Gruodžio 30-osios rytą iškeliavęs iš Vilniaus autobusais, pakeleivingomis mašinomis ir pėsčiomis priartėjus 2009-iesiems pasiekiau pavasariškai nusiteikusią ir šventiškai pasipuošusią Nidą. Pakeliui apsilankiau Trakuose, užsukau į Prienus, pasivaikščiojau Kauno pakraščiu, užlipau į Raudonės pilį, apžiūrėjau Jurbarko centrą, Tauragę, nakvojau Šilalėj, pasigrožėjau jaukiu Lietuvos uostu Klaipėda, ir, žinoma, pasidžiaugiau jūra.
Vienišos suvenyrų pardavėjos Trakuose
Devintą valandą ryto mikroautobusu pasiekęs Trakus, miesto centrinėje aikštėje išvydau šurmulį. Pirmyn ir atgal į savivaldybės pastatą zujo valstybės tarnautojai, prekybos centruose dar likus dviems dienoms iki Naujų metų pirkinių maišus pildė namų šeimininkės, sutikau ir keletą tautiečių, jau pradėjusių iš anksto Naujus švęsti. Vieniems įtempta darbo diena, artėjat naujiems biudžetiniams metams, kitiems nesibaigianti žiemos šventė.
Tik Trakų pilies prieigose šventėmis net nekvepia. Rytmečio rūke ir spengiančioje tyloje paskendusi pilis primena, kad jau labai greitai švęsime Lietuvos tūkstantmetį, tačiau priešais raudoną mūrą besisukiojančios suvenyrų pardavėjos ne tik kad negalvoja apie valstybės jubiliejų, bet ir Naujuosius sutinka rūškanais veidais. Šalta, visoje Galvės ežero pakrantėje vienintelis potencialus pirkėjas – aš, ir dar, kalbama, baisiausi kriziniai metai artėja. Išties nėra kuo džiaugtis.
Kadangi į kelionę pasiėmiau kamerą, pamaniau nusifilmuosiąs pardavėjų naujamečius sveikinimus, dar paklausinėsiu apie verslą, nuotaikas artėjant 2009– siems.
- Labas rytas. Esu žurnalistas iš Vilniaus. Atvažiavau pasižvalgyti, kaip sekasi, - stengiausi plačiai šypsotis ir mandagiai prakalbinti, tačiau išvydusios žurnalistą, o dar ir kameros objektyvą, suvenyrų prekiautojos tik susigūžė, labai nenoriai pasisveikino.
- Kaip sutiksite Naujuosius metus. Ar geri buvo praeinantieji? - bandžiau švelninti situaciją ir pridengiau kamerą.
Įvertinusios tai, pardavėjos iškišo galvas iš už pakeltų striukių apykaklių ir prašneko.
- Tikrai nefilmuoji? Žinai, tada galiu pasakyti, kad tikriausiai nekokie metai artėja, o Lietuvos valdžia nežino, ką daro. Kol kas gyvensime iš santaupų, o po to nežinia kaip bus, nežinia... Todėl nedžiūgaujame, metams baigiantis, - apie didėjančius mokesčius prakalbo viena iš moterų.
Kameros taip daugiau ir nebetraukiau. Išklausęs atsakymą palinkėjau optimizmo bei sėkmės šiuo sunkiu laiku ir pasislinkau atokiau nuo prekyvietės užkąsti pusryčių. Tiesa, tik nuėjęs keliasdešimt metrų nuo pardavėjų, išgirdau man skirtus keiksmažodius.
Pasidarė nesmagu. Pamatę žurnalistą lietuviai dažniausiai susigūžia ir tvirtai sučiaupia lūpas, todėl nusprendžiau toliau prisistatinėti tiesiog keliauninku.
Optimistas duonos išvežiotojas iš Kauno
Nerimaudamas ar pavyks stabdant automobilius iki tamsos pasiekti kitame Lietuvos krašte esančią Šilalę, atsistojau šalia Trakų esančioje kryžkelėje. Tačiau nerimas išgaravo, kai net nespėjus susipakuoti daiktų ir iškelti nykščio, sustojo trys vilniečiai. Paklausti kelio.
- Kuris kelias veda į Prienus?
- Manau, kad šis, - parodžiau pirštu į Vakarus.
Pasisekė. Aš parodžiau kelią, o jie pavežė link Prienų. Net pasirodė per daug paprasta. Savo „Volkswagen“ taisyti ar naujos mašinos apžiūrėti važiavę du vaikinai ir mergina visą kelią ir prakalbėjo apie automobilius. Bet kokiu atveju jaunuoliai sakėsi esą optimistai ir tikį, kad ateinantys metai jiems bus geri.
Iki Prienų likus 10 km aš vėl stovėjau ant kelio. Persiaviau žieminiais batais, apsimoviau žiemines kelnes, striukę, tačiau išvažiavus iš Vilniaus oras vis šiltėjo, o sniegas laukuose prie Nemuno išvis išnyko. Tuomet dar nežinojau, kad pajūryje dalį drabužių teks visai nusimesti.
Paėjau pakele kelis šimtus metrų – ir vėl laimikis! Šį kartą sustojo padėti duoną vežančios sunkvežimio vairuotojas. Pirmą valandą nakties pradėjęs savo darbą Druskininkuose, 11 val. dienos jis jau traukė ilsėtis namo. Nors ir po ilgos darbo nakties, kaunietis linksmai ir žvaliai sutiko mane.
Užsimezgęs pokalbis, kaip ir visur Lietuvoje, pirmiausia pakrypo apie naująją koalicinę keturių partijų Vyriausybę ir pranašaujamą sunkmetį.
- Visi kalba apie krizę, bet aš tai jos visiškai nejaučiu. Apsižvalgyk, ar matai kur nors krizę? - linksmai, su tarmišku prieskoniu kalba kreipėsi jis į mane.
- Darbo yra, duonos visada visiems reikės. Gal tik automobilių galėtų neapmokestinti, nes ir taip įmonė moka kelių mokestį, dar akcizas už benziną. Nepatiko man G.Kirkilo valdžia, bet ir ši kol kas nieko nenuveikė doro. Bet krizės tai tikrai nesimato.
Važiuodami kalbėjome apie mažėjančią avarijų statistiką ir užsimaskavusius policininkus, kurie kelyje pažeidėjus gaudo sukežusiomis „Audi” ir „Golf”, kurie nepažymėti policijos spalvomis. Aptarėme ir kvailus žvejus, lipančius ant pirmojo 3 cm storio ledo ir garmančius su visom meškerėm į dugną. Kelionė tikrai neprailgo.
Raudonės pilyje - su jurbarkiečiu ir aire
Priešpiet atsidūriau Panemunės kelyje į Jurbarką. Mašinos keliu riedėjo viena po kitos, tačiau aš to kaip tik ir bijojau. Važiuodami tuščiame kelyje žmonės labiau linkę padėti, nei pilname automobilių greitkelyje. Aplinkui matydami daug mašinų vairuotojai noriai atsakomybę pavežti pakeleivį perleidžia kitiems. Tad ir man teko ilgokai pastovėti pakelyje pro šalį švilpiant dešimtims mašinų.
Po valandžiukės vienas automobilis atsiskyrė nuo srauto ir sustojo prie manęs. Jurbarkietis Rimas, šventėms grįžęs iš Airijos, kartu su aire drauge Eilish keliavo aplankyti Jurbarke gyvenančios mamos. Airijoje langų montavimo įmonėje dirbantis jurbarkietis prasitarė, kad didžiausia jo svajonė kitais metais iš užsienyje uždirbtų pinigų nusipirkti butą Vilniuje.
Emigrantas pasidžiaugė, kad Airijoje dar turi darbą, nes daugumai tautiečių užsienyje jau nebeliko, ką veikti.
- Ypač jei dar kalbos nemoka, tai galimybių įsidarbinti nebeliko. Ten kol kas didesnė krizė nei pas mus, - sakė Rimas.
Smalsi airė Eilish labiausiai grožėjosi Lietuvos gamta. Susižavėjimo šūksniais buvo pasitinkamas kiekvienas Nemuno vingis. Ir ne be reikalo. Ryte tvyrojęs rūkas sušalo ant medžio šakų ir viskas pasidengė šerkšnu.
- Negaliu patikėti! Tarsi iš atviruko! - susižavėjimo netvardė Rimo draugė.
Pakeliui apžvelgti Nemuno vagą iš aukščiau užsikorėme į Raudonės pilies bokštą. Visa Panemunė atsivėrė tarsi ant delno. Šį kartą žagtelėjau ir aš. „Neregėta, tikrai neregėta Lietuva“, - tyliai tariau.
Kunigas juodame BMW
Dienai slenkantis į pabaigą atsidūriau nepavydėtinoje padėtyje. Tarp Jurbarko ir Tauragės, laukinėse giriose nutiestas gražus kelias tarsi atrodė išvis nenaudojamas žmonių. Nė gyvos dvasios, išskyrus virš galvos skraidančius balandžius bei juos medžiojančius sakalus. Ir vakaru pakvipo.
Mano nuostabai, po valandos šalia manęs sustojo juodas BMW. Pasidarė kiek nejauku, tačiau įsėdęs į mašiną dar kartą įsitikinau, kad Lietuvoje neverta baimintis stabdyti automobilių. Karinėmis kelnėmis ir storu megztiniu apsirėdęs vairuotojas pasirodė esąs ką tik Kunigų seminariją baigęs aplinkinių parapijų kunigas.
- Kunigų seminarijoje mūsų buvo labai mažai – per visus kursus - apie 30 žmonių. Vis rečiau Lietuvoje jaunimas renkasi tokį darbą. O dar kiek iškrenta neatlaikę moralinio ir socialinio spaudimo, - apie nelengvą pasirinkimą tarnauti Dievui ir žmonėms pasakojo jaunasis kunigas.
Kai paklausiau kunigo, kas jam šiais globalizacijos laikais suteikė tvirtybės per 7 metus pabaigti Kunigų seminariją, jis atsakė: “Malda”. Malonus ir šiltas pašnekesys buvo tuos 15 km sėdint odiniame BMW salone.
Kitas mano pakeleivis, medkirtys iš Tauragės, pasiskundė, kad niekas Lietuvoje nebeperka medžio. Miškų daug, o ekonomikai sulėtėjus medienos nebereikia.
- Miškai dideli, medžio daug, tačiau niekam nebereikia medienos. Viskas sustojo. Ir mūsų įmonė, gaminanti medieną, liko vienintelė iš keturių buvusių prieš pusmetį aplink Tauragę. Nežinau ir aš, ar išsilaikysiu. Tikriausiai teks atleisti žmones, - guodėsi tauragiškis.
Tauragėje šokau į Šilalės kryptimi važiuojantį autobusą ir sutemus apsinakvojau pas svetingus šilaliečius.
Kvėdarnoje - griūvančio namo istorija
Gerai išsimiegojęs ir pailsėjęs, labai nebeskubėdamas išėjau pėsčiomis iš Šilalės. Paskutinę senųjų metų dieną Vakarų Lietuvoje minkštas žiemiškas oras, pašvietus saulei, keitėsi į pavasario dvelksmą.
Kelias per Kvėdarną suko autostrados Vilnius – Klaipėda link. Netrukus sustojo kvėdarniškis verslininkas, važiavęs tiesiai į Klaipėdą. Pasisekė. Nereiks stovėti greitkelyje.
Linksmų plaučių vyras pirmiausiai negalėjo atsistebėti mano kelionės būdu, paskui pasigyrė, kad ir jis buvo Anglijoje, Danijoje, neseniai keliavo per Ukrainą, kur jam labai patiko.
Pakeliui į Klaipėdą dar užsukom į Kvėdarną, kur vyras su keliais darbininkais pradėjo renovuoti apgriuvusį bendrabutį į gyvenamą daugiabutį. Pusiau apšiltintas namas taip ir liko nepabaigtas. Čia kalba vėl pakrypo apie valdžią.
- Tik įpusėjau statybas, o kažkam iš Klaipėdos valdininkų nepatiko ir pradėjo darbo inspekcijos važiuoti, patikrinimai vyko. Nors visi leidimai buvo, tačiau įšaldė statybas ir mano pinigus. Laikas bėga, o bendrabutis vėl griūna, sukišti pinigai tirpsta. O dar jei Lietuvos valdžia automobilius apmokestins, už penkias komercines įmonės mašinas tikriausiai nebeišsimokėsiu, teks dirbti pogrindyje arba emigruoti iš Lietuvos, - visą situaciją papasakojo apie 30 metų turintis vyras.
Tiesa, kai prakalbome apie Naujuosius, vyras teigė sutiksiąs linksmai. Ir man patarė sukti į Palangą, kur griausmingesnė programa nei Neringoje bus, tačiau atsakiau, kad jei būčiau norėjęs didelio šurmulio, tikriausiai būčiau pasilikęs Vilniuje.
Naujų laikų legendos Neringoje
Klaipėda sužavėjo savo šventine atmosfera, senamiesčiu ir augančiu jūrų uostu. Įspūdį dar sustiprino iš po ūkų ir debesų išlindusi saulė. Pasipustęs padus, pėsčiomis perėjau visą miestą, kol atsidūriau perkėloje į Neringą. Kelte užkandęs paskutinio likusio kelioninio maisto, po kelių minučių jau stabdžiau iš to paties „Žalgirio“ išriedančius automobilius.
Sustojo maloni pagyvenusi moteris. Neringiškė. Pasisiūlė pavežti iki Preilos, kur ji pati jau gyvena daugiau nei dvidešimt metų. Iš jos sužinojau, kad neringiškiai laukia naujo Kuršių nerijos nacionalinio parko direktoriaus. O apie buvusią direktorę Aureliją Stancikienę, išrinktą į Seimą, moteris nieko gero negalėjo pasakyti.
- Visas skandalas dėl nelegalių statybų Neringoje išpūstas. Daugelio Kuršių nerijos gyventojų akyse A.Stancikienė išliko intrigantė ir neūkiško valdymo pavyzdys, - savo nuomonę kietai dėstė preiliškė.
Bandžiau paprieštarauti, kad negalima pasiduoti verslininkų spaudimui ir leisti namais bei komerciniais pastatais užgriozdinti trapaus ir unikalaus Lietuvos kampelio, tačiau Preilos gyventoja nenusileido: “Bet pažiūrėkit, kaip gražiai sutvarkyta Juodkrantės pakrantė, pas mus Preiloje taip pat pastatai išdygo vietoj Kuršių marių pakrantėje supilto sąvartyno. Plėtra turi būti ribojama, tačiau ne taip beatodairiškai ir kategoriškai. Dabar tikimės, kad į direktoriaus vietą paskirs miškininką, kaip ir buvo daug metų iš eilės prieš ateinant A. Stancikienei?”
Ką gi, atrodo Neringa apipinta ne tik mitais ir legendomis apie senuosius gyventojus kuršius, tačiau turi ir naujų paslaptingų ir miglotų pasakojimų, kurių tiesos niekas tikriausiai ir nebeišsiaiškins.
Slenkant senųjų metų paskutinėms valandoms ir aš nuo Preilos, Baltijos jūros pakrante, pėdinau paskutinius kilometrus iki Nidos.
Devynių kilometrų ruože nesutikau nė vieno žmogaus, tad buvo gera proga pamąstyti apie tai, ką išgirdau kelionės metu ir kokią Lietuvą pamačiau pasitinkant antrąjį mūsų valstybės tūkstantmetį.
Penktajame kilometre nusprendžiau, kad gyvename gerai. Turime problemų, tačiau svarbiausia, kad sunkesniu metu lietuviai, kaip ir visada, pajunta vienybės jausmą, nuoširdžiai dalinasi bėdomis ir padrąsinamai šypsosi į ūsą.
O kad įgyvendinčiau paskutinį tikslą ir priežodį – sutikti Naujuosius metus ne vienam – Nidoje susitikau draugų, su kuriais tiksint dvyliktai nakties užsiropštėme ant užšalusios Parnidžio kopos, stebėjome žaižaruojantį nuo fejerverkų šviesų kurortą ir linkėjimo vieni kitiems „Laimingų Naujųjų!”