Buvau čia ne kartą. Toliau – vienos kelionės įspūdžiai. Keliauti Australijoje smagu. Nors peizažai ne tokie įspūdingi kaip Naujojoje Zelandijoje, gyvūnija daug įvairesnė. „Ozių“ (aussie – angl. žargonu „australai“) žemė – sterblinių padarų karalystė, čia daug ir labai įdomių retų paukščių ir roplių. Gimtoji šalies augmenija ir gyvūnija labai kenčia nuo įvežtų nenaudėlių. Vienas čionykštės gamtos siaubų – triušiai. Akimirksniu išplitę Australijos platybėse, jie tiesiogiai konkuruoja su daug silpnesne senovine fauna. Triušius grasosi pergalėti cukranendrinės rupūžės. Šie padarėliai buvo įveisti siekiant išnaikinti cukranendres ėdantį vabalą.
Bet rupūžes nutarė, kad tie vabalai ne joms. Dabar šie varliagyviai įvardijami kaip viena didžiausių grėsmių Australijos gamtai. Jų knibžda visur. Daugybę sutraiško automobiliai, bet tai visai nepadeda. Kiekvienas patriotiškai nusiteikęs „ozis“ laiko šventa pareiga sutraiškyti per kelią ropojančią rupūžę. Kaip „kiviais“ vadinami naujazelandiečiai – posumus. Ir tik pamatykit, jiems, posumams ir rupūžėms, nė motais. Pavieniai gyvūnai žūva, o populiacijos nesulaikomai auga. Dar vienas stebuklas – sulaukėjusios kiaulės. Jos irgi kaip reikiant pridaro eibių. Be to, dažnai agresyvokai nusiteikusios, jeigu sutinki džiunglėse. Tą, beje, teko patirti savo kailiu.
Nuosavybės forma – rezervatas
Iš ryto atvykome iš Singapūro į Kernsą ir išsirioglinome iš lėktuvo po naktinio skrydžio. Imigracijos tarnybos sutiko svetingai – taip, lyg būtume Australijos piliečiai.
Kartu su vietiniu gidu smagiai nurūkome šiaurėn, į Wonga Beach miestuką. Čia vienas kelių suka kairėn, į šalies gilumą, ir veda Mareeba rezervato link. Prieš patekdami ten, dar aplankėme labai gražią pelkutę su idealiai suręsta slėptuve paukščiams stebėti. Ir liepteliu. Gamta labai panaši į Wasuro nacionalinį parką Naujosios Gvinėjos pietuose. Bet čia tvarka kita, viskas daug labiau sutvarkyta. Vis dėlto Australija.
Mareeba – tai didžiulis privatus rezervatas. Čia ir pelkės, ir savanos, ir eukaliptų miškai. Dešimtys tūkstančiu įvairiausio dydžio ir formų termitų tvirtovių. Daug naujų paukščių, įvairių papūgų, baltaskruosčių garnių ir, žinoma, juodųjų gulbių. Čia juk jų tikroji tėvynė. Kaip dažniausiai ir būna, jų čia neknibžda kaip Naujojoje Zelandijoje, į kurią yra įvežtos, svetimtautės.
Grįždami atgal sutikome porą anglų. Tikri nenaudėliai – be leidimų nelegaliai įsibrovė į rezervatą ir dar puolė mums aiškinti apie savo kaip piliečių teises. Gidas buvo nepalenkiamas ir juos mandagiai, bet tvirtai išprašė lauk, įspėjęs, kad kitą kartą bus bauda. Grįždami viešbutin stebėjome nuostabų saulėlydį – kiek jų daug ir visokių, bet niekada neatsibosta. O štai ir mūsų jau žinomas restoranėlis, kur po įspūdžių sklidinos dienos gavome puikią vakarienę – baltas vynas ir didelės porcijos krevečių.
Rytą dar sunkiai išropojome iš lovų – vis dėlto daugiau nei keturių valandų skirtumas nuo Nepalo, iš kur atvykome per Singapūrą. Kitas sustojimas – gana garsus, priekalnėse stovintis viešbutėlis „Kingfisher Lodge“. Tulžio, matote. O kodėl? Čia peri tikrų tikriausi rojaus tulžiai. Čia nuostabios vietos ir labai geros gyvenimo sąlygos. Čia pat, sujungta su viešbučiu, veikia ir mokslinė ornitologų stotis.
Atvykus arbata ir vanduo, bendravimas su vietiniu ornitologu Andrew. Šis pasirodė esąs tipiškas australietis. Visaip ir viskam pritardavo linksėdamas galva. Beje, ant savęs buvo užsipylęs gal kibirą tualetinio vandens, tai kvapas trenkė kaip reikiant. Kaip vėliau sužinojome iš nepriklausomų šaltinių, tai „būdas“ užmušti prakaito, kuris neišvengiamai teka tokiame karštyje ir drėgmėje, kvapą. Vėliau šeimininkas nuvedė prie rojaus tulžio lizdo – urvelio termityne. Rojaus tulžiai – tikri miško paukščiai, mintantys vabzdžiais, o ne žuvelėmis kaip mūsiškiai. Sulaikę kvapą stebėjome, kaip koraliniais snapais ir ilgų ilgiausiomis uodegomis pasipuošę tulžiai nerdavo į urvelį maitinti bemurkiančių ten jauniklių.
Džiunglės vidury miesto
Po kelių įspūdingų dienų puikiu per kalnus, kalnelius ir tropinius miškus vingiuojančiu keliu patraukėme į Kernsą. Čia pasukome į Fern Gulley, kalvą pačiame mieste, ir ir apsistojome. Labai graži vieta – tropinės džiunglės, šmirinėja varanai ir kitokia įdomi gyvastis. Ir visa tai – dešimt minučių nuo miesto centro.
O namas! Labai jau gražus. Tikrai gražiausias, kokį iki šiol Australijoje teko matyti. Aborigenų meno elementai, daug visokių paveikslų ir drožinių. Savininkas 15 metų gyveno Papua ir Naujojoje Gvinėjoje, ten ir susirinko įspūdingą vietinio meno kolekciją. O grįžęs pasistatė šį prašmatnų namą. Ir priima svečius.
Kernse vykstant apsipirkti stebėjome labai įspūdingą, tiesiog holivudišką sceną. Šaunus motociklininkas lakstė gatvėmis beveik vertikaliu motociklu ant vieno rato. Bematant atsirado taip pat motocikluoti policininkai ir kaipmat sutvarkė išprotėjusį nuotykių ieškotoją. Bet taip, kad nė mirktelėti nespėjome. Labai jau čia viskas greitai...
Kita diena – „Natural World Zoo“ parkas, kuriame galima pamatyti bene daugiausia koalų pasaulyje. Pasisodinti ant peties šiuos keisčiausius, be galo mielai ir juokingai atrodančius padarėlius labai smagu. Bet įsikimba koalos į tave tikrai stipriai ir gana skaudžiai. Juk reikia joms laikytis ant eukaliptų šakų, kad smarkus vėjas nenupūstų… Neseniai išsirito trys kazuariukai, kurie įžūliai bėginėjo aptvare. Paskui kaip VIP svečiai buvome įleisti į aptvarą maitinti kengūrų. Jos gana įspūdingai pešėsi tarpusavyje, varžydamosi dėl mūsų dėmesio (maisto). Krokodilo, vardu Zakas, šėrimas vargu ką paliktų abejingą. Atrodė jis išties įspūdingai – apie 5 metrų ilgio. O prižiūrėtojas jį maitino iš rankų, lydimas pasibaisėjusių stebėtojų cypčiojimų. Direktorė, kuri mus priėmė, buvo labai šauni. Tad popietę praleidome su ja kavinėje, gvildendami Australijos gyvūnijos problemas.
Nuovargio jau nebejautėm, pripratom prie laiko pasikeitimo. Vėl vingiuoti vaizdingi keliukai, vėl džiunglės. Ir štai – Kuranda, labai turistinis, bet jaukus miestelis. Čia papietavome restoranėlyje pas Johno draugą Ianą, kuris atsisakė pinigų, tai buvo kiek nepatogu. Prie mūsų veikiai prisijungė toks barzdotas australas, vardu Robas, kuris pradžioje atrodė „didelis gudruolis“, bet išskaidrėjo į visai mielą žmogėną.
Sulindome į visureigį ir pirmyn į jo privatų mišką, kurį, kaip jis sakė, prieš 20 metų įsigijo už 750 000 Australijos dolerių. Miškas puikus. Tikras pavyzdys mūsų miškų savininkams, kaip reikia saugoti gamtą. Labai gražios ir didelės lianos, įvairios palmės ir eukaliptai. Besiruošiant sukti atgal iš krūmų su trimis vaikais iššoko kazuaras. Jis pribėgo prie mūsų ir pradėjo tirti. Buvo truputį (o gal ir daugiau) baisoka. Jeigu suabejojęs mūsų gerais ketinimais spirtų, tai viskas baigtųsi ligoninėje, jeigu ne blogiau... Vienas kazuaro kojos nagų – it skustuvas. O ir kvailumo jie neapsakomo, visiškai neprognozuojami. Stovėjome ramiai ir po kiek laiko jis jau beveik nekreipė į mus dėmesį. Įspūdis buvo ojojoi.
Visuotinis medžioklės instinktas
Po nuoširdaus atsisveikinom su Robu rūkome į Mary Farm kaimelį. O ten dideliam džiaugsmui plačioje pievoje aptikome net septynis Australijos einius – didžiuliai, ištempę kaklus ir sustingę kaip statulos. Bet nenuskrido. Toliau – atoki vieta prie Mičelio upės ar gal upelio. Čia jau tikras „outback“, žemyninė Australija. Skaidrus vanduo, smėlis, eukaliptai ir jų kvapas. Būtent šioje vietoje kažkada gyveno pirmieji aukso ieškotojai. Aborigenai savo ruožtu juos nuoširdžiai medžiodavo maistui. Vieta sausa, kalvota ir akmeninga. Kelelis upės link priminė specialią ralio trasą, bet šiaip taip įveikėme.
Iš pat ryto išvažiavome susitikti su Johnathanu Munroe, kuris, atrodo, neblogas vietinis gidas, tik tą patį rytą su įvairiais nuotykiais parskridęs iš Anglijos per Tokiją. Aplandžioję botanikos sodą gavome jo patarimą būtinai aplankyti Kernso krokodilų fermą. Šiaip į panašias fermas, – gyvačių ar krokodilų, – vaikščioti nemėgstu. Ir iš estetinių, ir iš moralinių (jau, ko gero, pasenusių) paskatų. Bet mūsų gidas užtikrino, kad ten labai gerų paukščių tikrai netrūksta. Tad pirmyn.
Kas tiesa, tai ne melas – prie pat vartų pamatėme belesinėjančias keturias raudonąsias estrildas (tokie maži kikiliukai), o viename iš nuleistų tvenkinių – iš Sibiro šiaurės atkeliavusius čia žiemoti aštriauodegius bėgikus. Pasukome takeliais, besiraizgančiais šalia aptvertų krokodilų tvenkinių. Šen bei ten matosi gana įspūdingi egzemplioriai. Čia jau mūsų net mūsų pažįstamo Zako prižiūrėtojas nesiryžtų jų maitinti iš rankų.
Beje, šie krokodilai gali nuplaukti iki 1000 km jūra. Bestoviniuojant prie vieno tvenkinio, staiga iš ramaus lyg stiklas vandens kaip strėlė ant mūsų šoko didelis krokodilas, bet žiebėsi į užtvarą.
Jis bandė mus sumedžioti, deja, sukliudė vielos tinklas. Buvo rimtai baisu – pirmiausia dėl netikėtumo ir atakos žaibiškumo.
Atsitokėję ir papietavę patraukėme prie Barrine ežero. Jis gana aukštokai (1 km), todėl kiek panašus į europinį (iš toli). Vanduo labai skaidrus, aplinkui pasakų miškas, vos ne debesis remiantys galingi storakamieniai medžiai. Geras takelis vedė į tankmę. Joje daugybė įdomybių. Ypač įsiminė dažnai sutiktos žiurkinės kengūros. Gidas išsitraukė kelis gabalėlius sūrio (ne toks, matote, kaip kiaulė taupyklė iš animacinio filmuko). Dvi mažytės kengūros atstraksėjo, nedrąsiai pasiėmė tą sūrį ir vėl dingo brūzgynuose.
Kitą dieną 5 val. ryto ilgai ir įkyriai skambėjo telefonas, kuris priminė, jog reikia skubiai keltis ir vykti į gana garsų Daintree nacionalinį parką. Čia laukė Australijoje gerai žinomas ornitologas ir gidas Chrisas Dhalbergas. Įsiropštę į laivuką pradėjome šaunią kelionę Daintree upe. Aplink laukinė gamta, gražu. Pasisekė nuo vandens gerai pamatyti retas spindinčias musinukes.
Net tik jas pačias, bet ir kruopščiai suręstą lizdą. Staiga iš vandens pasirodė įspūdingo dydžio krokodilas, jo tikrai nepavadinsi bailiu. Tai buvo patelė, saugantis lizdą krante, kur smėlyje užkasti kiaušiniai. Po įvykio krokodilų fermoje buvo nejauku, gerai, kad laivukas gana didelis.
Pietų grįžome į prieplaukėlę ir apsilankėme Chrisui priklausančiame „Red Mill House“ (Raudonojo malūno namuose). Čia pietavome, gėrėme kavą su prancūziškais rageliais ir stebėjome paukščius iš verandos. Labai jau civilizuotai, matote. Kaip Anglijoje žmonės pro virtuvės langą mėgsta stebėti, kas atskrenda į lesyklą. Paskui su kaimynais (ir ne tik) aptarinėja ir rungiasi, kieno gi sode daugiau rūšių. O mūsų rezultatas įspūdingas – prie tvenkinuko atskrido pažvejoti du nauji tulžiai.
Labai retai per dieną pavyksta pamatyti dvi naujas jų rūšis. Nebent Sulavesio saloje Indonezijoje.
Johnas kibo į darbą. Buvo paskaityta nuobodžiausia pasaulyje paskaita apie tai, koks jis nuostabus. Kaip visada dominavo „tarptautinė rinkodara“. Toliau buvo aptarta Australijos politika (vietinė), kuri, suprantama, niekam tikusi. Kliuvo draudimui ir mokesčiams. Mes, tą paskaitą girdėję bent 20 kartų, skubiai išnešėme kulnus.
Naktinis safaris
Laikas nelaukia. Dar reikia pamatyti vieną garsų nacionalinį parką – Mount Lewis. Čia kelionę organizavo „Wait-a-while“ agentūra, atsiliepimai apie ją labai geri. Bus ir dieninis, ir naktinis turas. Ypač pastarieji Australijoje labai geri. Galingoje žibintų šviesoje kartkartėmis pamatai visokiausių įdomybių, unikalių ir keistų naktinių žvėriukų. Tarp turų bus iškyla – kepsime kepsnius grilyje patiekalais, o viešbutin grįšime tik vėlyvą naktį.
Gidas Rickas buvo geras visais atžvilgiais. Jis ir puikiai vairavo, ir žinojo, kur ką rasti, ir mėsą kepė puikiai. Bet grupė šiaip sau (su mumis važiavo dar 2 australai ir pora austrų). Vienas australas ištisai tepėsi viską, ką galėjo, skysčiu nuo moskitų (juokas, juk maliarijos čia nėra). O austrė visą laiką spoksojo ne pro visureigio langą, o į savo kojas, nes taip norėjo apsisaugoti nuo dėlių, kurių čia nemažai pasitaiko. Bet jau juokingai mažytės, palyginti su tomis išpampusiomis iš Malaizijos.
Kildami į Mount Lewis pamatėme nemažai paukščių, tarp jų itin retą papūginį kikilį. Vakarienė – smagi iškyla, bet austrė valgė mašinoje, nes ten jautėsi saugesnė. Nužygiavę tolyn, patyrėme itin nemalonų susitikimą su sulaukėjusia kiaule. Tik šiaip taip atsigynėme pagaliais. Po vakarienės pėsčiomis leidomės žemyn. Jau sutemo ir aš medyje pastebėjau dvi įžūliai šviečiančias akis. Pasirodo, tai buvo itin retas ir mažai paplitęs archinis posumas. Rickas iš pradžių net kiek išgyveno, kad šią retenybę pamatė ne pats pirmas. Bet netrukus jis aptiko medžių kengūrą, įsikūrusią aukštai eukalipte, ir atkuto. Paskui pasisekė man – aptikau endeminę Boobok pelėdą, kurią galėjome puikiai matyti – tupėjo sau ant šakos apie 3 minutes. Net bailioji austrė, visaip vyro raginama, išlindo iš mašinos.
Pasukom atgal – Rickas vairavo iškišęs galvą pro langą ir šviesdamas prožektorium į medžių vainikus ieškojo naujų gyvūnų. Vairavimo profesionalumas tiesiog stulbino – jis vairavo (nors kelias buvo duobėtas ir labai vingiuotas) ir sykiu stebėjo medžius. Paskui dar pamatėme apie 3 metrų smauglį, kuri net pačiupinėjau – labai švelni oda, net nesitikėjau. Po to netikėtai iššoko papuasinė rupūžė, tai padariau labai neblogų nuotraukų, Liutas – skaidrių, turėtų gerai išeiti.
Paskui dar sustojom prie upės, kur puikiai galėjom stebėti ančiasnapį, labai sunkiai pamatomą Australijos endemiką, taip pat liepsnotąją pelėdą, o ant pagrindinio kelio dar vieną nedidelį pitoną, su kuriuo Rickas žaidė, o šis tuo buvo nelabai patenkintas ir visaip šnypštė, grasinosi atakuosiąs.
Pavėlavę apie 20 minučių privažiavom vietą, kur mus turėjo pasitikti Johnas. Persėdom į visureigį ir grįžom namo, kur beveik iš karto užmigom – vis dėlto labai jau ilga diena: 19–20 val. ant kojų, bet tikrai verta...
O dabar – į Kvinslando pietus ir jo sostinę Brisbeną.