Verslininkė I.Marozienė savo rūbų spintą papildė nacionaliniu vietnamietišku kostiumu, o papuošalų dėžutę - Vietname pirktu sidabro vėriniu. Vilnietė šiuo rūbu ir papuošalu pasidabins eidama į pobūvius.
Tačiau moteris į Pietryčių Aziją vyko ne apsipirkti, o iš arti pažvelgti į Vietname ir Kambodžoje gyvenančių žmonių buitį, pasigrožėti egzotiška gamta, pasilepinti šiluma.
Į dviejų savaičių kelionę penkiasdešimtmetė I.Marozienė išsiruošė be artimųjų ar draugų. Bet lietuvių turistų grupėje ji sutiko kelias pažįstamas verslininkes.
Į Vietnamą ir Kambodžą iš Lietuvos vyko 14 moterų, jas lydėjo gidė. Nors tarp moterų kartais kyla intrigų ir ginčų, šioje kelionėje visos buvo punktualios, geros nuotaikos.
„Amatininkų užeigos“ savininkė kelionės metu viešbučiuose apsistodavo vienviečiuose kambariuose. Patogumus mėgstanti verslininkė ne kartą įsitikino: pažintinėse kelionėse tenka anksti keltis, todėl gyvenant vienai nereikia prie nieko derintis, dalytis dušu.
Išsimiegoti mėgstanti verslininkė, taupydama laiką, kartais užsisakydavo pusryčius į kambarį.
I.Marozienė už šią kelionę - lėktuvų bilietus, nakvynes keturių žvaigždučių viešbučiuose su pusryčiais - sumokėjo 13 tūkstančių litų.
Vietname ir Kambodžoje verslininkė jautėsi lyg patekusi į pasaką, kurioje džiaugsmas ir skurdas - šalia. „Daug šių šalių žmonių gyvena skurdžiai, bet jų veidai - laimingi. Manau, jų laimės paslaptis - budizmas.
Budistams rūpi ne žemiškos gėrybės, o dvasinės. Maldos, meditacija jiems padeda priartėti prie palaimos būsenos - nušvitimo“, - kalbėjo keliautoja.
Lietuvių grupė pažintinę kelionę pradėjo nuo Vietnamo sostinės Hanojaus.
Šis didmiestis - triukšmingas, nešvarus. Verslininkei nepatiko ir Vietnamo revoliucionieriaus Ho Shi Mino mauzoliejus, nes istorinės asmenybės ir datos jai nėra įdomu.
Tačiau ji buvo sužavėta lėlių spektaklio virš vandens. Tokį vaizdą I.Marozienė anksčiau buvo mačiusi tik per televiziją.
Lėlių spektaklio siužetas - rytietiška pasaka apie gražuolę ir jaunikaitį. Norėdamas užkariauti merginos širdį jis turėjo įveikti jūras, pašauti paukštį ir nukauti drakoną. „Išėję nusilenkti aktoriai atrodė lyg žvejai. Jie vilkėjo kombinezonus, avėjo ilgus guminius batus, o rankose laikė lazdas, kurių viršūnėse buvo pritvirtintos lėlės. Žiūrovai spektaklio metu nematė, kaip lazdos judinamos vandenyje“, - įspūdžiais dalijosi moteris.
Pasigrožėję lėlių spektaklių keliautojai išvyko į Halongo įlanką. UNESCO saugomą gamtos stebuklą sudaro apie du tūkstančius salų. Tarp jų įsiterpusios didingos akmeninės uolos.
Vietnamiečiai šią įlanką vadina drakonu, nusileidžiančiu į jūrą. Legenda byloja, kad virš įlankos skrido drakonas. Toje vietoje, kur jo uodega paliesdavo vandenį, atsirasdavo sala. Nemažai jų - negyvenamos, neturi pavadinimo. Kai kuriose įrengti smėlio paplūdimiai.
Painiuose salų labirintuose vietiniai nepasiklysta: vietnamietis kapitonas meistriškai valdė savo laivą.
Lietuvių keliautojų maršrutas iš Hanojaus driekėsi į Šiaurės Vietname dunksančius kalnus. Turistės traukiniu per naktį vyko į Šapos miestelį.
Šapoje buvo gerokai vėsiau negu sostinėje. Oro temperatūra kalnuose siekdavo 15-18 laipsnių šilumos.
Šapa - viena skurdžiausių Vietnamo vietovių. Gyventojai įsikūrę medinėse lūšnose. Vieni jų pragyvena augindami ryžius, ausdami spalvingus
audinius ir iš jų siūdami rūbus, o kiti - iš turistų prašydami išmaldos.
Paskui turistų grupes sekantys vaikai dažnai šaukia vienintelę anglišką frazę: „Dollar please!“ (prašyčiau duoti dolerį).
Lietuvės buvo tam pasiruošusios - prieš vykdamos į Šapą išsikeitė JAV dolerius po vieną kupiūrą.
Nors Vietnamo valiuta - dongas, turistai dažniausiai atsiskaito JAV doleriais. Ši valiuta turi paklausą ir parduotuvėse, ir turguje.
Lietuvėms Šiaurės Vietname nuotaiką gadino ne dolerių prašinėjantys vaikai, o pliaupiantis lietus. Jis tvindė ryžių laukus, kelius, turgų.
Vietos turgavietėje akys raibo nuo vaisių ir daržovių įvairovės, svaigino rožių aromatas.
Turistės pirko rožinių drakono vaisių, ananasų, bananų.„Ananasai - maži, bet labai saldūs. Porą kąsnių, ir jo nelieka“, - pasakojo I.Marozienė.
Verslininkei taip pat patiko ir drakono vaisiai, kurių skonis panašus į kivių. Jų žievė nulupama, valgomas tik minkštimas. Viduje matyti juodos mažos sėklos.
Plantacijose auginamų drakono vaisių vidus - baltas, o laukinių - raudonas. Turguje drakono vaisius kainuoja 1 JAV dolerį.
Šapoje gausu suvenyrų parduotuvių. Čia prekiaujama ryškiaspalviais tautiniais rūbais, sidabro papuošalais.
I.Marozienė už 20 JAV dolerių (54 litus) įsigijo sidabrinį vėrinį. Už nacionalinį vietnamietišką kostiumą lietuvė paklojo 50 dolerių (135 litus).
Šiuos pirkinius ji įsigijo sužavėta vietos moterų grožio: jos vilki ryškiaspalvius drabužius, puošiasi masyviais sidabro auskarais.
Iš pradžių lietuvė nesuprato, kodėl kai kurių moterų kakta paženklinta raudonai. Verslininkė vienos jų apie tai pasiteiravo. Atsakymas nustebino: paraudimas ant kaktos liko po to, kai buvo pastatyta karšta taurė.
„Lietuviai taures, kai suserga plaučių uždegimu, stato ant nugaros, o vietnamiečiai - ant kaktos. Tai numalšina galvos skausmą“, - pasakojo I.Marozienė, susižavėjusi rytietišku gydymu be vaistų.
Ar jai teko apsilankyti vietinių namuose? „Nereikia net lankytis, gali buitį pamatyti laivu plaukdamas ežere. Pakrantėje stūksančios lūšnelės - kaip ant delno. Viskas kiaurai matyti - tualetas, vištos, kiaulės“, - įspūdžiais dalijosi I.Marozienė.
Panašių lūšnų lietuvės išvydo iš Vietnamo nuvykusios į Kambodžą. Siem Reapas - miestelis, kuriame vos kelios gatvės. Dauguma keliautojų apsistoja Siem Reapo viešbučiuose ir traukia į netoliese esančias Ankoro budistų šventyklas. Čia stūkso milžiniškas XIV amžiaus šventyklų kompleksas, savo didingumu užgniaužiantis kvapą.
Džiunglėse skendintys pastatai - ryškiausias kadaise šalį valdžiusių khmerų palikimas.
Šioje vietoje anksčiau buvo šalies sostinė. Kiekviena šventykla - tarsi naujas miestas, pastatytas keičiantis valdovams.
Ankor Vatas - pagrindinė ansamblio dalis, skirta karaliaus mauzoliejui ir šventyklai. Sienos išpuoštos mūšių bei religinių švenčių vaizdais.
Kitų šventyklų sienas dabina šokančių deivių bareljefai.
Nors I.Marozienė Pietryčių Azijoje anksčiau buvo mačiusi nemažai budistų šventyklų, ją šįkart sužavėjo didžiuliai medžiai, šaknimis apraizgę Ankoro statinius.
Šaknys leidžiasi šventyklų sienomis ir įsitvirtina į dirvožemį. „Ankore derėtų praleisti savaitę, kad apeitum ir susipažintum su šventyklomis. Jų kompleksas užima dešimt hektarų. Griuvėsiuose man nepabosta, nes jie didingi, įdomūs“, - pasakojo pašnekovė.
Verslininkei pristigo laiko ne tik pasigrožėti Kambodžos šventyklomis, bet ir pasižvalgyti po šią džiunglių supamą šalį. Joje lietuves džiugino švelnus klimatas - oras buvo įkaitęs iki 30 laipsnių, tačiau tvyrojo drėgmė.
Prieš išvykdamos iš Kambodžos lietuvės viename šios šalies kaimų vaišinosi sriuba iš kobros - nuodingos Pietų Azijos gyvatės.
Kol turistės porą valandų po ežerą plaukiojo laivu, kambodžietis džiunglėse sugavo kobrą ir iš jos išvirė sriubą.
Sultinyje plūduriavo maždaug dešimties centimetrų ilgio gyvatės gabaliukai. Prie sriubos buvo patiekta daržovių, ryžių ir grybų salotų.
Kobros skonis I.Marozienei priminė vištieną. Tačiau tokios sriubos Kambodžoje galima paragauti tik vietinių gyventojų namuose, nes restoranams draudžiama ją ruošti. Už tai virėjams skiriamos didelės piniginės baudos.