Nelaimė apylinkes pavertė savotišku gamtos rezervatu. Žmogus čia atklysta retai. Užtat miškuose knibžda kiškių, lapių, vilkų, briedžių, stumbrų, šernų ir net meškų.
Naujienų agentūros „Reuters“ žurnalistą Roną Popeskį lydi bebaimis fotografas baltarusis Vasilijus Fedosenka ir gidas Grigorijus Sysas.
Šernai, kurie į medžioklę paprastai traukia esant prieblandai, šiose vietovėse jaučiasi tikri šeimininkai. Vidury dienos vaikštinėja apleistų kaimelių gatvėmis, rausiasi soduose ir šniukštinėja po tuščius fermų pastatus.
Briedžiai ganosi pamiškėse tarsi karvės, bėgioja miško keliukais.
„Briedžiai yra labai smalsūs padarai“, - tikina Grigorijus Sysas, gamtininkas, kuris mėgsta stebėti vis dar radioaktyvaus miško gyvenimą. „Jie norės į mus pasižiūrėti kelias minutes, o tik po to pasileis į tankmę“, - aiškina jis.
Su G.Sysu susipažinau prieš ketverius metus. Nuo to laiko kartu į kelionę po 2162 kvadratinių kilometrų zoną leidomės apie šešis kartus. Siena su Ukraina - visai netoli. Mus traukiantis Baltarusijos kampas - negyvenamas.
Po reaktoriaus sprogimo vėjas radioaktyvias daleles negailestingai nešė į Baltarusiją - Ukrainos kaimynė labiausiai nukentėjo nuo nelaimės. Buvo užteršta apie ketvirtadalis Baltarusijos teritorijos. Pasienio kaimai ištuštėjo. Nelaimė dar stipriau sujungė dvi tuo metu sovietines respublikas.
Nuo to laiko tūkstančiai žmonių mirė nuo radiacijos sukeltų ligų. Daugybė žmonių paliko savo gimtąsias vietas.
O gamtininkai teigia, kad laukiniam gyvenimui avarija padarė didelę paslaugą.
„Pamatysi, jie kiek pabėgės, o po to sustos“, - sako G.Sysas, rodydamas į jaunų briedžių porą.
Keliaudamas po girą G.Sysas gali nakvoti medžiuose arba pašiūrėse. Per apleistus kaimus važiuojame mano automobiliu. Namai, sodai, parduotuvės, net atrakcionų parkai stovi nepaliesti nuo sovietų eros.
G.Sysas sako, kad užsiima vilkų globa. Jų šiose vietose yra apie 300.
„Vilkas yra labai protingas ir gudrus žvėris. Jis užsitarnauja bet kokio varžovo pagarbą, - sako pakeleivis, - vienu metu juos medžiojo šimtais, kiekvienai progai pasitaikius. Šaudė net iš malūnsparnių. Bet jie prisitaikė ir išgyveno“.
Dabar žudyti vilkus uždrausta - galima nušauti tik kelis mokslinių tyrimų tikslams.
Dėl to vilkai įsitvirtina apleistuose miškuose ir lankose, nors už „atskirties zonos“ esantys ūkininkai vis dažniau ima skųstis dėl vilkų antpuolių. Dviejų kaimų gyventojai tikina matę vilkus gatvėse, o viena moteris tapo žvėrių auka.
Vilkų pėdsakai visur. Naktį gidai girdi jų staugimą.
Kai sustojome viename kaime pavalgyti, G.Sysas davė ženklą nejudėti. Pasukęs galvą pamačiau ant kelio stovintį pilką gyvūną. jis buvo maždaug už 200 metrų ir įdėmiai žiūrėjo, ką mes veikiame. Tada staigiai metėsi į šoną ir dingo miške.
Kai žmonės išsikėlė iš vietovių, jose likę vilkai ėmė keisti mitybos įpročius. Dabar jų pagrindiniu grobiu dažniausiai tampa šernų banda.
Laisvai klajojantys šernai lenda į stumbrų ganyklas ir uostinėja šėryklas. „Žiemą mes čia šeriame stumbrus. Užuodę maistą greitai prisistato ir šernai - jie irgi nori gauti savo dalį“, - pasakoja G.Sysas. Pasak jo, labai smagu stebėti, kaip ėdantys stumbrai į šalis vaiko šernus.
Gidai teigia randantys ir nemažai meškų bei lūšių pėdsakų. Šios gyvūnų rūšys Baltarusijoje yra saugomos.
Gamtos stebėtojai pripažįsta, kad dėl permainų kai kurios rūšys visai išnyko. Pavyzdžiui, baltasis gandras, mėgstantis žmonių draugiją, neapsikentė tokios nykynės ir patraukė ieškoti gyvenamų sodybų. Tačiau jo giminaitis juodasis gandras, lizdą sukantis miškų tankmėje, mėgaujasi tokia ramybe ir vienatve.
Pasitaiko ir naujakurių. Jūrinis erelis - didžiausias erelis Baltarusijoje. Šis paukštis laikosi nuošaliai nuo žmonių, todėl pamatyti jį gyvą labai sunku. G.Sysas sako radęs penkis jūrinio erelio lizdus. Tai, anot jo, rodo, kad vietovė idealiai tinka paukščiams.
Kai kurie paukščiai čia ir žiemoja - žuvies pilni ežerai ir tvenkiniai jiems leidžia sočiai gyventi žiemą.
Rezervatas gamtos tyrinėtojus traukia lyg magnetas. Tačiau turistai ir smalsuoliai nelaukiami. „Esame laimingi, kai mus per jungtinius projektus aplanko draugai mokslininkai iš kitų šalių, - sako rezervato direktorius Piotras Kudanas, - Deja, bet mes nelaukiame turistų, paukščių bei gyvūnų mylėtojų. Sąlygos čia labai ypatingos. Viena iš jų - aukštas radiacijos lygis, kartais itin aukštas“.