***
„Draugystė po burėmis nesuvaidinama“. Šis užrašas ant visų jachtos „Ambersail“ buriuotojų marškinėlių atskleidžia susivienijimo, stiprybės ir draugystės esant atviroje jūroje esminį jausmą. Laivas, kuris atplaukė į Braziliją kovo 7 dieną, į Guaruja pajūrį San Paule, turi be galo drąsią misiją: herojiškai ir sumaniai perplaukti vandenynus, minint Lietuvos vardo tūkstantmetį 2009 metais.
Man, lietuvių anūkui, dalyvavimas šiame istoriniame ir unikaliame įvykyje sukėlė neapsakomus jausmus. Nors esu brazilas ir didžiuojuosi savo kraštu, palaikau glaudų ryšį su Lietuva, nes dalyvauju savo senelių drąsiai parašytoje istorijoje. Jie paliko Lietuvą per „užpakalines duris“, nes ieškojo progos svajoti ir kovoti dėl geresnio rytojaus Brazilijos žemėje.
Ir štai po daugelio metų įžengiu į Lietuvą per „priekines duris“. Pats Lietuvos prezidentas Valdas Adamkus mane paskyrė garbės konsulu Brazilijoje ir turiu garbę priimti grupę 12 herojų, kurie per audringas marias neša išbarstytoms po visą pasaulį lietuvių bendruomenėms, įskaitant Brazilijos bendruomenę, beveik užmirštus meilės ir vilties jausmus šiais neapykantos ir nepakantos laikais.
Šie jūros „milžinai“ mums parodo daug daugiau negu patriotizmą ir meilę tėvynei. Per devynis mėnesius trunkantį žygį šie herojai savanoriškai paliko savo namų šilumą, savo šeimos prieglobstį ir atsidavė kelionei, nepalankiems jūros orams, bet taip pat ir draugystei.
Tam, kad burlaivis galėtų plaukti pirmyn ir įveikti vandenyną būtinas draugiškumas ir tarpusavio bendras veikimas, glūdintis kiekviename veiksme, kiekviename buriuotojų judesyje. Kapitonas Simonas Steponavičius, kuris jau perplaukė Tasmanijos jūrą ir Ramųjį vandenyną, genialiai ir trumpai pasakė: „Kai paspaudi emocijos mygtuką, viskas galima“.
Buriuotojai kaip santuokoje pasižada pasitikėti vienas kitu. Maždaug kaip Aleksandro Diuma romane “Trys muškietininkai“ įamžintame šūkyje “Vienas už visus, visi už vieną“.
Šiame epiniame žygyje reikia ne tik mūsų lietuvių herojų fizinio pasiruošimo, mus stebina emocinė pusiausvyra ir altruizmas buriuotojų, kurie visam pasauliui parodo besąlyginę meilę savo tautai. Ne veltui žygis pavadintas „Tūkstantmečio odisėja“ ir jo šūkis „Vienas vardas – Lietuva“. Tarp kitko, pagal Houaiss brazilišką žodyną, odisėja reiškia „ilga kelionė pažymėta avantiūra, nepramanytais ir unikaliais nuotykiais“. Drįstu pridurti, kad mūsų buriuotojams Odisėja reiškia dar daugiau – įveikiant vandenyną skleisti idealą ir jausmą ir po ilgos kelionės sugrįžti į savo namų šilumą.
Kartu su „Ambersail“ įgula plaukia lietuviškas patriotizmas ir pasireiškia ne tik burlaivyje. Lietuvoje žmonės taip pat „užkrėsti“ buriuotojų rodoma meile tautai ir patriotizmu. Šie jausmai perplaukė vandenynus ir pasiekė lietuvių bendruomenes išsibarsčiusias po platų pasaulį. Labai gražu tai pastebėti. Dar gražiau buvo pamatyti buriuotojų džiaugsmą, kai Lietuvos vardą minimas plačioje žiniasklaidoje, ypatingai Brazilijoje.
Todėl „Ambersail“ apsilankymas mūsų šalyje brazilams yra pamoka. Kaip dvigubos krypties kelias, turime taip pat ką nors duoti savo tautiečiams lietuviams. Šis žygis mums sukelia pasididžiavimą Lietuva, jausmą, dažnai užmirštą dėl ekonominių ir socialinių sunkumų. Bet taip pat pasidaro aišku, kodėl mūsų šalis yra laikoma viena iš svetingiausių kraštų pasaulyje. Draugiškas apkabinimas, šiltas pasisveikinimas po ištisų dienų ar mėnesių vandenyne turi ypatingą reikšmę.
Tuomet, kai laivas buvo Brazilijoje, galimybė jį paliesti, lankytis šioje mistinėje vietoje man priminė vaikystę ir jausmus anksčiau niekad neišgyventus. Būti tarp jo komandos ištisas šešias valandas, kaip man teko patirti, tai buvo kažkas ypatingo. Nėra žodžių išreikšti tai, ką jaučiau.
Kitas nepaprastas nuotykis buvo pagrindinės burės iškėlimas išplaukiant į sekantį Odisėjos etapą. Šis paprastas veiksmas kupinas simbolizmo mane beveik privedė iki ašarų. Prisiminiau vaikystę, praeitį ir senelių kovas ir laimėjimus. Manau kad tinkamiausias žodis, kuris nusako šį momentą tai „garbė“.
Garbė būti šios istorijos dalimi, būti drauge su tikrais didvyriais ir pasidalinti šiais įvykiais su savo sūnumi, kuris yra laimėtojų kartos vaisius. Mūsų seneliai perplaukė vandenyną, siekdami pradėti naują istoriją, kurią parašė mano tėvas, aš pats, mano sūnus parašys ir galbūt anūkai.
Noriu prisijungti prie Lietuvos prezidento žodžių: „Istorija lėmė, kad Lietuvos žmonėms savo valstybę teko kurti ne vieną kartą. Šio kūrybos darbo priešakyje visuomet stovėjo(...)žmonės iš visos Lietuvos ir iš po visą pasaulį pasklidusių lietuvių bendruomenių. Tokia istorijos patvirtinta vienybė ir bendradarbiavimas liudija – esame didelė ir nedaloma lietuvių šeima. Kada ir kaip toli nuo Tėvynės būtume, kad ir kokie atstumai mus skirtų, savo dvasia, mintimis ir širdimi visi susitinkame Lietuvoje ir dar kartą pasijuntame vienos Žemės, vienos Tautos vaikai. Bendros tėvų ir protėvių praeities, bendrų dvasinių šaknų, bendros vilties telkiami žmonės“.
Globalizacijos sąvoka, taip plačiai vartojama ekonomikos srityje, gali būti pritaikinta šiai situacijai. Lietuviai buriuotojai „globalizuoja“, skleidžia meilę tautai, skelbdami universalumą ir susivienijimą. Tepasisako lietuviška širdis, braziliška širdis ir susijungę tesutaria kartu. Tikiu, kad ne veltui ir ne tik paprastas sutapimas, kad Lietuvos ir Brazilijos žemėlapiai yra panašūs.