Australijos dienoraštis 2. Barjerinis rifas (nuotraukos)

Nuo mažytės dozės jie visai apgirsta. Bet keistai mažiau agresyvūs nei jų giminaičiai iš Naujosios Gvinėjos. Veikiau kaip geraširdiški suomiai Helsinkyje penktadienio vakarą. Aborigenai paprastai nedirba, gyvena iš visokių valdiškų pašalpų, kurias išleidžia alui ar kitiems gėrimams. Vaizdas liūdnokas.

Kernso promenada – atskira tema. Daug metų ji buvo laukinės gamtos ruožas. Ir tikras paukščių rojus. Tačiau miesto tėvai nutarė ją „sukultūrinti“ ir nepaisydami gamtosaugininkų protestų, tą ir padarė. Mažas gabaliukas – aktyviai reklamuojamas – liko ir dabar. O kita dalis paversta į tipišką, nuo kitų panašių miestų niekuo nesiskiriančią poilsio zoną. Gražus žodis – zona.

Atskridus iš Darvino, mus pasitiko čia kvietęs šeimininkas Johnas (ne tas, kuris buvo Indonezijoje) ir vėl visureigiu nuvežė į savo ir jo žmonos Carol namą – viešbutį daug šiauriau nuo Kernso. Namas – pastatas, primenantis kažkokį liūdną „chruščiovkės“ ir atominio karo slėptuvės mišinį. Kaip ir nedidelė tvirtovė ant labai nesvetingo jūros kranto. Jūra rusva. Bet kur gali tykoti krokodiliukai, jie net iki Naujosios Gvinėjos kartais nuplaukia. Nuvinguriavome iki labai primityvios parduotuvės. Čia pardavėja pasmalsavo, kaip, kur ir iš kur. Pasakėme, kur apsistojome. Žodžių nereikėjo, jos veidas pasakė viską. „Visi aplink su jais apskritai nebendrauja“, – mestelėjo.

Keistoki žmonės, pagalvojau. Pasirodė – tikrai. Vakarą „linksmai“ praleidome besiklausydami labai smulkių istorijų apie visus kaimynus: kokie jie netikėliai, kokie beviltiški, kokie tinginiai ir kaip visiškai nesuvokia, kas yra verslas.

Ko Johnas ir Carol atsigrūdo į Australiją iš Anglijos, nesupratau. Jokio verslo pas juos nėra ir negali būti. Turbūt pats nejaukiausias namas šalyje. Nėra nieko, net pusryčių. Tai kas norės čia apsigyventi? Johnas, kai pamatė, jog situacija šiaip sau, pradėjo reklamuoti savo kiemą kaip nudistų paplūdimį. Tiesa, paplūdimio ten nėra. Yra nedidukas baseinas.

O jūra – visai netoli – labai jau netinkama bet kokioms vandens procedūroms. Kitą rytą per pusryčius, kuriuos gaminomės patys iš skurdžių išteklių, gautų toje vienintelėje parduotuvėje, pasigirdo spigus Carol klyksmas. Maždaug taip turėtų būti reaguojama, kai sužinai, jog pasaulio pabaiga ant tavo namo slenksčio. Iššokome į lauką. Pasirodo, prie baseino ji budria akimi pastebėjo dažną Australijoje sterblinę žiurkę, kurios ten šmižinėja beveik kasdien. Betgi reikia kovoti.

Iš už kampo pasirodo Johnas savimi pasitikinčiu napoleonišku veidu. Rankose jis neša tinklelį, pritvirtintą prie pagalio. Vargšas žiurkiukas bando kur nors slėptis. Ir randa. Mes, pasyvūs stebėtojai, išpūtę akis žiūrime, kaip žiurkiukas metasi į kažkokią skylę, kuri sudaro neatsiejamą sudėtingo, nors ir mažo baseino konstrukcijos dalį. Johno veidas jau labiau panašėja į Stalino negu į Napoleono.

Antras raundas. Šeimininkui tenka grįžti į pašiūrę, kurioje glūdi įvairūs rakandai. Ir atsinešti keistą ilgą metalinį prietaisą smailu galu. Kadangi Carol iš baimės jau beveik ant stogo, kreipiamasi pagalbos į mus. Johnas imsis rimčiausios operacijos dalies, o mes turime ant žiurkiuko užmesti tinklelį ir taip jį neutralizuoti. Taip ir įvyko. Vargšas žvėrelis iššoko lauk, aš isteriškai užmečiau tinklelį.

Tada jau Johnas visiškai perėmė iniciatyvą į savo rankas. Jau napoleonėjančiu veidu priėjo prie tvoros, kuri mažų mažiausiai primena itin saugomo kalėjimo sieną. Ir išmetė žiurkiuką už jos. Po tokių titaniškų pastangų Carol laukė mūsų su arbata, jau spėjusi kopėčiomis nusiropšti nuo stogo. Ir visa tai – dėl sterblinės žiurkės, kurių čia būna kasdien. Ir jos niekam nieko bloga nedaro.

Gana daug išmokome iš šios anglų migrantų šeimos. Visai neseniai pas juos viešėjo Anglijoje tebegyvenantis dvidešimtmetis sūnus su savo mergina. Po kelių mandagių murmesių, kad jiems tai turėjo būti labai malonu – atstumas juk didžiulis – jų veiduose atsirado gili abejonė. Toliau siurbčiojant labai neanglišką arbatą – pieno namie nebuvo, nes pardavėja artimiausioje krautuvėje jiems nebeparduoda – buvo papasakota gūdi istorija.

Skatinami šilčiausių ir tėviškiausių jausmų pakvietė atžalą į Australiją. Atžala pasiėmė merginą ir atvyko. Tėvai darė viską, kad jiems būtų smagu ir įdomu. Nebuvo. Carol su siaubu pasakojo, kad mergina nieko neveikė, tik miegojo. Ir dieną, ir naktį. Nenustebau vizualizavęs tokį vaikiną ir merginą, o juolab dar pažiūrėjęs nuotraukas. Tokių veidų pačioje Australijoje nors vežimu vežk. Angliškai veido išraiška vadinasi „blank“ – tuščia.

T. y. nėra išraiškos. Veidas nesugadintas intelekto. Tačiau tai nesutrukdė tėvams pareikalauti kelių tūkstančių svarų už svetingumą. Iš savo tegul ir netobulo vaiko. Viena iš tų dienų, kai žinai, jog mokytis ir stebėtis tenka kasdien.

Po svetingos ir gana pamokomos viešnagės „tvirtovėje“ grįžome į Kernsą. Į puikų, pigų ir labai jaukų viešbutį, kur personalas dirba kaip tikri australai – nesijaudindami dėl smulkmenų, linksmai ir nuoširdžiai. Organizuoja jums keliones po regioną, katamaraną į Didįjį barjerinį rifą. Tik jų humoro jausmas prastokas, nors dauguma vis dėlto angliškos kilmės.

Vieną dieną prasibastėme puikiais pakeltais mediniais takučiais po mangrovus į pietus nuo miesto. Būrys kuolingų iš Sibiro staiga pakilo nuo paplūdimio ir sutūpė ant medžių šakų. Buvo labai įdomu jas stebėti. Brastinis tilvikas – suprantama, jis ir peri medžiuose. Bet kuolingos! Aplink zuja visokia grynai australietiškos kilmės smulkmė. Ypač gražūs „medaus valgytojai“ (angl. honeyeaters). Įvairių spalvų ir dydžių, šie labai tipiški riestasnapiai Australijos paukščiai stebina grakštumu ir spalvinių potėpių gausa. Nuo ryškiai raudonų iki subtiliai gelsvai pilkų.

O kitą dieną autobusiukas anksti rytą veža iki prieplaukos. Prie katamarano, kuris plukdys į Didįjį Barjerinį rifą. Šis rifas laikomas didžiausiu pasaulyje. Jis maždaug 2 300 km ir ta salų salelių grandinė tęsiasi nuo pietinių Naujosios Gvinėjos krantų, iš šiaurės rytų atitveria Australijos pakrantę. Šiaurėje jis yra tik 2 km pločio, o pietinėje dalyje kai kur siekia net 150 km.

Kažkas yra apskaičiavęs, kad vietomis net 2 km storio ši gamtos struktūra yra maždaug 16 000 m3. Tai jis 8 milijonus kartų didesnis už Cheopso piramidę, 100 000 kartų – už Didžiąją kinų sieną ir kelis tūkstančius kartų – už visus Niujorko pastatus!

Katamaranas puikus, plaukti reikia apie pusantros valandos. Komanda tokia pat kaip viešbutyje. Linksma, paslaugi, australiška. Kai visi sulindome laivan, kapitonas išvardijo, kokių valstybių turistai šiandien plaukia. Na, ir smagu buvo, kai išgirdę Lietuvos vardą visi reagavo gana audringai. Pats kapitonas priėjo pasisveikinti ir pridurti, kad neprisimena, ar buvo lietuvių, keliavusių su juo.

Tuoj pat atsirado draugų. Žmonių, kuriems labai rūpėjo sužinoti, kas pas mus dabar vyksta. O tada prasidėjo bangos. Gana rimtos. Pajutau, kad suka skrandį ir jau susiruošiau ten, kur karalius pėsčias vaikšto. Buvo ilgiausia eilė baltų kaip drobė keliautojų. Štai kodėl prieš kelionę į Antarktidą aš buvau tikras, kad sirgsiu jūros liga. Bet nesirgau. Ir čia tas blogulys gana greitai praėjo. Jau priplaukiame kelias nedideles saleles, nutūptas paukščių. Čia peri daugybė pilkųjų žuvėdrų, nodžių (žuvėdros atmaina), padūkėlių.

Salos – sniego baltumo smėlis. Toliau – rifas. Mums labiausiai rūpėjo paukščiai. Tad per skaidrų vandenį ir šiltą smėlį nukakome iki kolonijos. Ji aptverta keista tvorele, kur tarp stulpelių – lyg negilios U raidės formos grandinėlės. Ant jų sutūpę nodžiai, kurie į jus kreipia minimalų dėmesį. Užėjo keistas noras juos lengvai pasiūbuoti kaip sūpuoklėse.

Visai jiems tai nepatiko. Žiūrėjo į mus atgrasiai, bet vis tiek „sūpuoklių“ nepaliko. Toliau laukė kiti malonumai. Plaukiojimas laiveliu stikliniu dugnu. Priešingai nei kitose šalyse, kur tas „stiklas“ – padūmavęs plastikas, čia jis tikrai geras ir skaidrus. Lėtai stumdantis virš rifo puikiausiai matai didžiulę koralų įvairovę, visokiausių spalvų ir dydžių. Tarp jų knibžda taip dažnai televizoriaus ekrane matomos ryškiausių spalvų žuvytės. Staiga, mosuodamas kojomis kaip sparnais, praplaukia jūrų vėžlys. Uodegomis vinguriuoja ir nedideli rykliai, visai nepavojingi žmogui.

Toliau – pietūs. Kadangi labai mėgstu krevetes, tai jomis ir apsiribojau. Jų buvo tiesiog kalnai. Beje, po plaukimo dar neatsigavusi keliautojų dalis nelietė maisto. Keletas ponių apskritai tysojo katamarano kabinoje. Ir sprendžiant iš veido išraiškos, keikė dieną, kada nutarė skristi į Australiją.

O po pietų didžioji dauguma publikos užsidėję kaukes ir įsikandę kvėpavimo vamzdelius puolė vandenin. Nenuostabu, kad jau grįžtant dalis jų aimanavo, jog labai nudegė oda. Kaipgi nenudegs, jeigu labai jau vidutinio IQ mergina iš Anglijos nenaudoja apsauginio kremo. Tai absoliučiai būtina. Bet ji mano, kad jos balta kaip varškė oda nudegs, ji taps kaip kokia mulatė ir pasisekimas tarp vaikinų jai garantuotas.

Negarantuotas, ji lupasi, o po tokių, atsiprašau, procedūrų visai realus yra odos vėžys. Australija pirmauja pasaulyje pagal sergančiųjų šia liga skaičių. Ir nenuostabu, juk dauguma gyventojų – baltieji, visiškai neprisitaikę kepti saulėje, o atsidūrė šalyje, kur saulės tikrai netrūksta. Ir kur „paplūdimio“ kultūra – viena esminių gyvenimo dalių. Vėliau siaubas ėmė matant banglentininkus, jaunus vyrus ar vaikinus, kurių oda jau nusėta apgamais.

Kita atrakcija – nardymas. Gauni visą įrangą, užsidedi pelekus ir pliumpteli į rifą. Įspūdis, reikia pripažinti, stiprus. Viena – matyti tai per stiklą, o visai kita – tiesiog atsidurti ten. Jautiesi kaip žmogus-amfibija. Rūpestingi instruktoriai šalia, jeigu kas atsitiktų. Čia galima ir paliesti didžiulį jūrų vėžlį, galima pliaukštelėti per uodegą šalia praplaukiančiam ir gana smalsiam rykliui. Ir pajusti visiškai kitą pasaulį. Povandeninį, kuris mūsų žemėje užima daug daugiau ploto nei sausuma. Nors nesu tikras, kad mano aistra būtų nardyti Marianų gelmėje, aš vis dėlto geriau jaučiuosi ant žemės nei vandenyje.

Gerai organizuoti mūsų nedidelio kruizo vadovai surenka pasimetėlius, nuplaukusius skirtingomis kryptimis. Laikas grįžti. Vėl gana nerami jūra. Vėl balti veidai. Bet man tikru apdovanojimu tapo beveik visą laiką virš katamarano didingai sklandęs baltapilvis jūrinis erelis.

Štai ir Kernso prieplauka. Komanda išsirikiavusi, labai mandagiai atsisveikina su kiekvienu keliautoju. Suprantama, neapsieita ir be pigios komercijos, daug kam šildančios širdį. Pridaryta jūsų nuotraukų. Kai jūs kerėpliškai pliumptelėjate vandenin su kaukėmis ir pelėkais. Kai jūs su vamzdžiu burnoje lipate atgal į katamaraną.

Net kai jūs per pietus naikinate kalną krevečių. Maža to, daug nuotraukų jau atspausta ant lėkštučių. Pigus triukas, bet veikia puikiai. Žmogus iškart pajunta sąžinės graužimą – juk čia tiek pastangų įdėta. Jeigu nenupirksi, lėkštutė juk pražus. Bet daugeliui žmonių tai patinka ir jie perka. Mano bendras kelionės organizavimo įvertinimas – 4 pagal penkiabalę sistemą. Būna daug blogiau.

Autobusiukas parveža atgal į viešbutį, mūsų gana mėgstamą „Cairns Colonial Resort“. Apetitas – viskas gerai. Švediškas stalas taip pat. Aplinkui girdisi „sudegusių“ jaunų anglių dejonės. Tų, kurios perdegė saulėje. O jeigu skauda jau tą pačią dieną, tai perdegė tikrai rimtai. O mūsų laukia kelionės į Atertono plokštikalnį, kuriame knibžda endemikai, ir į kitas nemažiau viliojančias šiaurės Kvinslendo vietas.