Puošta rutuliais, dengta stogu su varpeliu ir plati it sostas kėdė – štai kur gali sėdėti tik moterys. Ir ne bet kokios moterys, o mezgėjos.
Menininkas iš Kernavės H.Orakauskas smulkiau neaiškina, kaip mezgimui panaudoti jo kurtą kėdę, tačiau pro Kernavę važiuojantys keliauninkai gali patys čia užsukti ir išbandyti įvairius rutuliukus, išraitymus bei išlankstymus.
Beje, Orakauskų sodyboje dar ne tokių įrengimų pamatysite. Šalia nemažo namo, kuriame šeima ir gyvena, ir kuria, ir darbus demonstruoja, stovi stalas su televizoriumi. Tiesa, šis televizorius keistokas – nei kabelinių kanalų, nei vietinių lietuviškų per jį neišvysite, mat vietoj ekrano įtaisyta metalo plokštelė. Turbūt kiekvieno vaizduotės reikalas nuspręsti, ką toks aparatas rodo.
Vidiniame sodybos kieme stovi dar įdomesnis eksponatas – patranka, atgabenta iš pačios Atlantidos.
„Atvežta Atlantidos patranka. Ji restauruota kiek tik buvo įmanoma. Taigi čia bus labai rimtas, unikalus ir pasaulyje dar nematytas žaidimas. Jį būtų galima apibūdinti kaip kroketo ir golfo simbiozę, tačiau patentas priklausys man.“, – pasakoja H.Orakauskas.
Pneumatinė patranka iššaus kamuoliukus, taigi šaulys privalės stovėti šalia ir užtaisyti įrenginį. Beje, jis turės dėvėti specialius akinius, per kuriuos pasaulį matys tokiomis akimis, kaip matė ir Atlantidos gyventojai.
H.Orakauskas sako, kad būti patrankos šauliais labiausiai tiktų vaikams, o tėvai stumdytų kamuoliukus po pievą.
Menininkas prasitarė, kad nugalėtojai kaip prizą gautų jo žmoną, bet žodžius greitai suskubo atsiimti, mat už tai, kaip pats sako, į pakaušį kriaušių gautų.
Apsidairius po galeriją ir sodybos kiemą, negali nepastebėti moteriškos rankos prisilietimo. Loreta Orakauskienė juokiasi, kad čia ji – toji vergė Izaura, kuri visus kampus apeina.
„Labai patinka čia tvarkytis. Tik gaila, kad laiko nuolat trūksta. Įsivaizduokite, žmonės, turistai, nemaži namai, galerija, bent du kartus per mėnesį rengiami koncertai, taip pat mokau vaikus groti pianinu, einu į darbą, o dar ir gėles reikia prižiūrėti, medelius susodinti. Darbų užtenka.“, – šypsosi L.Orakauskienė.
Orakauskai į Kernavę atsikraustė prieš penkerius metus, o galerijos duris atvėrė prieš vienerius.
„Pilna gyvenimo tekmė: ir kūryba, ir gamyba, ir pats gyvenimas. Taigi drauge ir buitis, ir būtis.“, – sako H.Orakauskas.
Kol dirbtuvėse į šalis lekia virinimo žiežirbos, H.Orakauskas pasakoja, kad jam patinka gyventi provincijoje. Taip pat patinka turistai ir nenutrūkstamas srautas lankytojų. O jeigu norėtų ramybės, kraustytųsi į pamiškę.
„Man patinka įrodinėti, kad tai yra sostinė ir sostinės stogai čia labai tinka. Noriu, kad žmonės čia atvažiavę, jaustųsi kaip sostinėje. Kiekvienam duota galimybė fantazuoti: truputis istorijos žinojimo, geranoriškumas ir noras pažinti savo tėvynę – tai viską sustato į savas vietas. Žinoma, čia reikia daugiau pastangų nei mieste, kur tau tarnauja visas servisas – ir meninis, ir intelektualinis.“, – įsitikinęs menininkas H.Orakauskas.
„Šulinio“ galerijos lankytojus pasitinka Piligrimas. H.Orakauskas pasakoja, kad ši skulptūra jau gyvena savo gyvenimą, apie ją nebereikia pasakoti istorijų. Piligrimas nepanašus į šaltą ir sustingusią statulą. Menininkas tikina, kad jį galima drąsiai paliesti, ar net gerti vandenį iš rieškučių.
„Tai kamerinė, bendražmogiška piligrimo skulptūra. Iš rankų teka vanduo, todėl žmogus nejaučia atstumo, kuris būna stovint šalia monumentų.“, – dėsto H.Orakauskas.
Apsilankyti Kernavėje esančioje „Šulinio“ galerijoje „Didžiojo žygio po Baltijos šalis“ dalyviams tekainuos litą