Tiesa sakant, tuo sunku patikėti, nes sportiškesnės medūzos sugebėdavo judėti greičiau nei visiškame štilyje stovintis mūsų sportinė jachta „Volvo 60“. Gal kiek krutėjome dėl srovės.
Skaitėme ir valgėme. Sauliaus Budrevičiaus čili sriubos recepto to paties pavadinimo kavinių tinklas Lietuvoje, mano galva, turėtų maldauti, nes tai, ką valgome mes ir ką siūlo jie, yra visiškai nesulygami dalykai. Dvi skirtingo šilto maisto porcijos per dieną tarsi turėjo mus, gulinčius ant vandens, paguosti.
Vakarop reikalai ėmė kiek taisytis, o šiąnakt jau visai kitas reikalas. Vėjas, tiesa, nepalankus, bet pučia. Plaukiame laviruodami. Šiąnakt nuo vidurnakčio iki ketvirtos valandos ryto mūsų vachtos metu jau įsilinguodavome daugiau nei iki 12 mazgų greičio.
Diena taip pat ne prastesnė. Šiuo metu prietaisai rodo, jog plaukti mums liko pusšešto šimto jūrmylių, o tai yra mažiau nei trys paros – gera žinia, bent jau krante laukiantiems Naujosios Zelandijos lietuviams ir tiems mūsų, kurių skrydis į Lietuvą sekmadienį.
Dar apie maistą. Kazys Stasiūnas šiandien visiems mums įrodė, kad kuro versle prapuola didis kulinarijos talentas. Jam dar tik verdant tirštą šviežių daržovių košę su rūkyta dešra į denį kilo tokie kvapai, kad tuo metu stovėdamas už šturvalo tegalėjau čiapsėti ir tikėtis, kad tas patiekalas greitai keliaus viršun. Pakartoti prašė beveik visi, tiesa, ne visi spėjo.
Taip ir eina paros: miegame, buriuojame, valgome, miegame, miegame, buriuojame, valgome, o didžiausia pramoga kol kas prisėsti prie kompiuterio ir parašyti laiskeli namiškiams. Tiesa, ryšys toks silpnas, kad nei vienos nuotraukos iki šiol taip ir nusiųsti nepavyko. Bet ir be nuotrauktų aišku, kad visi sugrįš vasariškai nuskrudę ir kiek apsilaupę.