Nepaisant to, kad tibetietės nesinaudoja dizainerių, vadinamųjų stilistų ar visažistų paslaugomis, jos atrodo ypač įspūdingai ir originaliai. Damos murzinos, bet švyti tokiu laukiniu nuoširdumu, koks mus jau stebina kaip retenybė šioje planetoje – jei apskritai Tibetas yra ši planeta.
Kelias į dangų
Iki XX amžiaus vidurio Bod buvo uždara teokratinė valstybė. Baltieji žmonės buvo laikomi barbarais, ir kalnais iš visų pusių apsisaugojęs kraštas jų išvis neįsileisdavo, nes tibetiečių orakulai pranašavo svečių grėsmę. Uždraustoji šalis atvykėliams iš kitų žemynų tapo atviresnė po to, kai buvo įtraukta į Kinijos Liaudies Respublikos (KLR) sudėtį.
Nors daugėja Tibetą ir likusį pasaulį jungiančių kelių, svetimšalių srautai ten visada buvo smarkiai ribojami. Tuo aš ir rašytojas Raimondas Dikčius įsitikinome, keliaudami po skirtingus Kinijos ir Tibeto regionus. Pastarąjį kartą sniegynų žemę spėjome aplankyti dar iki praėjusių metų kovo mėnesį kilusių neramumų.
Gavę specialius leidimus įvažiuoti į Tibeto autonominį rajoną (TAR), iš Kinijos Šansi provincijos sostinės Sianio į Lhasą 36 valandas važiavome „dangaus ekspresu“, kuris greičiu, tvarka, puikiu aptarnavimu ir periodiškai įpurškiamu deguonimi stebino net ir itin patogiai įpratusius keliauti japonus.
Už lango – proziška vienatvės ir trapumo šiame pasaulyje jausmą sužadinančių Azijos peizažų ir metų laikų kaita: iš besibaigiančios vasaros saulės paliestų urbanizuotų lygumų patekome į rudeniškos šlapdribos apklotas aukštumas, kurios priklauso jau ne žmogui, o už jį stipresniems ir galingesniems sutvėrimams – jakams.
Traukinyje buvome du europiečiai tarp daugybės kinų ir vieno kito Japonijos piliečio. Mat panorusius mįslingąjį TAR aplankyti užsienio šalių turistus kinų kelionių agentūros dažniausiai įkalba į vadinamąjį dievų miestą skristi – taip ne tik greičiau, bet ir daug brangiau. Turint leidimą, lėktuvo bilietus galima buvo gauti kad ir tą pačią akimirką, nes išvis nedaug keliautojų veržiasi ant Pasaulio stogo.
Jei ten ir sutikdavome užsieniečių, juos galėdavome ant vienos rankos pirštų suskaičiuoti. Juk padebesiai, keli kilometrai virš jūros lygio – ne ta vieta, kur galima atrasti išganymą teikiantį kalnų kurortą ar nusipirkti dvasingumo.
Gyvo antikvaro platumose
Sniegynų žemės, kurios plotas prilygtų maždaug dvidešimčiai Lietuvų, žmones gali skirti šimtai kilometrų, tačiau juos vienija stiprus ryšys su archaine bon religija ir nuo VII amžiaus ten prigijusiu budizmu.
Dangų remiančios Religijos šalies šeimininkai linkę nepasiduoti svetimybėms – mieliau naudojasi per kartų kartas sukaupta išmintimi, lieka santarvėje su gamta ir senosiomis tradicijomis.
Gilus tikėjimas ten diktuoja kasdienybę. Net šventyklos slenkstis nėra ta riba, kuri ryškiai skirtų šiapusinį ir anapusinį gyvenimą. Nėra ir ryškaus atotrūkio tarp dabarties ir praeities.
Pamaldieji tenykščiai nei išvaizda, nei įpročiais iš esmės nesiskiria nuo savo protėvių, kurie liko šypsotis prieš beveik šimtą metų darytose fotografijose. Užtat ir šiandien tibetiečiai mums atrodo tarsi iš anų laikų išplėšti „antikvariniai“ sutvėrimai.
Pažintį su jais galime pradėti iškišę liežuvį – šitokiu būdu sveikintis įprasta sniegynų šalyje.
Sviestu atsiduodančios grožybės
Vos „įkrenti“ į tibetiečių minią, ir akys puotauja. Iš pradžių, ištiktos malonaus šoko, jos klausia, ar tai, ką regi, yra teatras, o gal madų podiumas? Tačiau tie vaizdai – joks šou. Nors iš pirmo žvilgsnio gali susidaryti įspūdis, kad rūsčioje kalnų tundroje vietiniams estetinės subtilybės lyg ir neturėtų rūpėti.
Iš tiesų Tibeto žmonės dosniai apdovanoti sakralaus grožio pajautos. Jie savo kasdienybę pripildo tokiais pačiais sodriais spalvų deriniais, kokių sklidini vienuolynai ir juos puošiančios tankos, mandalos, ritualinės kaukės, fantasmagorinės mitologinių pabaisų grimasos.
Tibetiečiai, kaip įprasta klajokliams gyvulių augintojams, rengiasi storais, ilgais, iš avikailio, medvilnės, vilnos ar odos pasiūtais drabužiais. Dailiosios lyties atstovės dažniausiai dėvi ilgus sijonus ir suknias, kurios mums, šiuolaikinėms vakarietėms, jau dvelkia tik istorija.
Pastebėjau, kad sostinės Lhasos ir Amdo čiabuvių stilius nuosaikesnis, palyginti su Rytų Tibeto – Khamo regiono – madomis. Tik iš arčiau pamatai, kad tibetietės, nepriklausomai nuo to, iš kur ji kilusi, ryškiaspalvė prijuostė ar liemenė išmarginta ne tik etniniais raštais, bet ir dėmėmis. Tačiau ant Pasaulio stogo nevalos nieko neglumina.
Sniegynų gyventojams pedantiška švara nebūdinga. Jų ir veidai būna tamsūs ne tik nuo įdegio. Dauguma naudoja natūralias priemones – kur kas natūralesnes nei pas mus išpopuliarėję „ekologiški“ ir „jaunystę grąžinantys“ kremai, – padedančias apsaugoti odą nuo žvarbaus šalčio ir svilinančios saulės.
Tad nenustebdavome išvydę plačiai besišypsančią gražuolę ne subtilių atspalvių šešėliais, o suodžiais ir taukais išterliotu veidu. Ir dažna mergina ne kvapniaisiais aromatais dvelkia, o sviestu atsiduoda. Nes tibetiečiai gausiai maitinasi iš jako patelės dri pieno pagamintu riebiu, ganėtinai saldžiu sviestu.
Tai jų kasdienis sveikatos ir kūno šilumos šaltinis. Daug sviesto kalniečiai deda į pasūdytą arbatą ir patiekalus. Pasenusį, papelijusį sviestą vartoja kaip natūralų antibiotiką. Sviesto įmaišo į tsampos bei tormų – ritualinės paskirties figūrėlių – tešlą. Ne tik stambių pinigų kupiūromis, bet ir sviesto gabalais pamalonina šventovėse įsikūrusias dievybes, sviesto lydiniais papildo vienuolynų žvakių dubenėlius.
Dėl to tibetiečių drabužiai smarkiai prisigėrę riebalų. Negana to, jie būna sumišę su dūmų kvapu. Daug kur miestuose pastatyti stupos pavidalo aukurai, kuriuose moterys degina kadagius ir kitokias žoleles, nes smilkalai veikia lengvai svaiginamai ir pravalo kvėpavimo takus.
Aukštikalnių kaubojės
Aukšta, valiūkiškai murzina, ant kupros užsimetusi didžiulį pintą krepšį, prikrautą daržovių, tačiau ne sulinkusi, ne paniurusi, o linksma, draugių būryje traukianti liaudies dainas, pasitempusi. Nuo šios tvirtai sudėtos būtybės tiesiog tvoskė vidine elegancija. Drolma buvo tik praeivė, galvijų piemenė, prie Drepungo vienuolyno sutikta paprastą šiokiadienį, tačiau atrodė taip, tarsi į šventę susiruošusi laumė.
Jos skvarbus ir įžūlus žvilgsnis išdavė sunkiai tramdomą temperamentą. Mergina buvo užsivožusi jako odos skrybėlę, atstojančią skėtį nuo netikėtai užklumpančių smarkių kritulių ir įkyriai plieskiančių saulės spindulių.
Kaip įprasta, pirmą kartą išvydę tokią mano iš Tibeto parsivežtą skrybėlę, bičiuliai mirkteli: „Iš Amerikos? Kaubojiška?“
Sniegynų žemės „kaubojės“ taip pat mėgsta praktiškus galvos apdangalus, skaras. Jų spindinčius, juodus it anglis plaukus būna apviję masyvūs vėriniai. Moteriškumą dar labiau paryškina grubias rankas apraizgiusios spalvingos apyrankės.
Papuošalai – tibetiečių silpnybė ir didelis turtas. Tais laikais, kai Bod buvo klestinti feodalų ir lamų šalis, kai vienuolynų stogai žėrėjo grynu auksu, kai natūralus gintaras iš Karaliaučiaus buvo gabenamas į Himalajų kraštus ir Tibeto plokščiakalnį, damos valandų valandas praleisdavo gražindamosi ir rinkdamosi įmantrius karolius iš brangakmenių. Tiesa, juos pastaruoju metu masinėje gamyboje pakeitė plastmasė ir metalas.
Pamenu, Barkhoro gatvės Lhasoje suvenyrų prekeivė, kad ir kaip energingai pirštu baksnojo į ant silpno siūlelio užvertus geltonus plastiko gabalus ir kvatojo aiškindama, kad tai pats tikriausias „amberis“ („amber“ anglų k. – gintaras), manęs neįtikino. Jos raganiška įtaiga tąkart paveikė gido lydimą, iš nuostabos apsiseilėjusį amerikietį, ir šis už egzotišką pakabuką paklojo kosminę vietos mastais sumą – 500 juanių, nors galima buvo nusiderėti iki 50.
Jokių dvasinių nuolaidų
Smagu būdavo vaikštinėti Barkhore. Šis Džokhango vienuolyną juosiantis pėsčiųjų žiedas yra svarbiausia Tibeto budistų susibūrimo vieta. Joje, kaip niekur kitur religijos šalyje, – didelis maldininkų, vienuolių, išmaldos kaulytojų, iš atokių krašto pakerčių suplūdusių piligrimų spiečius.
Patekus į tokį kunkuliuojantį azijiečių madų, derybų, prekybos, paskalų ir ritualų katilą, nesunku suprasti, kodėl ten moterys žvalios ir ištvermingos. Taip, jos lieja devynis prakaitus, tačiau ne dėl dailesnių kūno formų, o kad užsitarnautų palankią būtį kitam gyvenimui. Šiam tikslui skirta įvairių religinių praktikų. Jas nuolat atliekant protas aštrėja, vystosi gebėjimas valingai susikaupti, skatinama kraujotaka, vadinasi, padaugėja jėgų ir vidinės šilumos.
Tačiau į paprastą mankštelę tai nė kiek nepanašu: žmonės, lyg nesustabdoma upės srovė, pagal laikrodžio rodyklę apie budistines šventoves suka sakralius ratus koras ir tam negaili dienų, naktų, ištisų parų. Vaikšto rankose be paliovos sukdami maldos malūnėlius ir vėrinius – malas, kurios padeda nepamesti pašnibždomis ar mintyse kartojamų mantrų skaičiaus.
Maldininkai eina ir nusilenkinėdami: išsitiesia visu kūnu ant žemės, ją paliečia kakta, keliasi, vėl lenkiasi suglaudę kojas, ir šitaip – daugybę kartų, būna, kad ir tūkstančius, be poilsio ar tik su trumpomis, bet smagiomis pertraukomis. Taip įprasta įveikti visą, kai kada ir kelių dešimčių ar šimtų kilometrų, piligriminės kelionės atstumą.
Žmonės nusilenkinėja ir vietoje – priešais vienuolynų sienas, garbinamų dievybių ir jidamų, Budos Šakjamunio, toli esančių ar jau iš šios ašarų pakalnės pasitraukusių garbių lamų statulas, jų atvaizdus, altorius.
Tibetietės nesivadovauja principu, esą tiek daug valios pastangų reikalaujančiame dvasinio tobulėjimo kelyje silpnajai lyčiai derėtų gauti kokių nors nuolaidų. Apskritai, palyginti su išlepusiomis, lygių galimybių reikalaujančiomis, bet nuo kiekvieno didesnio darbo krūvio dūsaujančiomis vakarietėmis, Tibeto moterims nė netinka apibūdinimas „silpnoji lytis“.
Karjera religijos šalyje
Net skeptiškasis austrų alpinistas Heinrichas Harreris, Antrojo pasaulinio karo metu iš Indijos, anglų kontroliuojamos belaisvių stovyklos, bėgęs į Tibetą ir sniegynų žemėje praleidęs septynerius metus, pripažino, kad ten, nors „moterys nieko nežinojo apie lygias teises, buvo pakankamai laimingos“.
Ir, praėjus daugiau kaip penkiasdešimčiai metų, per kuriuos šalis išgyveno dramatiškų permainų, vadinamoji lyčių diskriminacija, lesbizmas, feminizmas ir kiti XXI amžiuje smarkiai prasikalę -izmai tibetiečių nesudomino. Bet vis tiek dažna jų miestietiškoje emancipuotoje visuomenėje galėtų tapti puikiu šiuolaikinės moters pavyzdžiu, nes tą stiprybę, kurią europietės dažnai nevykusiai bando imituoti, Tibeto dailiosios lyties atstovės išlaikė per kartas.
Jos nesistengia vaidinti savimi pasitikinčių, kadangi tokios išties ir yra. Vaizduotės sukurtų kompleksų neturi ir nepuola isteriškai įrodinėti savo vertės ar pranašumo. Galbūt dėl to, kad niekada ir nebuvo varžomos.
Daugelio krikščionių ir islamo kraštų moterys galėjo tik pasvajoti apie tokias saviraiškos galimybes, kokias Bod dukros išnaudojo jau viduramžiais. Anais tamsiais – bet tik ne Tibetui! – laikais rūstaus katalikiško auklėjimo dozėmis skiepytos Europos damos nė negalėjo susapnuoti tokių laisvių, kokios tada tibetietėms buvo įprastas dalykas.
Kaip ir dabar, kalnietės pačios kūrė savo būties scenarijų, neapsiribojo tik nuolankios namų židinio sergėtojos vaidmeniu – galėjo siekti karjeros, pavyzdžiui, eiti įtakingos žiniuonės, vienuolyno vadovės ar dievybės atgimėlės pareigas. Nė vienuma spengiančioje tyloje jų nebaugindavo. Asketės niekieno neverčiamos, savo noru, įsikurdavo urvuose ir kalnų viršūnėse pastatytose meditacijų tvirtovėse, kurias didžiąją metų dalį užbarikaduoja ledo luitai ir sniego pusnys.
Dievų ir erudičių kalvė
Daugiausia erudičių Bod šalyje išugdydavo moterų vienuolynai, kai kurie jų gyvuoja iki šiol. Vienuolynai tibetietiškai vadinami „gompa“, pažodžiui – „meditacijų vieta“. Tai byloja, kad jie reikšmingi ne tiek atsiskyrėlišku gyvenimo būdu, kiek žmogaus psichikos tyrinėjimais ir pasaulio pažinimu.
„Gompos“, be kurių neapsieidavo nė vienas kaimas ar miestas, būdavę pagrindinėmis mokslo įstaigomis, kur įgyjamos religijos, aritmetikos, gramatikos, astrologijos, magijos, medicinos žinios, o verslo būdavo mokomasi tiesiog prekiaujant.
Dėl to skirtingai nuo mūsų, tibetiečių galvos nėra prikimštos tik teorijoje taikomų formulių. Užtat jie kur kas giliau praktiškai susipažinę su gamtos dėsniais ir žmogaus organizmu, juolab kad ši tauta prieš daug šimtmečių sukūrė ir sugebėjo iki mūsų dienų išlaikyti unikalią medicinos sistemą, paremtą tik natūraliais ir ypač veiksmingais gydymo būdais.
Ir, nors šalyje po kultūrinės revoliucijos siausmo vienuolių žymiai sumažėjo, o kai kurie „gompos“ iki šiol stovi apgriuvę, per daug verksmingos literatūros prisiskaičiusius Tibeto mylėtojus nuvilsiu: dabar po vienuolynų prabangiais skliautais teberengiamos amžių senumo ceremonijos, tebesklinda į transą panirusių, sutras choru skaitančių lamų maurojimai, niršūs varinių triūbų ir kanlingų garsai.
Ant Pasaulio stogo gyvenę šviesuoliai siekė, kad neišnyktų iš lūpų į lūpas perduodami mokymai, rūpinosi, kad jie liktų gyvi ne tik knygose, bet ir tautos atmintyje, dėl to jai lavinti išrado unikalių metodų.
Štai dėl ko, žvelgiant skaitmeninio amžiaus žmogaus akimis, religijos šalies gyventojai turi ypatingą talentą atsiminti. Pastebėjau, kad miestų kavinių padavėjoms užrašai dažnai nė nebūtini, dauguma mergaičių įpratusios visus klientų pageidavimus bei užsakymus įsiminti ir jų nesupainioja. Tačiau tai tik smulkmena, palyginti su tuo, kad vienuoliai gali žodis žodin atkartoti romano ilgio religinius tekstus.
Taigi, nepaisant to, kad dabar Tibete išsilavinimas oficialiai gaunamas kinų įsteigtose mokyklose, vienuolynai išliko svarbiausiais budizmo universitetais. Juos nuolat lanko vietos gyventojai.
Ten sutiktos dailiosios lyties atstovės nepanašios į agresija žaižaruojančias mūsų davatkas. Bet Azijos moterų nė kiek neidealizuoju. Tiesiog realybė tokia, kad budizmo dvasioje ir laukinės gamtos apsuptyje užaugusios tibetietės yra geraširdės, guvios ir aistringos.
Mistika ir erotika – be tabu
Ne veltui kaimyninių kraštų gyventojai skleisdavo gandus, esą Bod moterys tokios geidulingos ir nepasotinamos, kad užklydėlį kelios išprievartautų. Juk religijos šalyje lytinis troškimas niekada nebuvo laikomas gėda ar nuodėme, o ilgą laiką išvis nebuvo sekso tabu.
Net lamos, išskyrus aukšto rango, galėjo mėgautis kūniškais malonumais ir tuoktis. Vienuoliai ir vienuolės šių teisių neteko budizmo reformatoriaus Tsonghapos iniciatyva. Kai XV amžiaus pradžioje jo įkurta „dorybingųjų“ sekta Gelugpa, dar žinoma kaip Geltonkepuriai, šalyje tapo įtakingiausia, gyvenimo sąlygos vienuolynuose sugriežtėjo. Seksualiniai santykiai liko galimi tik tarp nereformuoto lamaizmo mokyklų adeptų – Raudonkepurių. O kai kurių sektų nariams lytiniai aktai buvo neatsiejama dvasinių praktikų dalis.
Tačiau ypatinga meditacine technika valdomos intymios sueitys daug kur nebuvo praktikuojamos taip dažnai, kaip kad atrodo tantrinės meilės paslaptis bandantiems įminti Rytų kultūrų gerbėjams. Iš tiesų Azijoje tantriniu seksu užsiiminėjo kai kurie lamaistų jogai, pasiekę itin aukštą ezoterinių žinių, kurios realiai prieinamos tik saujelei pašvęstųjų, lygį.
Bet grįžkime prie žemiškesnių reikalų.
Meilėje būta daugiskaitos
Lamaistiniai vienuolynai sutraukdavo tūkstančius vyrų, ir likusiems pasauliečiais nestigo moterų dėmesio. Jiems buvo pažįstami ne tik monogaminiai ryšiai. Vietomis, kur moterų gyveno žymiai daugiau, buvo paplitusi poligamija, bet ji nelabai ką bendra turi su islamiškais haremais.
Tibete dažnai vyras vesdavo kelias seseris iš vienos šeimos, kurioje nebuvo sūnaus, kaip paveldėtojo. Tokiu būdu materialinės tos giminės gėrybės likdavo vienoje vietoje.
Kai kuriose šalies provincijose, kaip U ir Tsang, buvo populiari ir poliandrija: moteris tekėdavo už to, kuris yra vyriausias sūnus, o jo broliai automatiškai irgi tapdavo jos teisėtais vyrais. Visiškai nebuvo svarbu, kuris iš sutuoktinių yra atžalos tėvas, – svarbiausia, kad šeimos turtas nebūtų išskaidytas.
Beje, jei koks nors brolis nenorėdavo santuokos, galėdavo jos atsisakyti, tačiau netekdavo to bendro turto, kuris Azijos kalniečių paprastai būna kilnojamas: palapinės, kilimai, gyvuliai. O neteisėtų santuokų vaikai negalėjo tapti paveldėtojais.
Nepaisant tokių įvairialypių santykių, ten iširusių santuokų buvo gerokai mažiau nei Vakarų pasaulyje.
Šalį okupavus komunistiniam Kinijos režimui, daugpatystė bei daugvyrystė uždrausta, ir pradėta taikyti šeimos planavimo politika. Iki tol gyventojų skaičių reguliavo gamta, vyko natūrali žmonių atranka: tibetietės, būdamos sveikos ir vaisingos, gimdydavo daug vaikų, pati gamta stipriausius atsirinkdavo.
Nuo 8-ojo dešimtmečio visoje KLR gimimus imta riboti, tad dabar šeimos Tibete, kaip ir Kinijoje, – mažesnės nei anksčiau.
Iš Vakarų lobyno – atgal į lygumas
Kaip matyti, nauja tvarka pakoregavo tibetiečių gyvenimo modelio fasadą, bet nepakeitė jų archainės pasaulėžiūros. O kinams, valdžios skatinamiems vykti dirbti į kol kas itin retai apgyvendintą Vakarų lobyną (kinų k. Xizang), ypač sudėtinga prisitaikyti ne tik prie uždaro vietinių būdo bei papročių, bet ir prie nesvetingo aukštikalnių klimato.
Kinai dėl deguonies stygiaus kalnynuose skundžiasi negalavimais, vemia, viduriuoja. O ir darbo ten, kaip netrukus paaiškėja, niekas nedalija į kairę ir į dešinę. Net ir radus pragyvenimo šaltinį, ne visada jis džiugina, ypač jei reikia viešoje vietoje, čiabuvių minios akivaizdoje, blizginti savimi patenkintų lamaistų vienuolių batus.
Dėl to kalnuotoje sniegynų šalyje bėdų prispirti kinai grįžta į jiems labiau pažįstamus kraštus. Tai paliudijo ir vėl sausakimšas kinų darbininkų traukinys, kuriuo po dviejų Lhasoje praleistų savaičių lygumų link važiavome ir mes.