Viltis jie sieja su naująją 17 mln. litų kainavusia, 30 mažųjų laivų galinčia aptarnauti prieplauka.
Už ES struktūrinių fondų paramą ir savivaldybės biudžeto lėšas ją projektavo ir statė bendrovės „Neoforma“, „Klaipėdos hidrotechnika“ ir Gargždų „Hidrostatyba“. Šeštadienį ji buvo atidaryta.
Tai yra pati brangiausia prieplauka iš visų šešių, per pastaruosius penkerius metus rekonstruotų ir modernizuotų pamario krašte, nors ir turi mažiausiai išvystytą infrastruktūrą krante ir trumpiausią vandens kelią iki jos. Kol kas – tik penkių kilometrų ilgio laivakelį nuo Juodkrantės iki Drevernos. Jį Vandens kelių direkcija paženklino tik prieplaukos atidarymo išvakarėse.
Bet generalinis direktorius Gintautas Labanauskas per jos atidarymą palinkėjo savivaldybei ir jos merui Vaclovui Dačkauskui rūpintis plėtra , kad Dreverna taptų pirmuoju kurortu rytiniame krante.
Nors pati pigiausia ir efektyviausiai naudojama yra 2004 metais 25 arų išsinuomotame sklype Minijos kaime už nepilną pusę milijono litų europinę, Šilutės savivaldybės ir Nemuno deltos regioninio parko paramą pastatyta 24 jachtoms skirta prieplauka dešiniajame upės krante, lietuviškoje Venecijoje.
„Marių burių“ klubui, jo vadovui Andriui Varnui (dabar plaukiančiam aplink pasaulį savo 9 metrų ilgio jachta „Ragaine II“ ) 1998 metais padėjo žemės sklypą be konkurso išsinuomoti tuo metu Šilutės savivaldybės meru , o dabar administracijos direktoriumi dirbantis senas bičiulis Šarūnas Laužikas, TS-Lietuvos krikščionių demokratų partijos skyriaus vedlys.
Klubas 99-erių metų laikotarpiui išsinuomavo sklypą Minijos kaimo pietinėje dalyje. 2000 m. vykdydamas PHARE Mažųjų projektų programos projektą, kartu su Nemuno deltos regioniniu parku parengė Minijos kaimo detaliojo plano raidos programą, kurioje numatė įrengti jachtų prieplauką su būtina infrastruktūra. Nuo 2004 m. navigacijos sezono pradžios prie krantinių jau švartavosi jachtos. Darbus atliko „Šilutės melioracijos „ bendrovė.
Tai galėtų būti ekonomiškumo, taupumo ir mažiausios invazijos į gamtą pavyzdys. Minijos krantinės betonu sutvirtintos tik tiek, kiek reikia, automobilių stovėjimo aikštelė ir poilsio zonos neužklotos nei asfalto, nei trinkelių klodais ar mozaikomis, nes siekta kuo didesnės harmonijos su gamta, natūralumo, o ne urbanistinio pertekliaus. Tad pakako žvirgždo dangų.
Bet Minijos jachtų prieplauką pernai išlaidumu tiesiog perspjovė Vandens kelių direkcija, už ES ir Lietuvos valstybės lėšas rekonstravusi ir išplėtusi Uostadvario prieplauką prie Atmatos.
Senajame uostelyje iki tol švartavosi apie 15 laivų. Pernai jis išplėstas 54 m ilgio stacionarios prieplaukos krantine, kur telpa 7-8 laivai, ir 60 metrų ilgio mobilia prieplauka, skirta 16 nedidelių laivelių. Didžiulė kranto prieigų teritorija buvo užklota betonu, aptverta. Čia bus saugomi atvykstančiųjų automobiliai. Apie 5 mln. litų statybos darbus atliko „Šilutės polderių“ bendrovė.
Taigi, Minijos prieplauka, skirta 24 laivams, 2004 metais atsiėjo apie pusę milijono litų, o tokiam pačiam skaičiui laivų Uostadvario prieplauka po 4 metų – 5 mln. litų. Ar ne todėl, kad statytojai skyrėsi – pirmąją statė bendraminčių kolektyvas, o antrąją – valstybinė vandens kelių direkcija?
Beje, nors Uostadvario prieplaukos modernizacija atsiėjo 5 milijonus litų, bet joje kaip puvo, taip ir pūva bei vaizdą gadina susiklaipęs sovietmečio laikų vandens statinys – medinis valties garažas. Ir nėra nei degalinės, nei kitų žadėtų patogumų.
Bet Mingę ir Uostadvarį rekonstrukcijų brangumu šiemet keleriopai aplenkė atnaujinti Šilutės ir Drevernos uostai.
Šilutės Šyšos užutekis, kuriame prieš šimtą metų buvo įkurtas uostas ir talpino keliasdešimt laivų, po rekonstrukcijos nepraplatėjo, tik šiek tiek pagilėjo. Švartavimosi vietos buvo modernizuotos, pastatytos mobiliosios prieplaukos, dviejų aukštų elingas, didžiulė teritorija užklota trinkelėmis ir aptverta. Projekto vykdytojai savo tinklapyje skelbia išleidę apie 12 mln. litų, o rajono valdžia viešoje erdvėje mini net 14,5 mln. litų.
Bet jachtos įplaukti į šį uostą vis tiek negali, nes trukdo virš upės nutįsę elektros laidai. Nėra ir krano laivams iškelti ar nuleisti.
Naujausias Drevernos uostas, 30 mažųjų laivų galintis švartuoti prie krantinių ir mobiliųjų lieptelių bei atidaręs nediduką elingą nendrių stogu, išleido rekordinę - 17 milijonų litų sumą. Išeitų, vienos švartavimosi vietos Drevernoje įrengimas vidutiniškai kainavo po 570 tūkst. litų.
Tiek, kiek 2004 m. sumokėta už visą 24 vietų Minijos jachtų prieplaukos statybą Šilutės rajone.
Jei ši stebėtino dydžio investicija kada nors atsipirks ir padės kuklaus Drevernos kurorto formavimo įvaizdžiui – puiku. Bet abejonių kyla.
Tenka gūžčioti pečiais, kodėl iš tų 17 milijonų litų nenubyrėjo bent keliolikos tūkstančių litų betonu grįstam takui iki vienintelės Kuršių marių atodangos prie įplaukos kanalo nutiesti? Nes vaizdą į Kuršių marias ir neriją kaip gožė, taip gožia nendrynų sąžalynai, o iškirstų krūmų džiūstančios krūvos ant apsauginio pylimo nei kurortinio, nei apskritai kultūringos gyvenvietės įvaizdžio nekuria. Ir nevalyvumo gyvenvietėje – per akis.
Visgi kairiajame Kuršių marių krante yra viena prieplauka, kuri apsiėjo be milijoninių investicijų , buvo įgilinta, išplėsta , išpuoselėta ir dabar tarnauja ne tik turistinių maršrutų, bet ir pirmojo reguliariojo susisiekimo su vakariniu marių krantu Nidoje baze.
Tą puikiai aprūpintą privačią prieplauką savo sodybos sklype Ventės kaime nuo 1997-ųjų pradėjo rengti tuometinis Šilutės rajono meras (1995-2000) Šarūnas Laužikas. Vos grįžęs į valdžią 2007 metais, jis ją rekonstravo, prisidengęs nedidelio lieptelio į Kuršių marias supaprastintu projektu. Vietoj jo pakeitė kranto reljefą, išrovė nendrių sąžalynus, išgrindė krantinę akmenimis ir pasistatė įplauką ir plokščiadugnį laivą. Jis jau kursuoja reguliariuoju maršrutu į Nidą.
„Ventainės“ prieplauka yra mažiausia rytiniame krante, bet jos šeimininkas Š.Laužikas aktyviausiai veikia laivybos atgaivinimo fronte. Jis seniai ragina Klaipėdos rajono savivaldybę , Vandens kelių direkciją kurti projektus, gaivinti žiedinį vandens kelią rytiniu Kuršių marių pakraščiu nuo Ventės rago iki Drevernos, iš čia Vilhelmo kanalu, Minija ir Atmata atgal į „Ventainę“.
Maršrutas būtų puikus, bet reikia įveikti daug kliūčių – atverti Vilhelmo kanalo šliuzą, iškelti Klaipėdos vandenvietę , nukelti elektros linijas, nes laidai kabo virš upių. „Bet per dešimtmetį šios vandenų arterijos turėtų atgimti, juk jomis pulsavo navigacinė gyvybė šimtmečiais,“ - kalba Drevernos , Kintų, Šturmų ir kitų pamario vietovių žmonės.
Valstybės kontrolė neseniai konstatavo, jog laukto efekto investicijos į vidaus vandens kelių plėtrą iki šiol nedavė. Vyriausybei rekomenduota kurti sistemą, kuri neleistų skandinti pinigų be grąžos.