Paprastai tai darom per šturmaninės galinį liuką, bet toli gražu ne visada galime jį tiek laiko laikyti pravirą, nes rizikuojam gauti kibirą sūraus vandens ant kupros, visų klaviatūrų ir prietaisų bei Lietuvos Prezidento vėliavos ir kitų vertingų dalykų.
Dėl šių nepatogumų sutarėm su vyrais, kad kol kas pakaitom rašysim po porą bendrų žinučių per parą, o „myliu ir bučiuoju“ paliksim vėlesniems laikams, kai bus daugiau privatumo galimybių.
Gyvename puikiai – vakar pavakare gražiu oru startavome iš Oklando su švelniu 10-15 mazgų šiaurės vakarų vėjeliu, pasikėlę paradinį genakerį apžiūrinėjome 10-12 mazgų greičiu pro šalį slenkančią įspūdingo grožio Naujosios Zelandijos pakrantę.
Mus palydėjo gražus būrelis lietuvių su vainikais, vėliavomis ir net dainomis. Gal kiek ir netradiciškai, pakvietėme išlydinčiuosius į svečius ir palydėtuves perkėlėme į mūsų „balkoną“ - kokpitą. Juk laivo denis yra Lietuvos teritorija, taigi jie kaip ir Lietuvoje pabuvojo.
Kai išplaukėme iš muitinės, vietos lietuviai mums ilgai mojo nuo kranto didžiule trispalve. Na, gal ir ne didesne už mūsiškę, bet įspūdinga. Šią vėliavą jie per Vasario 16-ąją iškelia ant Oklando tilto, greta Naujosios Zelandijos valstybinės – parvešiu tai patvirtinančią nuotrauką.
Smagu žiūrėti į vyrų veidus – visi džiaugiasi pagaliau ištrūkę iš tos duonkepės krosnies. Saulė ten labai pikta – nors kremo susitepėm daugiau nei per visą ligšiolinį gyvenimą, vis tiek visų nosys lauposi. Kiviai sako: “You’re coocked“.
Naktis buvo giedra su daugybe žvaigždžių ir ryškia apversta mėnulio delčia. Paryčiui vėjas buvo ir visai nusilpęs – pabirbinom su varikliu valandėlę, paskui vėjas pradėjo atsigauti.
Kai atėjom perimti vachtos iš Pauliaus (20-00 UTC, Paulius, Linkus, Gerardas ir Jonas), jau buvo pavydu žiūrėti – 20-30 mazgų vėjas iš tų pačių šiaurės rytų (pakeliui), saulė (šortai ir striukė) pradedanti įsisiūbuoti banga – laivas pradėjo demonstruoti savo galimybes. Kurį laiką lėkėm pasičiuožinėdami nuo bangų 15-24 mazgų greičiu ir „kaifavom“.
Prasidedant mano vachtai (00-04 UTC, Simas, Rokas, Domas ir Darius), jau tapo aišku, kad turimos aprangos neužteks – teko ant šortų ir marškinėlių vilktis „šturmę“, nes matėm mus atsivejantį atmosferos frontą. Vėjas sustiprėjo iki 30-35, gūsiuose iki 40-43 mazgų, o prie Rytinio rago ant seklumų susidarė stati, bet gana ilga banga. Reikėjo pamatyti išsišiepusius iki ausų vaikinų veidus, kai „joji“ nuo kelių bangų iš eilės, greitis staiga didėja iki 25-29, o kartais ir daugiau. Ir įspūdingos „niurkos“, kai kokpite vandens beveik iki kelių. Vairavom Rokas ir aš, abu įstojome į „30 klubą“ – 30,4 ir 31,6, 58 mylios per vachtą - nebloga pradžia.
Darius ir Domas tuo metu padarė įgulai pietus – jautienos išpjovos kepsniukai su šviežiom daržovytėm. Mėsytė – medium-rear, kaip geram „Viaduko“ bare - fantastika. Tiesa, vyną nutarėme pataupyti, nes niekam nebuvo baisu (linkėjimai Gintarui), o malonumų ir taip turėjom.
Perimant vachtą Šarui, Ričardui, Regiui ir Aidžiui, atsisveikinam su Naujosios Zelandijos pakrante. Vėjas dar pūsčiojo iki 35-40 mazgų, bet banga pasidarė lėkšta, ilga ir patogi – vidutinis greitis panašus, tik nebėra tų įspūdingų „pasivažinėjimų rogutėmis“. Išlindo saulytė, vėjas susilpnėjo iki maždaug 15 mazgų. Kai aš čia baigiu rašyti, Ričardas jau vairuoja su kavos puodeliu vienoje rankoje, o p. Jonas deklamuoja kažkokį kalambūrą.
Beje, visą laiką burės – pilnas grotas ir J4 – nutarėm su Linkum pradžioj labai nesportuoti, kol visi įsivažiuos.
Pirmosios 28 valandos praėjo smagiai ir be didelių nuotykių, pamažu apsiprantam prie laivo ir rutinos – viskas puiku. Per pirmą parą be didelių pastangų „suvyniojom“ 250 jūrmylių – irgi nuteikia optimistiškai. Iki Čathamo salų ploteris rodo 407 jūrmylių. Labai įdomu, ką ten kiviai taip slepia, kad taip nenorėjo leisti ten sustoti.
Simonas Steponavičius yra V etapo įgulos kapitonas