Kadangi jau daug metų esu pats sau ir direktorius, ir vykdytojas, tai konfliktų dėl naujų veiklos horizontų kilti neturėtų. Jūrinis buriavimas, o ypač okeaninis labiau nei kokia kita sporto šaka, leidžia tai daryti be nuostolių aplinkiniams. Kai esi tiek kilometrų ir jūrmylių nuo namų, tai galvojimas apie juos darosi malonumo forma.
Indijos vandenynas ne Baltija ir net ne Atlantas. Jau savaitę plaukiame į priekį, bet kol kas nesutikome jokių civilizacijos ženklų. Joks laivas nepasirodė nei horizonte, nei už jo. Radijas tyli. Atrodo, kad mes tik vieni čia ir esame. Kartais pagalvoji, o gal mes taip ir plauksime visą laiką, nereikės nei į tą Adelaidę, nei namo iš ten skristi. Tiesiog mes pamažu virstame tais pačiais paukščiais, kurie lydi mus. Sako, kad jie net ir miega ore. Ir žemės irgi niekada nemato, nebent nulekia paukščiukus perėti. Bet mes čia visi savus jau “atperėjome”, taigi, ieškoti žemės reikalo kaip ir nėra.
Aš suprantu kad tai viso labo fantazijos, ilgesnis buvimas uždaroje erdvėje daro savo, bet net ir sugrįžus namo liks toks mažas mažas jausmas, kad kažką savo mes čia vis dėlto palikome. Su laiku tas jausmas didės ir kas gali pasakyti kada pradės vėl rutuliuotis mintys apie sugrįžimą.
Sėdint ant denio naktinėje vachtoje galima pagalvoti, kad esi kur nors netoli Lenkijos arba Švedijos krantų ir už valandos ar kitos kurioje nors pusėje atsivers šviesos, pradės mirksėti koks nors švyturys, galų gale praplauks koks nors keltas ir duos suprasti, kad tu ne vienas šiose platybėse. Bet kol kas mes vieni ir realybės mums suteikia tik ta informacija, kuri ateina per kompiuterį.
Apie buitį jachtoje
Vakar buvo penktadienis, tačiau išbuvus jūroj ilgiau kaip savaitę, dienos pradeda painiotis. Todėl skaičiuoji kelis kartus, kad neapsiriktum, o supratęs, kad pataikei, apsidžiaugi, nes penktadienis pirties diena ir visus (apatinius) druskingus drabužius bus galima pasikeisti švariais.
Dėl druskos poveikio rūbų džiūvimui: užtenka vieną kartą įmerkti rankovę į surymą ir visą laiką prie kūno jausi drėgmę nesvarbu kiek džiovintum. Tačiau sulaukti penktadienio yra pusė laimės, kita pusė priklauso nuo Neptūno, ar leis jis tau išsiturkšti kaip žvirbliui saujoj vandens (5 litrai šalto vandens pilnam nusiprausimui). Vanduo jachtoje griežtai normuotas, nes vandens gėlinimas naudoja laivo energetinius resursus, tai yra, ar penktadienį bus štormas ir tu prausies sėdom arba klupom, o gal pasiseks ir jūra bus rami ir nors trumpam galėsi pasimėgauti civilizacijos privalumais. Geras tas Neptūnas šįkart buvo ir kelias ramias valandas padovanojo.
Kasdienė higiena: kiekvienas atidirbęs savo technologijas, kas svirduliuoja duše su dantų šepetėliu, o kas pasiėmęs puodelį vandens tai daro jachtos achteryje (gale).
Drabužius skalbiame taip: išmirkom skalbimo skystyje ir pririšę virve išmetam už borto. Po 6 valandų druskingos centrifugos galvojam, kad jie jau švarus, perskalaujam gėlu vandeniu ir padžiaunam ant relingo (troso).
Ėjimo „į tualetą“ būdai yra du. Nueiti į dušą-tualetą ir kojom rankom įsirėmus į visas sienas, pabandyti atsipalaiduoti ir atiduoti gamtai, tai kas priklauso. Kitas būdas, daug romantiškesnis, yra su vaizdu į jūrą. Bet tam jau reikia specialaus pasiruošimo: užsidedi gelbėjimo liemenę, užsisegi saugos diržus (ant vieno iš jų perveri ritinėlį tualetinio popieriaus) ir eini į laivo achterį. Prisitvirtinus prie bakstago (stiebą laikantys trosai), reikia perlipti per relingus (apsauginę trosų tvorelę) ir jau esi kaip ir už borto, tada nusmaukęs kelnes pakimbi virš bangos keteros, galvą užverti į debesis ir atsipalaiduoji.