko, išskyrus savo vardą ir pavardę.
Irian Džajoje reikia labai kruopščiai gerti vaistus nuo maliarijos, iš jų kol kas veikia lariamas, o ankstesnės priemonės jau seniai vartojami pačių uodų kaip importinis delikatesas. Lariamą patogu vartoti, bet kiek pavojinga. Viso labo viena tabletė per savaitę. Bet kartais galite pradėti vaikščioti ratais ar blogai matyti. Vienas iš 10 000 atvejų baigiasi labai rimtai – žmogus iš esmės išprotėja.
Iš viešbučio su gidu ir vairuotoju nuvykome vakarieniauti į labai gražų restoranėlį ant didžiulio Sentani ežero kranto. Buvo pasiūlyta paragauti nacionalinio patiekalo – klaikios košės iš vietos palmių. Mandagiai atsisakius, tiek gidas, tiek vairuotojas labai patenkinti sušlamštė ir mūsų košę. Cepelinai – tikras delikatesas, palyginti su ja. Gidas vis rodė labai didelius vietinius tulžius, vadindamas juos „kingfish“ (karališka žuvis). Tikras tulžio pavadinimas yra „kingfisher“ – karališkasis žvejotojas. Taip kad tekdavo valdyti isterišką juoką gana stipriai.
Interesų sankirtos
Kiekvieno restorano garbės reikalas – turėti narvą su rojaus paukščiais. Gal todėl jų taip mažai ten, kur jiems priklauso būti – džiunglėse. Iš viešbučio vingiuotas kelias veda per ryškiai žalias pievas ir Sentani ežero pusiasalius, kurių begalė. Tada prasideda džiunglės. Kelias per jas vadinasi Jalan Korea – Korėjos kelias. Šios šalies garbei, kuri jį pastatė.
Tam, kad imtųsi vieno didžiausių išlikusių tropinių miškų naikinimo. Beje, tą patį daro Malaizija, bebaigianti išnaikinti savo tropinius miškus ir jau užsiėmusi Irian Džaja. Pamatyti paukščius džiunglėse čia labai sunku. Staiga netikėtai iššoka būrys įvairių rūšių paukščių, kurie lekia per mišką ieškodamos maisto kaip patrakę. Bet dažnai miškas atrodo kaip išmiręs, tik didelės palmių papūgos ir geltonkuodės kakadu praskrenda šūkaudamos virš galvos.
Nepaisant tikrai „nuoširdžių“ kitų Azijos valstybių pastangų sunaikinti Naujosios Gvinėjos miškus, jie dar užima didelius plotus. Mat miškų kirtėjų pykčiui beveik nėra kelių. O kaipgi išveši tas džiungles? Sraigtasparniu tikrai ne, kai dabar tokios kuro kainos. Šitoje legendų ir paslapčių kupinoje šalyje gyvena 150 žinduolių rūšių, per 800 paukščių (iš kurių 400 yra endeminės). Ir auga per 9 000 augalų rūšių, 90% jų randama tik čia. Nieko sau statistika, ar ne? Taip pat didžiulius plotus užima mangrovės ir tropinės pelkės. Žmonių – tik 2 milijonai.
Skrisdami į Džajapūrą jus visada pirmiausia (darydami didelį lanką) leisitės Friporte. Čia ir įkurtos garsiosios aukso ir vario kasyklos. Būtent į čia skrenda dauguma lėktuve sėdinčių vakariečių. Čia pinigai, ir daug. Čia vieta, dėl kurios laužomas susitarimas duoti vietiniams salos gyventojams apsisprendimo teisę. Čia vieta, kur didžiulės kompanijos nė girdėti nenori apie kokią nors papuasų autonomiją. Tiesiog dar viena vieta, puikiai iliustruotina Mefistofelio kupletais: „Vien tik auksas valdo jus“.
Vis dėlto, kad ir kaip nemalonu būtų Indonezijos valdžiai, išsilaisvinimo judėjimas gyvuoja. Jų šūkiai labai paprasti ir suprantami – mes nesame teroristai (aišku, tai būtų kai kam labai patogu). Mums nereikia jūsų modernaus gyvenimo. Mums nereikia jokių religinių misionierių ir pagalbos organizacijų. Palikite mus ramybėje!
Man tai tikrai skamba nuoširdžiai ir įtikinamai. Ypač po to, kai Sentani oro uoste susidūriau su dar man nežinomu faktu. Čia veikia (be kitų) dvi religinės (!) oro linijos. Katalikų ir protestantų. Ir štai šios abi krikščionybę išpažįstančios religijos konkuruoja viena su kita, kuri sumedžios daugiau papuasų sielų. Jie skraido į tolimiausius užkampius, veždami konservus, ir bando įtikinti vietinius atsisakyti savo dievų.
Niekas jų ten nelaukia. Niekas nebadauja. Visi gyvena savo tradicinį gyvenimą ir yra tuo patenkinti. Bet ne, mes vis tiek turime kištis, brukti savo. Aišku, ne be išskaičiavimo, kad ateityje su kaupu atsiimtume. Bloga darosi žiūrint į tokį begėdiškumą. O paskui dar klausyti, kad Bažnyčia vargsta, tuoj gal ir elgetauti eis. O išlaiko visą eskadrilę lėktuvų kažkur Naujojoje Gvinėjoje. Ką ir sakyti, ko gero, turtingiausia pasaulio korporacija. Taip akivaizdžiai to nebuvau matęs niekur.
Dani genties išradimai
Kitas punktas – aplankyti tik 1930 metais atrastą Baliemo slėnį, kur gyvena viena didžiausių genčių – dani. Guvūs ir pasirengę atvykstame į oro uostą. Liūdnai pagarsėjusios „Merpati“ oro linijos skraidins mus į Vameną, dani genties sostinę. Susisiekti su šiuo itin atokiu slėniu galima tik oru. Nėra jokių kelių nei žvyrkelių. Visas benzinas, visos prekės atskraidinamos.
Ten gyvenanti dani gentis stulbinamai prisitaikiusi. Išradingi ir gudrūs papuasai sukūrė dvi tikrai dėmesio vertas sistemas. Pirmas – trobelės, dengtos nendrėmis. Ir gana storu sluoksniu. Per lietingąjį laikotarpį jos prisigeria vandens ir ilgai jį laiko. Ir iki galo neišdžiūva iki sausojo periodo pabaigos. Tai saugo nuo gaisrų ir iki minimumo sumažina dūmų kiekį trobelėje, nes gerai juos sugeria. Vyrų ir moterų trobelės atskiros. Nuostabą kelia jų žemės ūkis. Papuasus išlaiko du dalykai – kiaulės ir saldžiosios bulvės.
Kiaulė – absoliutus turto matas. Kuo daugiau vyras turi kiaulių, tuo jis svarbesnis. Kaip kiaulės laisvai zuja aplink, kur auga saldžiosios bulves, ir jų neišknisa, man liko paslaptis. Be viso to, šie išradingi žmonės sukūrė drėkinimo sistemą, kuri sudėtingų kanaliukų sistema per drėgnąjį periodą sausina, o per sausąjį – drėkina dirbamą žemę. Kažkoks irigacijos stebuklas.
Papausai dažniausiai dideli ir siaubingai smirda. Toks įtarimas, jog koks nors bendras kūno prausimas dar nėra pasiekęs šios pasaulio dalies. Jie tik kremta tuos raudonus riešutus, nuo kurių burnos atrodo kraujuotos, ir gauna dažnai mirtiną burnos vėžį.
O štai mažas pavyzdys, kaip stipriai genetiškai skiriasi žmonių tipai pasaulyje. Papuasų kūnai praktiškai neskaido alkoholio. Todėl bent kiek išgėrę jie kiek tampa siaubingai agresyvūs. Laksto po kaimą su kirviu ir patvarko kelis kaimynus. Taip atsitiko per Kalėdas, kai mes ten buvome. Bet kokia prekyba alkoholiu kategoriškai draudžiama. Bet jie vis tiek sugalvoja, kaip pasigaminti kažkokį vietinį bizalą namuose. Silpną, kiek panašų į Afrikos palmių vyną.
Johnas įspėjo, kad bus problemų, jeigu norėsime kiek pašvęsti Kalėdas. Jis pasiūlė nusipirkti viskio ir supilti jį į mineralinio vandens butelį. Taip ir padarėme. Vamenos oro uoste yra speciali kontrolė atskrendantiems. Tikrinama, ar turite alkoholio. Kai Johno paklausė, kas šiame butelyje, jis ramiausiu veidu atsakė: „Arbata“. Patyręs žmogus, ką ir kalbėti.
Papausų apranga paprasta. Bent jau dani ir ne per šventes. Kad ir kokiame aukštyje gyventų, vyrai vaikšto nuogi, tik ant varpos uždėtas bambuko gabalas, parištas virvele už nugaros. Moterys ne visai nuogos, su sijonėliais iš kažkokių viksvų. Bet jaunimas jau ne visai tradicinis – pilna vaikinų su šortais ir marškinėliais. Žinoma, tai pyktina vyresniuosius.
Kalėdų vakarėlio vaišės
Skrydis į Vameną – tiesiog atskira istorija. Suprantama, „Merpati“ skrydžio nebuvo. Neaiškus atstovas ar gal bagažo krovėjas pasakė, kad nebus dar mažiausiai dvi dienas. Teko grįžti į viešbutį ir nuolat skambinti, ar kas pasikeitė. Kitą dieną Johnas per stebuklą sužinojo, kad skris kažkoks krovininis lėktuvas. Nurūkome ten. Už tokią pat kainą kaip keleiviniame lėktuve pavyko gauti vietas į labai jau „An-24“ primenantį aprūkusį lėktuvą. Skrydis buvo unikalus.
Visas lėktuvas užpildytas benzino bakų (o tai „prideda“ daug pasitikėjimo skrydžio saugumu) ir šešios vietos keleiviams. Stebint Irian Džajos džiungles, vienas bakų pradėjo tekėti, aiškiai nuo slėgimo ir nepakankamų pastangų jį užkimšti prieš pakylant. Kvapas sustiprėjo dvigubai. Iš kažkur išdygo mažytis indonezietis (ne papuasas) ir ėmėsi tą baką tvarkyti. Nesprogome, nors buvo labai tikėtina. Ir burgzdami nusileidome.
Skrendant matėsi beribės džiunglės – jokių kelių ar gyvenviečių. Tai suteikė vilties, kad viena labiausiai nepaliestų ekosistemų planetoje dar turi visai nemažai šansų išlikti. O jau įskridus į Baliemo slėnį ėmė mirgėti tos keistos drėkinimo sistemos linijos, kurių vėlgi niekur pasaulyje neteko matyti. Gudrūs tie papuasai, ką ir kalbėti. Gali tinginiauti kiaurus metus. Kai sausa – nereikia laistyti. Kai šlapia – nereikia bijoti, kad jų bulves apsems.
Per labai purviną ir šiukšliną miestelį nukakome į viešbutį. Šis visai tvarkingas, trobelės, panašios į papuasų iš dani genties. O viduje viskas, ko reikia, net karštas vanduo. Temperatūra Baliemo slėnyje dieną siekia ne daugiau kaip 26 laipsnių, o naktį – apie 12 laipsnių, nes aukštis – daugiau kaip 2 kilometrai.
Kalėdų vakarą nuvykome švęsti su vietiniais. Tai bent vaizdelis! Šalia bažnyčios, panašios į klojimą, daugybė vietinių (protestantų) kėlė neįsivaizduojamą triukšmą. Šią dieną pjaunama daugiausia kiaulių metuose. Paskui iškasamos duobės ir užkuriamas laužas. Lauže kaitinami dideli akmenys. Vos ne iki raudonumo.
Į duobes sumetami dideli skerdienos gabalai kartu su kvapniais lapais. Po to vyrai, keldami baisų triukšmą, griebia tuos akmenis dviem lazdomis. Toks įspūdis – kuo didesnis pavojus, tuo geriau. Ir įkaitinti akmenys metami ant kiaulienos gabalų. Tuo metu traukiamos dainos, ne visai primenančios Kalėdų giesmes. Veikiau ritualines, dainuojamas aplink žmogų, skirtą suvalgyti. Nors jokio alkoholio nematyti, daugelio akys įtartinai žiba. Aiškiai turi jie kokių nors žolių. Bet nesimušė niekas.
O gražiausias (tikrąja prasme) buvo vaizdelis, kurį pamatėme, tapendami atgal į viešbutį. Oriai žygiuojantis pojaunis papuasas, o šalia, visai kaip šuniukas, tursena mažas baltas paršelis. Su dideliu raudonu kaspinu.