Afrika yra vieta sugrįžti. Nepaisant to, kad paslaptingasis žemynas per pastarąją kelionę sukėlė ne tik teigiamų pojūčių, atsispirti dar vienai kelionei buvo neįmanoma. Ji dar kartą mane įtraukė. Šį kartą - į išgirtąją Rytų Afriką, kur stepėse slankioja liūtai, šokinėja masajai, ošia kriokliai ir savo epinį kelią pradeda Nilas. Visų upių tėvas teka lėtai, kaip ir visas gyvenimas Afrikoje.
Afrikiečiai eina kaip drambliai, tačiau bėga kaip gepardai. Pradėjus keliauti, tolimesnėms kelionėms atsispirti sunku. Tas pats su bėgimu. Mano viešnagė Ruandos sostinėje Kigalyje sutapo su penktuoju Kigalio taikos maratonu. Nors dar nebuvau visiškai atsigavęs po 101 kilometro bėgimo Baltijos pajūriu, troškimas išbandyti save tarp bėgimo dievų - keniečių buvo didesnis nei kelionės nuovargis ar neatsigavusių raumenų diegimas.
Tai buvo mano penktasis maratonas ir pirmasis Afrikos žemyne bei pradžia siekiamo tikslo - dalyvauti maratone kiekviename žemyne.
Į „Amahor“ stadioną Kigalio pakraštyje, kuris talpina 35 tūkst. ir kokio Lietuvai lieka tik pavydėti, susirinko daugiau kaip 3 tūkst. bėgikų, iš kurių visą maratono distanciją - 42,195 kilometro nusiteikė išbandyti tik 120.
8 val. ryto saulė jau šokinėjo horizonte spigindama ir spausdama sultis ant dar tik apšilinėjančių bėgikų kūnų. Pirmi startavo pusės maratono dalyviai. Ir iškart - dauguma ne bėgimo takais, o per stadiono veją tradiciškai afrikietiškai - be jokios tvarkos. Prie starto linijos netrukus susirinko ir maratonininkų burys, tarp kurių ir 27 „muzungu“ (taip Rytų Afrikoje vadinami baltaodžiai).
Tribūnose suplevėsavo lietuviška trispalvė, kuri tapo pagrindiniu vietinių televizijų filmuojamu objektu, o ją laikantys lietuviai - pagrindiniais reportažo herojais.
Nuaidėjus starto šūviui, elitiniai Kenijos, Ugandos, Tanzanijos ir Ruandos bėgikai nudūmė kaip zebrai per medžioklės sezoną. Tiek aš juos ir temačiau.
Ruanda vadinama tūkstančio kalvų šalimi, tačiau tiek kalvų, regis, nesunkiai suskaičiuočiau ir pačiame Kigalyje. 1500 metrų aukštyje įsikūrusiame mieste - vienos įkalnės ir nuokalnės. Nors organizatoriai parinko mažiausiai kalvotą maršrutą, man ši distancija buvo kaip nuolatinis bėgimas serpantinais į niekaip neartėjančią kalvos viršūnę.
Maratono organizatoriai liuksemburgiečiai bandė užtikrinti tvarką, tačiau viskas vyko pagal afrikietiškas taisykles. Iš pradžių stebino patys bėgimo dalyviai. Ne naujiena, kad afrikiečiai labai mėgsta įsibrauti į privačią kito žmogaus erdvę, tačiau jų bėgimas alkūnė alkūnėn sukūrė klaustrofobišką atmosferą.
Pralenkdami afrikiečiai, kaip kokie nemokšos vairuotojai užkirsdavo kelią ir sulėtindavo tempą. Daugelio jų apranga kėlė smagų juoką. Bėgimo mėgėjai ruandiečiai, negalėdami įpirkti bėgimo batelių ir sportinių marškinėlių, bėgo apsivilkę kostiumines kelnes ir apsiavę sunkiais, į kalnus lipti tinkančiais batais. Kai kurie iš jų, neturėdami kur palikti kuprinių, į trasą išbėgo tiesiog su jomis, ar net laikė savo mantą pasikišę po pažastimi.
Distanciją sudarė keturi ratai, kuriuose turėjo būti po tris maitinimo punktus - vanduo, bananai ir šlapios kempinės prakaitui nusivalyti.
Atbėgus į pirmąjį punktą radau tuščius stalus - nei vandens, nei kempinių neliko. Viską, ką pirmieji atbėgę spėjo panaudoti, atsidūrė ne ant šaligatvio, o tiesiog po kojomis. Slidžios kempinės ant įkaitusio kelio priminė minų lauką, užminsi - paslysi.
Antrajame ir trečiajame punkte - tas pats: nei vandens, nei kempinių. Be vandens ir šlapių kempinių bėgti aukštikalnėse, kai saulė įkaitusi iki +30, o ore tvyro automobilių išmetamosios dujos - tikra savižudybė. Gerklė išdžiuvo, kantrybė trūko. Sustojęs prie trečiojo punkto nebeišlaikiau ir maitinimo punktų organizatoriams išrėžiau savo nuomonę apie rūpinimąsi bėgikais. Jų atsakymas buvo trumpas: „Yes“.
Antrajame rate maitinimo punktuose sušmėžavo visureigiai, atgabenę daugiau vandens atsargų, tačiau jie taip ir nespėjo plastikinių butelių išdėlioti ant stalų. Išvargę bėgikai turėjo patys draskyti dėžes ir traukti iš jų butelius.
Vaizdas buvo panašus į pinigus gabenančio inkasatorių automobilio užpuolimą, kai būrys ištroškusių juodaodžių vos nenuvertė visureigių bandydami gauti vandens. Atsiradus vandeniui pradėjo atsirasti ir bananų, tačiau jie buvo sudėti ant stalų ne vienetais, bet kekėmis. Nusilaužęs vaisių nuo kekės nudūmiau toliau, tačiau mano kolega jaunasis ruandietis tuo nepasitenkino - griebė nuo stalo visą kekę - apie 20 mažų saldžių bananų ir pradėjo vieną po kito grūsti juos sau į burną. Greit paskui jį nutįso virtinė „bėgikų“, vietinių vaikų, kurie bėgo šalia ir kaulijo bananų.
Į Kigalio gatves pasižiūrėti nekasdienio reginio susirinko tūkstančiai nieko neveikiančių vietinių, tačiau skatinti bėgikų jie nebandė. Žiūrėjo mąsliomis akimis ir tylėjo.
Atsigaivinęs vandeniu, supratau, kad ir aš esu cirko dalyvis. Vietiniai bėga su džinsais, išeiginiais bateliais, o aš parodžiau žiūrovams, kaip reikia ploti. Sprogimo laukti nereikėjo, vietiniai noriai mane parodijavo, ant motociklų sėdintys vyrai nuoširdžiai šypsojosi, vaikai klykė iš džiaugsmo. Bet trumpam – po to nutildavo, kol atbėgdavo kitas „muzungu“.
Vandens trūkumas labiausiai paveikė vietinius. Vienas po kito, viduryje distancijos, vos ne po mano kojomis krito keli sąmonės netekę jauni Afrikos bėgikai. Greitosios pagalbos automobiliai ūžė pirmyn atgal, rinko nuo kelio saulės pakirstus sportininkus. Kiekvienas ratas užsibaigdavo stadione.
Po dviejų ratų savo dalyvavimą užbaigė pusės maratono bėgikai, todėl maitinimo punktuose iškart atsirado daug vandens. Afrikiečiai puolė prie jų kaip ištroškę kupranugariai dykumoje. Saiko nebuvo. Kiekvienas griebė po litrą ar du ir leidosi toliau bėgti, pildami vandenį į gerkles, ant galvų, kojų, rankų, o butelius ne šalin į šoną, o tiesiai po kojomis. Tada kiti bėgdami ne peršoko per juos, bet spardė. Ir vėl, po kojomis.
Vanduo užpylė nesaikingų bėgikų plaučius. Ne vienas iš jų trasoje, ar po finišo išleido skrandžio turinį ant bėgimo tako.
Paskutinį ratą kovojau su saule, užterštu oru ir stačiomis įkalnėmis. Vietinis berniukas, pasiryžęs užbaigti distanciją koja kojon su manimi priminė kolonialistinius laikus, kai tarnas klausydavo kiekvieno šeimininko paliepimo. Sustojau aš, sustojo ir jis, išgerdavau vandens, tą patį darė ir jis. Taip mes ir nuklibinkčiavome iki pat stadiono vos alsuodami ir angliškai, prancūziškai, bei tarmiškai pasikalbėdami. „Slow“, - sakiau aš, - „Yes“ - atsakė ruandietis. „Tempo, tempo“, - vėl raginau pagreitėdamas, - „Yes“, - vėl buvo jo atsakymas.
Negalėjau nustoti žavėtis Kenijos bėgikais. Į stačias įkalnes jie šuoliavo kaip antilopės, kurias vytųsi liūtai. Grakščiai ir lengvai greit keturis ratus surinkę keniečiai pusantros valandos ilsėjosi, kai aš tik sukau į „Amahor“ stadioną su ištikimu ruandiečiu.
Pamatęs Afrikos stadione lietuvišką trispalvę (vietiniai galvojo, kad tai Etiopijos, Kamerūno arba Portugalijos vėliava) pagreitinau žingsnį ir finišavau 8 sekundėmis greičiau už dvi valandas kartu su manimi bėgusį vietinį.
Švieslentė rodė laiką: 4 val.14 min. Tai net 28 minutėmis blogiau už mano blogiausią laiką per patį pirmąjį maratoną, tačiau sužinojęs, kad iš 120 maratonininkų finišą pasiekė tik 62, iškart susigrąžinau pasitikėjimą savimi. Skaičiais 2402 pažymėtas mano numeris permirko krauju, - marškinėliai vėlgi nutrynė krūtinę ir šį kartą paaukojau nemažai kraujo.
Atėjo laikas apdovanojimo ceremonijai. Ant nugalėtojų pakylos užlipo penki keniečiai, tačiau vietiniai iš tribūnų žiūrėjo stebėjo ant žalios vejos parkritusį ir vandeniu kraują nuo kūno plaunantį „muzungu“.