Septinta para, kai palikę Sidnėjų Autralijoje laukiame galimybės atsistoti ant nejudančio pagrindo. Šiandien išgirdome vairininką Saulių Budrevičių šaukiant „Žemė!“ - jis pastebėjo nedidelio Trijų karalių salyno, esančio keliasdešimt jūrmylių iki Naujosios Zelandijos, krantus.
Savaitė prieš vėją
Nuo Australijos jau atitolome 1100 jūrmylių (apie 2000 km), liko mažiau nei penktadalis kelio. Iki Oklendo Naujojoje Zelandijoje - para ar dvi, niekada negali žinoti, nes nuo pirmosios dienos plaukiame tik prieš vėją ir bangas. Žinome, kad lėktuvo bilietus į Vilnių šiam sekmadieniui teks keisti vėlesniais.
Savaitė plaukiant į šoną pakrypusiame laive keičia judėjimo įpročius – visada eini viena koją ištiesęs, kitą sulenkęs. Miegant ar bandant miegoti laivas į bangas kala taip, lyg prie ausies dirbtų galingas presas, štampuojantis kas keliolika sekundžių.
Priešvėjinis laivo bortas yra metru ir daugiau aukščiau nei pavėjinis. Miegantiems priešvėjiniame - ne pats geriausias metas, nes gulto vieną kraštą reikia taip pakelti į viršų, kad nosis remiasi į lubas. Ne tik apsiversti, bet ir pajudėti nelabai pavyksta.
Kartais vėjas aprimsta, bet tai dar blogiau. Antradienį paryčiais vėjo beveik neliko, plaukėme vos kelių mazgų greičiu. Jungiame variklį. Jis dirba, bet laivas greičiau neplaukia.
Adomas Šablevičius ir Saulius Budrevičius neria po jachta. „Turiu bloga naujieną, sraigto apskritai nėra!“, - šaukia vienas. Tada prisimename naktį girdėję kažką panašaus į kontaktą su žvejų tinklo likučiais, ar kažkuo kitu, plūduriuojančiu tamsoje. Tikrąsias priežastis galbūt sužinosime tik Naujoje Zelandijoje iškėlę laivą. Tokio nutikimo iki šiol nebuvo nė vienai įgulai.
Taigi buriuojame kaip dera - tik burės ir vėjas.
Šiandien kapitonas Naglis Nasvytis iškišo galvą į denį pasidabinęs popierinio rankšluosčio skutais „Edma, pažiūrėk!“,- šaukia. Tuo metu vairininku buvau aš, o jis bandė skustis ir susipjaustė žandus bei nosies galą.
Malonumai: valgome, miegame ir dairomės
Buriavimas, panašu, dar niekam nepabodo, nes kiekvienas, paėmęs į rankas šturvalą, nušvinta ne mažiau nei laimingus kamuoliukus išridenę TV žaidimų dalyviai.
Kitas džiaugsmas - stebėti jūros gyvūnus. Grupiniais delfinų šuoliais jau mėgavomės Tasmanijos jūroje plaukdami iš Adelaidės į Sidnėjų, jau prasilenkėme ir su rykliais bei banginiais, bet šiandien stebėjome ypatingą reginį – atsidūrėme pačiame migruojančio milžiniško delfinų būrio centre. Ne mažiau šimto žinduolių kelias minutes skraidė apie jachtą. Reginys – nepakartojamas.
Ant denio kaipmat atsirado visi dvylika įgulos narių, nors laisvi nuo vachtos lietingu ir vėjuotu oru tiesiog snaudžia gultuose.
Dar vienas malonumas laive - maistas. Kai namie visi miega, mes jau galvojame apie pietus. Dažniausiai maitinamės pagal krante sudarytą trijų patiekelų ciklą, tokį patį karštą maistą kartodami kas trečia para. Jau mažiausiai po dukart ragavome makaronų su boloniezės padažu ir parmezano sūriu, bulvių košės su australietiška troškinta jautiena ir daržovių košės su rūkytos dešros griežinėliais.
Sauliaus Budrevičiaus kelis kartus gamintos čili sriubos recepto to paties pavadinimo kavinių tinklas Lietuvoje, mano galva, turėtų maldauti, nes tai, ką valgome mes, ir tai, ką siūlo jie, yra visiškai nesulyginami dalykai.
Man baisu!
Dvylikai vyrų kartu praleidus jau tris savaites, naturalu, atsiranda tam tikrų žodžių junginių, suprantamų tik jiems. Bene pagrindinis tokių - „man baisu“.
Adelaidėje į jachtos „Amberslail“ sutikimą atvyko buvęs aukštas Australijos laivyno karininkas lietuvis Rimas Dičiūnas, dabar - buriuojantis pensininkas. Kapitonas Naglis Nasvytis jo pasiteiravo: „Ar laive darote taurelę?“, - „Būtinai, - atsakė šis ir kiek nuleidęs akis pridūrė: Iš baimės“.
Po šio pono R.Dičiūno pokšto nuo šiol kaskart, o daugiausia naktį, panorę lašelio romo į arbatą ar tiesiai iš kaklelio sakome: „Vyrai, man baisu“, ir kuris nors kaip mat neša australietiško romo ar „laukinės turkės“ (burbonas „Wild Turkey“) butelaitį. Tik, žinoma, nesame kokie nors užkietėję bailiai. Bijome retai ir saikingai.