Skriejame Ušuajos (Argentina) link. Iš viso penktojo etapo įgulai teks įveikti apie 5000 jūrmylių.
Prieš porą dienų rašydamas apie orus sakiau, kad pavakarę pradėjo dvelkti, tikėjausi, kad jau būsime pasiekę tą palankių vakarų vėjų juostą, nunešiančią mus iki pat Pietų Amerikos. Tada atrodė, kad didžiąją dalį kelio būsime veikiami anticiklonų, t.y., turėsime laikytis piečiau jų – ten vėjas pučia iš vakarų.
Jau buvome susidarę ir turistinį planą – už 350 mylių į ESE plūduriavo Kuršių nerijos dydžio ledkalnis. Jei planas būtų pavykęs, būtų buvę įspūdingų kadrų. Būtų. Jeigu.
Kitą rytą mūsų orų konsultantų Valdemaro Vizbaro ir Naglio Šulijos laiškai mirgėjo šauktukais ir riebiu raudonu šriftu. Kaip jūroje dažnai nutinka, planas apsivertė aukštyn kojomis ir, pasipusčius padus, teko sprukti atgal į šiaurę, kad atsidurtume besiformuojančios ciklonų juostos šiaurinėje pusėje. Spėjome.
Per 10 dienų ir 2000 mylių nuo Oklando pagaliau radome įsukimą į piečiausią pasaulio greitkelį. Tai vieta, kur nėra greičio apribojimų. Negalioja jokios taisyklės. Nėra spūsčių, nei policijos patrulių, nei greitosios, nei priešgaisrinės pagalbos tarnybos. Gali akceleratorių įminti kad ir kiaurai grindis. Tik jei subyrėsi ar prisitrenksi – nedejuok. Pagalbos kažkada gal ir sulauksi, jei plauks kas nors pro šalį. Tik kad čia niekas nebeplaukioja: paskutinis kliperis prašniokštė prieš gerą šimtmetį. Dabartiniams krovininiams laivams vėjas ir bangos yra stabdys, taigi jie su malonumu užleido šias platumas buriuotojams – lenktynininkams, adrenalino fanatams ir šiaip nuotykių ieškotojams. Šių irgi nėra taip tiršta. Naujoji Zelandija – 1500 mylių į vakarus, Antarktida arčiausiai – tik 1000 mylių į pietus, Čilė – 2800 mylių į rytus. Visur kitur aplink – tik plieninės bangos ir švininiai debesys.
Prieš porą dienų kur ne kur dar pamatydavome banginio fontaną, dabar mums kompaniją palaiko tik vienas kitas albatrosas. Ir jis čia kitoks nei pakrantėse – atletiškesnis, didesne galva ir galingesniu snapu. Tikrai ne gražuolis. Varna prieš jį atrodytų grakšti kaip mis pasaulis. Bet albatrosas čia savo stichijoje: tobulai tinka prie peizažo, gerai įvaldęs vėją – dienų dienas sklando neplasnodamas, nusileidžia iki vandens, perbraukia sparnu bangą ir vėl šauna į viršų.
Dar mūsų kompanionai, draugai, priešai ir nuolatinis rūpestis yra ciklonai. Vienas priekyje, vienas apačioje ir pora iš paskos. Nusileisk per žemai į pietus – purtys, spardys ir daužys tave be gailesčio. Atsidurk per aukštai šiaurėje – pabėgs, o tu taip ir liksi stovėti išsižiojęs. Taip ir balansuojame. Jei neįvyks didelių netikėtumų, su šia kompanija turėtume nukeliauti likusius beveik 3000 mylių iki pat Ušuajos.
Naktį persirito šiltas frontas, tai dabar tupime sąlyginio komforto zonoje – 25-40 mazgų vėjo, vidutinis greitis - apie 300 nm per parą ir į klavišus dar šiaip taip pataikome.
Einu ruoštis pakeisti Paulių. Slėgis kyla, vėjas truputį rimsta. Gal su jaunuoliais pasikelsime genakerį ir truputį pasportuosime – smagu matyt jų degančias akis.
Simonas Steponavičius yra V etapo įgulos kapitonas