Tikimės, kad vietiniai maorių vadai ir jų dievai mums leis išsikelti į krantą kaip lauktiems svetimšaliams, o ne kaip ilgosioms kiaulėms (maorių kalboje ilgoji kiaulė reiškia baltąjį žmogų). Na, ir žinoma, juk mes jūreiviai, todėl vahinu heivos (vahina polinezietiškai – moteris, heiva – polinezietiškas viliotinis) mes laukiame ne mažiau nei pamatyti jūros horizonte pirmąjį Aotearoa žemės taškelį.
Turime nemalonumų – pametėme sraigtą. Todėl esame priklausomi tik nuo vėjo - kaip Kolumbo ar Magelano laikais. Kol vėjas nepučia į bures, tol stovime kaip dubuo viduryje vandenyno.
Ačiū Dievui, kad po beveik paros stovėjimo vėl papūtė vėjas, dabar jau šiek tiek plaukiame. Nors vėjas ir į nosį, tai yra priešpriešinis, tenka plaukti į tikslą laviruojant (zigzagais) – tačiau vis tik plaukiame, o ne stovime. Šį vakarą laukiame stiprios audros, kuri turėtų mus užklupti iš pietų. Truputį neramu, nes ji ateina taip pat iš priekio, todėl galynėtis su ja bus dar sunkiau, nei ji būtų pakeleivinga.
Trečiadienio vakare ir šį rytą mus aplankė banginiai. Gal kokie trys taškėsi už poros šimtų metrų, o šįryt su vienu banginiu prasilenkėme visai šalia – matyt saldžiai miegojo, juk 5 valandos ryto! Ir tik mums praplaukus visai šalia, jis kaip pabudintas apsivertė, sukeldamas didžiulius purslus lyg norėdamas pasakyti:„Nugulėjau aš jau tą šoną, apsiversiu, gal mažiau čia plaukios pro šalį visokie“.
Žinoma, tai didelis įvykis jachtoje, kai monotoniškai plauki jau 4 paras. Pasimačius su banginiais išsipildė antroji Adomo šios kelionės svajonė – delfinus ir banginius jis jau pamatė, liko apkabinti pro šalį plaukiantį ledkalnį ir paglostyti ryklį. Nesame įsitikinę, kad taip nutiks, bet čia, pietų pusrutulyje, juk viskas kitaip, todėl visai nenustebsime, jei išsipildys ir tie du paskutiniai Adomo norai.
Delfinai – mūsų nuolatiniai palydovai, nuolat jie mus aplanko, kartu paplaukia, paišdykauja, vėliau palieka. Po kurio laiko vėl žiū - jie kartu.
Kalbant apie Pietų pusrutulį - čia Paukščių Takas gerokai ryškesnis nei šiauriniame danguje ir žvaigždės galbūt nėra taip gražiai geometriškai išsidėsčiusios, kaip mums įprasta matyti. Tačiau čia jų gerokai daugiau, žinoma, Pietų kryžius negali atstoti Didžiųjų Grįžulo ratų ar Kasiopėjos žvaigždynų, bet Trijų mergelių žvaigždynas kartu su Šaulio bei Pietų kryžiaus žvaigždynais Paukščių Tako apsuptyje gali pakerėti net patį abejingiausią astronomijos pradininką. O jei kalbėtume apie mėnulį, tai delčia čia taip didėja, kad ji taps pilnatimi, o po pilnaties mėnuo gal taps priešpilniu. Jums juokinga? Mums taip pat, tačiau dar turime keletą dienų, kad įsitikintumėme. Būtinai apie tai parašysiu.
O naktimis, kai neapsiniaukę, žiūrime į žvaigždėtą dangų, į jūrą, kuri pati kaip dangus šviečia, mažais planktono ir medūzų žiburėliais. Vakarais visa jachtos įgula susirenka į denį laukti saulėlydžio - kuo jis nustebins šį vakarą? Savo spalvomis, saulės atspindžiais į vakarėjančius debesis, o gal mistiniu žaliuoju spindulių blyksniu. Yra toks padavimas, kad žmogus, pamatęs žaliąjį spindulį, suranda savo amžinąją laimę. Gal dėl to visų mūsų žvilgsniai vakarėjant ir krypsta palydėti tų nenusakomai gražių saulėlydžių.
Mes vis dar nerealaus projekto dalyviai - mistika persipina su kasdienybe, kasdienybė nudžiugina naujais iššūkiais. Nematyti krantai mus masina lyg naujo pasaulio atradėjus ir, žinoma, tos nuoširdžios mus sutinkančios šypsenos krante. Tie virpinantys susitikimai ir, kaip bebūtų gaila, jaudinantys išsiskyrimai.