Lietuvoje olandas pajuto gyvenimo iššūkių svarbą (nuotraukos)

Jo tėvas Jozefas Joostenas, krautuvininkas, sulaukęs garbaus amžiaus taip pat atsidėjo tam, kas, jo nuomone, teikė didesnę prasmę – tapybai. Dailininko vardu buvo pavadinta viena iš Audevaterio miesto aikščių.

Obuolys nuo obels netoli nuriedėjo: gerbiamo dailininko sūnus Jonsas, visą gyvenimą dirbęs vienoje Utrechto kompiuterių bendrovėje, artėjant pensijai, atrado save visuomeninėje veikloje. F.Joostenas prieš dešimt metų pradėjo rūpintis humanitarinės paramos siuntų Prienų mokykloms, gydymo ir kitoms įstaigoms organizavimu. Prieniečiai per eilę metų įsitikino, kad Olandijos pilietis – žmogus, besilaikantis duoto žodžio.

1998 m. F.Joostenas kartu su žmona Biblijos mokytoja Marjolijn pirmąkart atvyko į Lietuvą - nepažįstamą, neseniai iš sovietinio režimo išsilaisvinusią Rytų Europos šalį. Atsitiktinė pažintis Gedimino kalno papėdėje su Vilniaus senamiestį apžiūrinėjančiais stovyklautojais iš „Žiburio“ gimnazijos ir anglų kalbos mokytoja Jūrate Grybauskiene abiems pusėms buvo lemtinga.

Jau kitą dieną olandų šeima autobusu leidosi į šalies gilumą, įveikdama 100 kilometrų atstumą nuo sostinės iki Prienų, kad aplankytų naujuosius pažįstamus ir gimnaziją. Pamačiusi dešimtmečius neremontuotą mokyklos pastatą, skurdžias klases, tačiau sužavėta pedagogų kolektyvo siekio kurti modernią gimnaziją, olandų šeima užsidegė noru jiems padėti, parūpinti kompiuterių ir mokymo priemonių iš Vakarų.

Vėliau ponas Fonsas prasitarė, kad būtent tuomet jis su žmona akivaizdžiai pajuto prasmingo gyvenimo iššūkių svarbą. Užauginę vaikus, realizavę save profesinėje veikloje ir vietos bendruomenėje, įpusėję amžių ponai Joostensai suprato, kad su išėjimu į pensiją interesų ratas nesusiaurėja - jie gali būti naudingi kitiems.

Jau po dviejų mėnesių olandų šeima vėl atvyko į gimnaziją su pirma pačių surinktos paramos siunta. 2000 m. F.Joostenas įsteigė fondą „Žiburio“ draugai“, asmeniškai pradėjo rūpintis paramos rinkimu ir gabenimu iš Olandijos į Lietuvą. Per 10 fondo veiklos metų jis suorganizavo 12 transporto siuntų į Prienus su kompiuteriais, mokykliniais suolais, mokymo priemonėmis gimnazijai ir kitoms rajono mokykloms, medicinos inventoriumi ir įranga ligoninei ir vaikų poliklinikai, knygelėmis ir žaislais darželinukams, specialiu automobiliu priešgaisrinei gelbėjimo tarnybai. Olandijos aukotojų lėšomis gimnazijos skaitykla ir kai kurie kabinetai buvo suremontuoti anksčiau, nei „Žiburyje“ prasidėjo renovacija.

Fondas surinko 500 lovų siuntą ir lėšų jų pervežimui į Šiaulių ligoninę, rūpinosi humanitarinės paramos organizavimu į vieną Baltarusijos miestą. Fondo veiklą šioje šalyje prieš dvejus metus sustabdė piktavaliai, padegę sandėlį, kuriame buvo sukrauta siunta iš Olandijos, įvykus teisminiam procesui, dalis patirtų nuostolių buvo kompensuota.

Susidūrė su abejingumu stokojantiems

“Kol kas nekuriu jokių planų, susijusių su fondo veikla. Nežinau, kas bus ateityje. Daug kas man sako, kad esu nebe 22 – ejų metų jaunuolis, todėl turėčiau labiau patausoti save...Dėl naujų mokestinių apribojimų, įstatymų pasikeitimų paramos fondams tampa vis sunkiau surinkti lėšų. Tarp jų – didelė konkurencija, žmonės mieliau aukoja Raudonojo kryžiaus organizacijai, be to, žinomesni fondai turi nuolatinius aukotojus ir rėmėjus. Dėl krizės ir verslininkai, ir atskiri žmonės pinigus stengiasi pasitaupyti sau.

Niekada nebuvo lengva įtikinti aukoti, nesvarbu kokiems tikslams – socialinei rūpybai, sveikatos apsaugai ar švietimui. Kai sakydavome, kad norime už surinktas lėšas sutvarkyti „Žiburio“ gimnaziją ir pagerinti joje ugdymo kokybę, tautiečiai stebėdavosi. Jų nuomone, tuo privalo pasirūpinti valdžia ir miesto bendruomenė. Asmeniškai žeidė didelis abejingumas. Ne tik Lietuvos, bet ir Europos vyriausybės taupo švietimo sąskaita, taip paskatindamos mokslo ir studijų kokybės kritimą. Tai nuvilia, nes dėmesys šioms sritims yra šalies investicija į savo piliečių ateitį, - atvirai kalbėjo F.Joostenas.

Nuolat bendraujanti su olandų šeima fondo „Žiburio“ draugai“ veiklos koordinatorė Jūratė Grybauskienė neatsistebi F.Joosteno energija, jis paaukojo nemažai laiko, įdėjo daug pastangų, megzdamas ryšius su naujais rėmėjais. Neretai, paprastu ar elektroniniu paštu išsiuntinėjęs įvairioms kompanijoms, atskiriems žmonėms 100 laiškų su pagalbos prašymu, iš jų realiai sulaukdavo vos dviejų atsakymų. Būtent tie susidomėjusių bendraminčių laiškai vėl jį uždegdavo veiklai.

Dėkodami fondo „Žiburio“ draugai“ vadovui už indėlį, aprūpinant Prienų mokyklas kompiuteriais, mokykliniais baldais, mokymo priemonėmis, savivaldybės vadovai jam įteikė padėkos raštą. „Žiburio“ gimnazijos bendruomenės nariai F.Joosteno kandidatūrą pasiūlė Prienų miesto garbės piliečio rinkimuose.

Galbūt apvainikuoti aktyvųjį Prienų miesto patriotą F.Joosteną dar anksti, nes jis nepaliauja stebinti savo draugų ir pažįstamų Prienuose. Šių metų vasarį „Žiburio“ gimnazijos 90 – ties metų minėjimo iškilmėse, užlipęs ant scenos ir padėkojęs gimnazijos bendruomenei už kartu prasmingai išgyventų dešimt jos istorijos metų, ponas F.Joostenas pažadėjo, kad vasarą šiam jubiliejui paskirs žygį dviračiu iš Olandijos į Lietuvą.

Gegužės 15 – ąją, kai „Žiburio“ gimnazijos abiturientams nuskambėjo paskutinis skambutis, F.Joostenas sėdo ant ne vieną kelionę tarnavusio dviračio ir išvyko iš gimtojo Montforto miesto į Lietuvą, pakeliui aplankydamas Karlsruhe - Vokietijoje, Prahą – Čekijoje, Osvencimą ir Krokuvą - Lenkijoje.

Lygiai po penkiolikos dienų olandų keliautoją, įveikusį 2000 kilometrų atstumą, ties Balbieriškiu - pusiaukelėje tarp Alytaus ir Prienų - pasitiko Prienų rajono savivaldybės meras Aldydas Vaicekauskas, fondo „Žiburio“ draugai“ veiklos koordinatorė Jūratė Grybauskienė ir kiti „Žiburio“ gimnazijos atstovai. Pasižvalgęs nuo Balbieriškio atodangos apžvalgos aikštelės į po kojomis vingiuojantį Nemuną, pasidalinęs kelionės įspūdžiais ponas F.Joostenas negaišo laiko, vėl išsileido į kelią. Palaikymo komanda - gimnazijos direktorius, neformalaus judėjimo „Šviesk“ iniciatorius Aidas Aldakauskas ir kūno kultūros mokytoja Dalia Šklėriūtė - likusius kilometrus iki Prienų dviračiais įveikė drauge su keliautoju.

„Tai dvidešimt penkta mano kelionė į Prienus, dviračiu į Lietuvą atvažiavau pirmąkart, - sakė šį rugpjūtį 65 –ąjį gimtadienį švęsiantis F.Joostenas. Išėjęs į pensiją jis bent keturis kartus per metus išsirengia į kelionę po Europą dviračiu paties susidarytu maršrutu. Tokiu būdu jis aplankė Prancūziją, Italiją, Angliją, Norvegiją ir daugelį kitų šalių.

“Ši kelionė nėra pati ilgiausia, būdamas 17 metų nuo Alpių iki Viduržemio jūros nuvažiavau 3600 kilometrų. Deja, jaučiu, kad amžius daro savo įtaką: anksčiau per dieną įveikdavau po 250 km, o dabar atstumas šimtu kilometrų trumpesnis, - dėl sulėtėjusio tempo apgailestavo olandas. Tačiau jis per daug nesiskundžia savo fizine forma, pakanka ir ištvermės, nes dalį gyvenimo praleido ant dviračio. Jaunystėje kasdien po keliasdešimt kilometrų dviračiu važiuodavo į mokyklą, vėliau – į darbą.

Olandijoje ši ekologiška susisiekimo priemonė – labai populiari, nutiesta daug dviračių takų. Tačiau šios kelionės metu, traukdamas vis labiau į Rytus, F.Joostenas pasigedo dviratininkams sukurtos infrastruktūros, kelio ženklų ir nuorodų, neretai, atsidūręs kryžkelėje, keliautojas galėjo pasikliauti tik saule ir savo nuojauta, kad pasuktų reikiama kryptimi.

Vokietijoje dviračių takai daugiausia įrengti tik prie didesnių miestelių ir tarnauja vietos gyventojų poreikiams. Kartą įvažiavęs į greitkelį, kuriame draudžiamas dviračių eismas, keliautojas turėjo gaišti laiką ieškodamas aplinkelio. Siauri ir vingiuoti Čekijos keliai nepritaikyti dviratininkams, dažni pakilimai ir nuolydžiai iš keliautojo pareikalavo nemažai jėgų. Būtent Bohemijos kalnuose, kepinant saulei, keliautojas pasidavė retai silpnumo akimirkai. Kai tapo nepakeliama minti pedalus įkalnėn, jis pasigailėjo metęs sau tokį ištvermės išbandymą.

„Tokiais atvejais svarbu sustoti ir pailsėti, o atgavus jėgas - išsaugoti vidinę ramybę, nepristigti kantrybės ir pasikliauti savimi”, - patarė F.Joostenas.

Lenkijoje, kur kelių būklė prasta ir intensyvus automobilių eismas, maršruto atkarpą nuo Krokuvos iki Bialystoko F.Joostenas nuvažiavo traukiniu. Vėl sėdęs ant dviračio jis iki pat Lietuvos sienos nesijautė saugus. Daugelyje vietų, kur greitis ribojamas iki 70 km/val., vilkikų vairuotojai jį lenkė beprotišku greičiu. Olandas sakė jiems „atsirevanšavęs“ kelio ruože ties Augustavu - jame ne kartą paliko užnugaryje automobilių vilkstines, dėl kelio remonto darbų išsirikiavusias prie šviesoforo. Apie padėtį Lietuvos keliuose olandas diskretiškai nutylėjo, pabrėždamas, kad Prienus pasiekė be didesnių nemalonumų.

Nepaisant kelionės nepatogumų, nakvynių „tūkstančio“ žvaigždučių „viešbutyje“, F.Joostenui smagiau keliauti dviračiu, nei automobiliu, nes tokios kelionės turi tam tikro žavesio. Pro dviratininko akis neskubėdami praslenka įstabūs kraštovaizdžiai, nakvodamas po atviru dangumi jis gali įsiklausyti į gamtos garsus, pasimėgauti puikiais saulėlydžiais ir ryto aušra. Po kiekvienos kelionės jis jaučiasi atjaunėjęs – ne tik kūnu, bet ir dvasia.

“Mėgaujuosi buvimu kelyje, laiko neskaičiuoju, niekur neskubu, nereikia taikytis prie bendrakeleivių, sustoju kur noriu ir kada noriu, tai suteikia visiškos laisvės pojūtį. Esu vienas su savo mintimis. Galvoju apie namus, dėkoju Dievui už tai, ką turiu, prisimenu perskaitytų knygų siužetus, įvertinu laikmetį, kuriame gyvename, - sakė F.Joostenas.

Šios kelionės metu jo galvoje gimė būsimos paskaitos „Žiburio“ gimnazijos vyresniųjų klasių gimnazistams planas. Kitais mokslo metais, tradiciškai atvykęs į gimnaziją skaityti paskaitų, F.Joostenas žada kartu su mokiniais padiskutuoti tema, kas sieja pasaulį ištikusias globalias - tarptautinio terorizmo, klimato atšilimo ir ekonominę – krizes ir kaip jų akivaizdoje turėtų elgtis žmonija.

„Su mokiniais jau išnagrinėjome per dvidešimt temų – kalbėjomės apie civilizacijos atsiradimą, krikščionybę, ekologiją, bendravimą, žmogiškąsias vertybes ir kitas. Viliuosi, kad mano sukauptos žinios ir asmeninė patirtis jauniems žmonėms padės teisingai apsispręsti daugelyje situacijų. Sėju grūdą nesvarstydamas, kaip greitai jis sudygs…“ – teigia F.Joostenas.

Kiekvieną vakarą jis nepamiršdavo padėkoti Aukščiausiajam už sėkmingai įveiktą maršruto atkarpą, rytą taip pat pradėdavo malda. Tikriausiai Visatai skirti jo žodžiai rado atgarsį, nes kelyje jis sutiko vien geranoriškus žmones, kurie ištroškusiam padavė stiklinę vandens, o pasiklydusiam nurodė teisingą kryptį.

Dvi dienas pailsėjęs pas draugus Prienuose Fons Joosten per dieną nuvažiavo 210 km atstumą iki Šiaulių, aplankė Kryžių Kalną, vėliau apžiūrėjo Palangą ir Klaipėdą. Uoste jis sėdo į keltą - paskutinę kelionės atkarpą iki Vokietijos keliautojas įveiks Baltijos jūra. Jis pažadėjo šią savo kelionę aprašyti, pristatydamas Lietuvą, gražius jos miestus, gamtovaizdžius ir žmonių vaišingumą, kviesdamas tautiečius čia apsilankyti ir patiems viską savo akimis pamatyti.