Australijos dienoraštis (5). Gamta ir miestai (nuotraukos)

Vietos oro bendrovės, beje, dabar jau bankrutavusios, lėktuve net nesiteikė duoti pusryčių. Sidnėjaus oro uostas atrodo sterilus ir amerikietiškas – paslaugų minimaliai. Vidaus skrydžių terminale – nei viešbučių rezervavimo, nei turistinės informacijos. Pripratus prie Azijos prabangos tai atrodė keista.

Grūdamės autobusu su visais daiktais į tarptautinį terminalą, kur jau yra šiokios tokios informacijos. Užsisakėme viešbutį komišku pavadinimu „Oxford Koala Hotel“. Ne dėl pavadinimo, suprantama. Pačiame centre, nekandžioja biudžeto, o kambaryje yra ir maža virtuvėlė. Pasibasčius po Oksfordo gatvę nemaloniai nustebino gerokai aukštesnės nei Brisbane kainos.

Sidnėjus priklauso miestų, kurie mažiausiai už pusę savo grožio skolingi gamtai, kategorijai. Upės, vešlios pakrantės, kalvos ir vandenynas sustūmę pečius padeda Sidnėjuj tvirtai laikytis gražiausių pasaulio miestų sąraše. Įlankos tiltas (angl. Bay Bridge) ir opera – lyg du pagrindiniai akcentai, du miesto veidai, du amžini atvirukai. Na, ir dangoraižiai naktį – gražu, bet tikrai ne unikalu.

Slankioti aplink labai žinomą Sidnėjaus operą smagu. Erdvės, vanduo, promenados. Ir, žinoma, pats statinys. Kaip koks burlaivis, lengvas, gracingas. Naujalietuviškai tariant, mums „nuskilo“. Pavyko „iš rankų“ gauti bilietus į galingą Puccini operą „Turandot“. Keista eiti į operą tvyrant vos ne tropiniam karščiui vasario mėnesį. Bet juk sezonas, žiema. Spektaklis buvo puikus.

Šalia teatro – didžiulis parkas, botanikos sodas. Čia ir milžiniški eukaliptai, ir gražios alėjos, ir knibždėlynas papūgų – geltonkuodžių kakadu ir vaivorykštinių lorių. Oras australiškai skaidrus. Nors ir turėdama nemažai didmiesčio dinamikos, Sidėjaus gyvenimo tėkmė vis dėlto kitokia nei Niujorko ar Bankoko. Žmonės ramesni, veidų išraiškos be tos amžinos įtampos, taip įprastos Vakarams. Gana kvaili šviesoforai, dega tai labai ilgai, tai vos kelias sekundes. Ir visai be regimos priežasties.

Sidnėjaus zoologijos sodas vertas dėmesio. Pagrindinis jo akcentas – originalioji Australijos fauna. Į jį reikia plaukti laiveliu iš pagrindinės prieplaukos (angl. Sidney Harbour). Gana statūs šlaitai ir puikus vaizdas į įlanką prideda estetinio pasitenkinimo. Didelė retų, tik Australijoje tesutinkamų gyvūnų kolekcija. Aišku, visi spaudžiasi prie koalų būsto. Bet mes, jau spėję jas Kernse ir rankose palaikyti, daugiau lindėjome prie mažučių, visomis vaivorykštės spalvomis spinduliuojančių mažučių estrildų, dar vadinamų amadinais.

Jeigu vėl grįšite ir prieplaukėlę, to paties maršruto laiveliu galite nukakti į Manlio paplūdimį. Čia pat ir to paties pavadinimo kurortas. Įspūdinga Ramiojo vandenyno bangų mūša, labiausiai viliojanti banglentininkus. Vanduo vis dėlto šaltas. Baltieji rykliai čia ne retenybė ir vienas kitas banglentininkas kartkartėmis papildo jų mitybos racioną. Bet tą rykliai daro ir retai, ir per klaidą. Banglentė jiems labai primena jų tikrąjį maistą – ruonius ir kotikus.

Naktinio ūžimo mėgėjams Sidnėjus turi ką pasiūlyti. Iki vėlumos (ar ankstumos) diskotekose ir naktiniuose klubuose siaučia gyvenimas, vėlgi pažymėtas australietiško atsipalaidavimo ir lengvo požiūrio į viską. Jų draugiškumas skiriasi nuo amerikietiško, jis gerokai mažiau dirbtinis. Ir geografinių žinių jie turi daugiau. Sužinoję, kad mes lietuviai, labai dažnas tuoj pat prisimins estą, latvę ar lietuvę, kurie gyvena jų gatvėje ar gal kažkada dirbo kartu. Įdomu, kad jie Baltijos šalis dažniausiai vertina kaip kažką vientisa, neatsiejama.

Kitas kelionės puslapis – Australijos traukinių išbandymas. Nutarėme iš Sidnėjaus į Melburną keliauti būtent šia transporto priemone. Itin nustebino taksistas, kuris vežė iš viešbučio į geležinkelio stotį. Tiesiai šviesiai pareikalavo sumokėti dvigubai, nei rodė taksometras. Į mano kuklią pastabą, kad sumos lyg ir nesutampa, piktai atšovė: „Mums irgi reikia gyventi“. Ir baisiausiai susiraukusiu veidu atidavė grąžą. Laiko reikalauti skundų knygos ar skambinti darbdaviui nebuvo. Tad su daiktais nugužėjome prie traukinio.

Traukinys didelis, erdvus, oras kondicionuotas. Vykstant per gyvenvietes spalvingais pavadinimais, pavyzdžiui, Tumba Rumba, nevalingai norėjosi kikenti. Kelionė ilga ilga. Traukinys buvo pustuštis. Bet kelias ne taip prailgo, kai susipažinome su keliais amerikiečiais iš Bostono ir visai įdomiai pabendravome. Kai įvažiavome į Viktorijos provinciją, buvo pranešta, kad dėl itin aukštos temperatūros bėgiai tapo minkštesni. Tad traukinys važiuos lėčiau ir rimtai vėluos. Taip ir buvo, švelniai tariant.

Melburno geležinkelio stotyje mus pasitiko draugų draugas Nikolajus iš Minsko, kuris legaliai emigravo į Australiją, nes ten gyvena jo teta. Dieną prieš išvykstant aš jam paskambinau iš Sidnėjaus. Pasakiau, kad bus labai smagu pasėdėti, „kaip senais laikais“. Taip, taip, patvirtino jis, tik įspėjo, jog alkoholio nevartoja. Na, nevartoja ir nereikia, ir be jo pasėdėsime. Įdomu vis dėlto, kaip įsikuria tokioje tolimoje šalyje buvę pažįstami. Jis pasitiko mus geležinkelio stotyje, išvargusius po ilgos kelionės kaip Paršelis iš „Mikės Pūkuotuko“, kai keliavo Kengūros sterblėje, bandydamas (nesėkmingai) apsimesti josios vaiku.

Nikolajus, kuris pareikalavo vadinti jį Maiklu, buvo, švelniai tariant, išgėręs. Mums važiuojant į jo butą, jis pilnai pravėrė savo langą, džiaugsmingai mosavo praeiviams ranka ir aktyviai pritarė visu garsu per radiją rėkiančiai dainai „Absolutely everybody“. Pamaniau, kad kelionė kengūros sterblėje tikrai būtų mažiau pavojinga. Stebuklas – atvykome į namus, nei avarijos jis padarė, nei policija nesustabdė. Australija.

Į Melburną mus pakvietė garsus Australijos ornitologas, emigravęs iš Anglijos. Jo aistra – tilvikų žiedavimas. Man šis užsiėmimas irgi labai prie širdies. O ir iš Sibiro platybių žiemojančių tilvikų netrūksta. Pirmą dieną apnaršėme miestą. Gražu, tvarkinga, daug parkų, bet kažkokio magnetizmo, atmosferos tikrai trūksta. Suvenyrus perku itin retai. O čia nutariau, kad maža pliušinė koala bus verta papildyti mano mažai kolekcijai. Ir tik susimokėjęs pamačiau, kad pagaminta Kinijoje. Kad ją kur!

Pakeliui sutikome kažkokius pankuojančius Maiklo pažįstamus, kurie po miestą nešiojosi mielą baltą papūgėlę, visai nebijančią žmonių ir niekur nepabėgančią ar nenuskrendančią. Dar aplankėme pritrenkiamai pigų vaisių ir daržovių turgų, kur 3 didžiuliai greipfrutai kainuoja 2 litus. Vyno parduotuvė taip pat nenuvylė – daugiau kaip 1 000 pavadinimų.

Kitą dieną buvo siaubingas karštis – 38° C, tad sėdėjome namie. Rytojui žadėjo atšalimą iki 23° C. Dėl mikroklimatinių sąlygų Melburne tokie „kuklūs“ temperatūrų šokčiojimai – visai būdingas reiškinys. Vakaras praėjo žiūrint įdomų filmą apie karalienę Viktoriją su legendine Judy Dench. Įsivaizduokite, kitą rytą jau pila lietus ir temperatūra nukrinta iki 19° C. Naktį Maiklas grįžo iš kažkokio klubo ir puolė skambinti į Minską. Jo sesuo turėjo gimdyti, bet vėlavo. Jis reikalavo, kad vaikui būtų duotas jo vardas – Nikolajus. „Jeigu ne, – pagrasino jis persigandusiai seseriai: – užmiršk Australiją, užmiršk mano pinigus, užmiršk viską.“ Va taip. Užbėgant įvykiams už akių informuoju, kad gimė sveikas berniukas ir buvo pakrikštytas Nikolajumi. Sesuo „visko“ užmiršti nepanoro.

Susikrovę daiktus išrūkome, o Maiklas, keikdamas visus Australijos vairuotojus ir vos nepadaręs keliolikos avarijų, nuvežė mus į Flinder’s Street stotį, kur padėdamas iškrauti daiktus sugebėjo juos visus sugrūsti į dulkes. Na, bet nieko, džiugi atsisveikinimo akimirka viską atpirko su kaupu. Traukinio ilgai laukti neteko ir po pusvalandžio šiaip ne taip išsirioglinome Čeltmano (Cheltenham) stotyje. Ten mus ir pasitiko Clive’as Mintonas, visokių įstaigų ir organizacijų prezidentas ir šiaip labai gerbiamas ornitologų pasaulyje žmogus.

Namas iš pirmo žvilgsnio atrodė nedidelis, bet pirmas įspūdis buvo didžiai apgaulingas. Pasirodė, kad ten visa pilis su dideliu baseinu ir teniso kortais, neskaitant daugybės kambarių ir koridorių – pasiklysti galima. Gavome labai gražų kambarį su privačiu dideliu vonios rojumi. Ir šiaip labai jau jauku. Likusi diena praėjo plepant. Atvažiavo dar trys ornitologai, du šaunūs ir vienas mulkis, valdininkas iš sostinės Kanberos. Vakare išsikepėme puikių kepsnių lauke. Nuostabus oras, o dar širdį šildo faktas, jog lauke vasaris.

Bet be nuotykių taip pat neapsiėjo. Clive’as turi aistrą surankioti nukirstus eukaliptų rąstukus ir rąstus, kuriuos kaimynai sudeda ant šaligatvio pirmadieniais. Taip kad teko solidarizuotis ir tempti į jo nedidelį sunkvežimiuką tikrai sunkius eukalipto medienos gabalus. Kitas žingsnis – tie gabalai kraunami kieme į milžinišką krūvą, kurią jau drąsiai galima vadinti „eukaliptiniu Everestu“.

Žmona labai miela, rami ir gamina tiesiog puikiai. Vakarais (visada lauke) kepdavome didkepsnius ir plepėdavome apie gamtosaugą ir paukščius, paskui Clive’as visiškai perimdavo iniciatyvą ir nagrinėdavome įvairių rūšių paukščių gaudyklių privalumus ir trūkumus. Jam ypač patinka „patrankinės“. Toks rimtas prietaisėlis. Nedidelės patrankiukės iššauna vienu metu, pakelia didelį tinklą į orą ir reikiamu metu po juo atsiduria šimtai tilvikų. Grįžęs iš darbo Clive’ as griūdavo į baseiną, nepatenkintai murmėdamas, jog vanduo per šaltas, 30 laipsnių. Ir dar anglas, matote.

Išaušo kažkokia siurrealistinė diena. Dabar rašant atrodo nelyginant metai: tiek buvo pamatyta, patirta, pajusta. Iš ryto penkiese nuvažiavome į Wareebe nutekamųjų vandenų valymo stotį. Skamba apetitiškai, ar ne? Bet ji jau neveikia, liko kūdrų, tvenkinėlių sistema, o ir pati vandenyno įlanka visai šalia. Dabar tai vienas geriausių rezervatų Australijoje. Ir kad ten pakliūtum, reikia aibės leidimų, o Clive’as turi juos visus. Turi ir raktus nuo daugybės vartų. Suminėti viską, ką matėme, neįmanoma. 80 paukščių rūšių per dieną, iš jų 19 naujos. Tokie stebuklai kaip australinė avocetė, australinis kūjokas, ir rusvaausė antis milžinišku snapu. Aplink tūkstančiai paukščių.

Toliau Clive’o mašina išrūkome į Filipo salą (angl. Philipp Island), vieną piečiausių Australijos taškų. Buvo labai smagu, seniai dviese nelakstėme mašina, vis kas nors vežiojo. Tik jau ženklai ir keliai kvaili iki kraštutinumo. Apie 18 val. jau buvome vietoje. Ir pamatę pirmą porą Bareno pusiasalio žąsų (retų ir lokalizuotų) susiradome motelį nakčiai, pavakarieniavome ir išrūkome į garsųjį pingvinų paradą (angl. Penguin Parade). Turistų, kaip ir buvo žadėta, daugybė. Sutemus iš vandenyno krantan lipa mažučiai mėlynieji pingvinai. Buvo labai šaunu, pingviniukai mieli, tokie truputėlį neryžtingi, mindžikuojantys, pradeda žygiuoti prie savo olų ir olelių. Didelės vandenyno bangos meta juos į krantą. Paskui jie neryžtingai žiūri į tūkstantinę žmonių minią, kuri gana tyliai laukia, kol jie sukaups drąsą ir pradės žygiuoti į krantą. O garsai!

Prieš tai buvome palydėti saulės ant iškyšulio, kur matosi didžiausia pietinių kotikų kolonija pasaulyje. Vaizdas oi oi, didžiulės bangos, dulksna ir daugybė blizgančių kotikų. Rytoj dar ten grįšime. Čia taip pat aukščiausia didžiųjų baltųjų ryklių koncentracija Australijoje, o gal ir pasaulyje. Taip kad maudytis nėjome.

Atsikėlėme rekordiškai anksti pagal Australijos standartus – 05 val. 50 min.

Pirmyn prie kotikų kolonijos. Bet kelias buvo uždarytas, kad kerėplos vairuotojai naktį netraiškytų pingvinų. Pačioje pakrantėje pilna visokiausių spalvų kriauklelių ir kriauklių, visokių labai spalvingų jūros žolių ir kitokių stebuklų. Visai netikėtai iš už uolos išlindo dvi pilkšvosios jūrinės šarkos – puiki Nepriklausomybės dienos dovana. Pagaliau atidarė vartus. Tekėjo saulė. Žydras vanduo, didžiulės bangos, uolos, kur peri tūkstančiai paukščių.

O už kokių 3 kilometrų milijoninė kotikų kolonija. Jie išsidrėbę ant uolingos salos, tolydžio šokinėja iš vandens, leisdami garsus, kurie primena iki mirties nusigėrusių tautiečių užstalės dainas. Garsai permuša net bangų triukšmą. Norint susikalbėti, reikia vos ne šaukti – o juk kotikai už gerų 3 kilometrų. Kitas punktas – Banglentininkų krantas (angl. Surfing Beach). Ten teko rioglintis į kalvą apie 4 kilometrus, bet tikrai verta – ryškiai žydro banguojančio vandenyno fone atsiveria vaizdai į keisčiausių formų uolas. Skraido storasnapiai, dideliai Ramiojo vandenyno kirai, o žemėje pilna audrašauklių urvelių. Jau palikus šalį žemyną įspūdžiai almėjo galvoje, kol pro lėktuvo iliuminatorių pasirodė didingas Kuko kalnas. Jau ir Naujoji Zelandija.