– Kai kurie rašytojai sako, kad kelionių literatūros žanras mirė: neva visas pasaulis tapo milžinišku vienodu priemiesčiu ir jame nieko naujo nebeatrasi. Koks, jūsų manymu, šiandien yra ar turėtų būti kelionių rašytojo vaidmuo?
– Ne, aš anaiptol nesutinku, kad kelionių literatūra – miręs žanras. Gal ji pasikeitė, ir ačiū Dievui. Pastaruoju metu žmonės buvo pradėję rašyti bet ką ir vadinti tai kelionių literatūra. Pasitaikė stulbinamai silpnų kūrinių, aš smerkiu leidėjus, kurie juos nupirko. Aiškiai matyti, kad skaitytojams iki skausmo pabodo visokie „klaidžiojimai po Airiją su šaldytuvu“ (red. - humoristinė neva kelionių knyga „Po Airiją su šaldytuvu (Tony Hawks, Round Ireland with a Fridge), kurios herojus/autorius visur su savimi tampo šaldytuvą) arba „pasivaikščiojimai po Afriką“.
Turėjau labai gerą draugą, tyrėją ir keliautoją Wilfredą Thesigerį, kuris mirė prieš trejus metus. Thesigeris tokius rašinius vadino triukais, ir jis buvo teisus. Jie beprasmiai. Mane jaudina kelionių knygos, kurių autoriai atskleidžia tai, ko dažniausiai nepamato paprastas keliautojas. Aš raginu visus keliauti lėtai, jei galima, eiti pėsčiomis, stebėti... arba 10 valandų pasėdėti kavinėje. Iš tikrųjų stebėti, kas vyksta aplink. Tik to ir tereikia. Lankiausi Indijoje tūkstantį kartų, bet dar nesu buvęs Tadž Mahale. Esu tikras, jog kada nors ten nuvyksiu, bet dar ne dabar. Man daug įdomiau sėdėti mažoje kavinėje ir stebėti, kaip aplink verda kasdienis, smulkus gyvenimas.
Kelionių rašytojo vaidmuo – paskatinti žmones mąstyti, išaštrinti jų jusles. Nėra jokios prasmės daryti jiems įspūdį minint garsius vardus ar pasakojant apie didingas, tačiau tuščias keliones.
– Jūs visada keliaujate turėdamas tikslą, ko nors ieškote, ir šios misijos virsta jūsų knygų temomis. Esate rašęs, kad kelionėje sėkmę labai sunku atskirti nuo nesėkmės. Ar taip keliaujate tik tada, kai ketinate rašyti knygą?
– Teisybė, aš nuoširdžiai tikiu, kad keliauti reikia turint tikslą. Manau, tada kelionės daug daugiau duoda. Galėčiau jums daug pripasakoti apie tai, kaip keliaudavau būdamas studentas, kai pernelyg nesistengiau ir nesivarginau, nes neturėjau dėl ko. Dabar man labai apmaudu, džiaugiuosi, kad pagaliau praregėjau. Pateiksiu vieną pavyzdį.
Prieš porą metų buvau Peru, ieškojau didžiausio pasaulyje dingusio miesto, Paititi – „Tigro karaliaus rūmų“. Septyniolika savaičių ieškojau jo džiunglių glūdumoje, kol ir man pačiam, ir mano komandai kilo pavojus mirti nuo išsekimo. Tai buvo gerai. Tai buvo tikra – tarsi būtume išspaudę iš savęs daugiau, negu buvo įmanoma. Sakykite, ar keliautojas su kuprine arba turistas, „vykstantis pro šalį“, patirs panašų jaudulį? Žinoma, kad ne. Jiems bus labai įdomu, labai smagu, bet tik labai retai jiems teks sutelkti visas savo jėgas, stengtis išlikti kovoje tarp gyvybės ir mirties.
Ir vis dėlto gryna teisybė, kad sėkmę nuo nesėkmės skirianti riba ne storesnė už plauką. Tai ir yra nuostabiausia. Jei įstengsi išsilaikyti dar bent akimirką, galbūt tau pasiseks. Pasistenk, sutelk visas savo jėgas ir patirsi neapsakomų įspūdžių. Tai tikrovė.
Be to, Dieve mano, koks baisus šiais laikais leidybos pasaulis... rašytojai keliauja tik tada, kai yra susitarę rašyti knygą. Dabar aš, ačiū Dievui, jau galiu gauti užsakymų, bet dažniausiai metus ar dvejus praleidžiu ką nors tyrinėdamas ir tik tada einu siūlytis leidėjui. Wilfredas Thesigeris daug metų gyveno Arabijoje, kelis kartus kirto dykumą, ir tik gerokai vėliau leidosi „Longman“ leidyklos įkalbamas parašyti knygą „Arabijos smėlynai“ (Arabian Sands). Man tai daro didžiausią įspūdį... tai, kad Wilfredas keliavo į dykumą todėl, kad to norėjo pats, o ne ketindamas užsidirbti krūvą pinigų. Thesigeris man yra etalonas. Jis teisingai mąstė.
– Keliaudamas jūs stengiatės vengti turistinių vietų ir kitokių klišių. Ar jūs tyčia ieškote keistų, neįprastų, siurrealių išgyvenimų, ar jums taip nutinka atsitiktinai?
– Aš nekenčiu turizmo. Jei rastumėte žmogų, kuris labiau už mane nekęstų šiuolaikinio turizmo, manau, apdovanočiau jus. Turizmas – bjauri liga, ėdanti visą pasaulį. Žinoma, aš kalbu kaip paskutinis pašlemėkas, tarsi laikyčiau save geresniu už turistus. Be abejo, niekuo nesu už juos geresnis – bet kaip aš norėčiau, kad žmonės nekeliautų be tikslo: kad bent jau stengtųsi suprasti kokius nors konkrečios visuomenės elementus.
Kartais aš ieškau keistenybių, dažniausiai todėl, kad man patinka viskas, kas keista. Pavyzdžiui, Peru atrandamos sudžiovintos žmonių galvos – jos man tokios įdomios. Man jos viskuo patinka. Dar labiau, daug labiau negu pačios galvos, man patinka priežastys, dėl kurių jos atsirado. O apskritai, jei jau kalbame apie keistenybes ir keistuolius, štai ką pasakysiu: manau, kad keliaujant reikia atverti savo protą ir sielą, reikia būti atidžiam.
Dauguma žmonių keliauja visiškai užsidarę. Jie nė neįsivaizduoja, kaip suprasti vietas, kuriose atsidūrė, kaip stebėti žmones. Gal tai nuskambės kaip beprotybė, tačiau dauguma žmonių atrodo tarsi būtų akli, jie nemato neįtikėtinų dalykų, vykstančių tiesiai jiems prieš akis. Kartais supykstu girdėdamas, kaip žmonės paisto apie visokius neįtikėtinus mano atradimus ar sutiktus neįsivaizduojamus žmones – bet juk aš matau tuos pačius daiktus, tuos pačius žmones, kuriuos visi kiti sutinka kasdien: tiesiog aš esu nustatęs save tinkama banga.
– Viena iš pasikartojančių temų jūsų knygose – tai kontrastas tarp tolimų kraštų ir nuobodaus, saugaus, protingo, konvencionalaus gyvenimo Vakaruose, „zombiško važinėjimo į darbą ir būrio netikrų draugų“. Ar gyvenimas Vakaruose iš tiesų labiau suvaržytas, lengviau numatomas, negu kitose pasaulio šalyse? Ar susidūrimas su kitomis kultūromis padeda atskleisti slaptuosius mūsų kultūros aspektus?
– Nežinau, ar atsakysiu į jūsų klausimą, bet negaliu pakęsti saugumo tinklo, kuris gaubia visą Vakarų visuomenę. Jis visada yra, visada pagaus tave, jei parpulsi. Be abejo, visuomenė sunkiai dirbo, kad sukurtų šį apsaugos tinklą, daugybė žmonių jį labai vertina. Bet man jis kelia baisų apmaudą, nes atima iš žmogaus kraštutinių išgyvenimų galimybę. Man labai brangi idėja, kad per vieną gyvenimą galima išgyventi daugybę dalykų – galima būti turtingam, skurdžiui, laimingam, nelaimingam, bet kokiam. O žmonės, zombiškai važinėjantys į darbą ir iš darbo, gyvena be jokios rizikos, skiria visą savo gyvenimą tam, kad susimokėtų už prakeiktą apsaugos tinklą.
– Jūs esate rašęs apie KKK [Kukluksklaną], Indijos guru – mokytojus, apsuptus nuolankiausių sekėjų, apie Elvio garbintojus, apie žalingus misionierių veiklos padarinius Amazonės aukštupio gentims, islamo fundamentalistus... Ar jus ypač domina fanatizmo tema? Jeigu taip, kodėl?
– Taip, mane domina fanatikai. Laikau fanatikus silpniausia visuomenės grandimi. Jie yra sekėjai, o man sekėjai nepatinka. Kur kas įdomiau surasti žmonių, kurie mąsto savarankiškai, kurie kuria savo ateitį. Ar daug proto reikia, kad užsimaukšlintum kukluksklanininko gobtuvą ar detonuotum sprogdiklį ant savižudžio diržo? Atsakau: labai mažai. Savo vaikus mokau vieno dalyko – mąstyti savarankiškai.
– Knygoje „Kalifo rūmai“ esama daugybė be galo juokingų nutikimų, kuriuos visus galima apibūdinti ispanišku žodžiu „desencuentro“: tai patirtys, priešingos lūkesčiams. Knygoje rašote, kad Marokas jums neleidžia aptingti, jog neturėdamas šio apsaugos tinklo išvengiate perspektyvos „tiesiog leisti dienas“. Ar tai susiję su sunkumais, kuriuos patiriate keliaudamas?
– Taip, sunkumai – didingas dalykas. Fantastiškas. Norėčiau, kad kiekvieno žmogaus gyvenime jų būtų daugiau. Mūsų Vakarų visuomenė stengiasi sukurti labai nenatūralų pasaulį, kuriame nėra didelių sunkumų... be abejo, tai reiškia, kad vadinamajame „besivystančiame pasaulyje“ šių sunkumų atsirado kur kas daugiau. Sunkumai ir kova mums leidžia pajusti sėkmės skonį, ją įvertinti. Jie nėra beprasmiai. Jei austrei netektų patirti erzinimo, kurį kelia smėlio kruopelė, joje neišaugtų perlas. Tai klišė, bet jūs supratote, ką norėjau pasakyti.
Vienas mano draugas moko jaunus britų kareivius žygiuoti parado rikiuotėje. Neseniai jo paklausiau, kaip laikosi jo jaunieji kadetai. Jis atsakė, kad didžioji dalis nuolat šlubuoja. Kai paklausiau, kodėl, jis atsakė: nes jie nepratę avėti odinių batų. Užaugo avėdami sportbačius, paaiškino, todėl jų pėdos – kaip košė. Noriu pasakyti, kad mūsų visuomenė darosi apgailėtinai silpna, nes gyvename kaip tikri lepūnai. Kaip manote, ar man labai patinka džiunglėse kentėti nuo karštligės ar stebėti, kaip kojose įsiveisia kirmėlės? Aišku, ne, tai klaiku, bet užtat galiu geriau įvertinti savo įprastą gyvenimą.
– Jūsų knyga „Kalifo rūmai“ baigiasi tuo, kad jūs, metus išgyvenęs Kasablankoje, sėkmingai baigiate restauruoti namus ir atliekate egzorcizmą. Kas buvo po to?
- Rašau jums sėdėdamas Kalifo rūmuose, savo nuostabioje bibliotekoje kedro medžio lentynomis. Girdžiu, kaip lūšnyne muedzinas kviečia musulmonus maldai. Čia esu laimingas. Mūsų gyvenimas Maroke labai paprastas, nuolat juntame ištrūkę iš vietos, kurioje nesijautėme kaip namie. Man daug kas šneka, kad sugalvoti persikelti į kitą pasaulio galą iš Londono buvo labai drąsus žingsnis. Man tai buvo aiškiausias sprendimas pasaulyje. Labai džiaugiuosi, kad išvažiavau. Pagrindinė priežastis – čia, Kasablankoje, aš jaučiuosi gyvenąs tikrame pasaulyje.
- Kur ketinate keliauti toliau?
- Parašiau knygą, pavadintą „Arabijos pasakos/Tūkstantis ir viena naktis“ (Arabian Nights) – apie tai, kokią vietą istorijos, pasakos ir pasakojimas užima Maroko visuomenėje. Ši knyga teikia informacijos, pramogų ir perteikia aiškias pagrindines vertybes, kurias mes Vakaruose labai dažnai pamirštame. Dar kuriu dokumentinį filmą apie Afganistaną. Ką tik grįžau iš Kabulo. Tai buvo tikras stebuklas.