Honkongas – vienas gražiausių pasaulyje charizmatiškas kosmopolitų miestas. Jį palyginčiau su nebanaliu kelių siužetų filmu, kurį žiūrint sunku atspėti, kas bus toliau – romantika, komedija ar ašaringa drama, o pabaiga tokia, kokios greičiausiai išvis nesitikėjai. Ir Honkongas – daugybės žanrų Azijos uostas.
Vienos svarbiausių planetoje biržų buveinė, tautų ir religijų kryžkelė, puikiai išvystyta logistika, geriausiu pripažintas oro uostas, laukinė Ramiojo vandenyno salų gamta, kaitrios saulės nutvieksti paplūdimiai ir žaliuojantys parkai, Bruce'o Lee statula ir vietinių kino įžymybių rankų atspaudai Žvaigždžių alėjoje, šimtametes tradicijas puoselėjančios siuvyklos, kur nuo galvos iki kojų pigiai apsirengsi kokybiška oda, kašmyru ar šilku.
Visa tai tik nerūpestinga epizodiškos pažinties su Honkongu įžanga.
„Aštraus“ siužeto linija nuvedė iki Kouluno iškyšulio centre, prie vieno šalia kito stūksančių „Chungking Mansion“ ir „Mirador Mansion“ – apšnerkštų, bet tūkstančiams žmonių tarnaujančių barakų. Tai – neatsiejama žavingojo Honkongo istorijos grimasa.
Urbanistinis fenomenas
„Chungking Mansion“ ir „Mirador Mansion“ – tai fenomenas, kuris tiktų urbanistiniam antropologiniam tyrimui. Prisimindama juos su ilgesiu visuomet pagalvoju, kad tai būtų patraukli filmavimo aikštelė ar bent įkvėpimas detektyvams, siaubo, romantinių trilerių scenarijams kurti.
„Chungking Mansion“ ir „Mirador Mansion“ gali būti naudingi ir lepšiams – akiračiui praplėsti ir kaip grūdinimosi terapija. Vakariečiams, dėl pernelyg patogios ir sėslios kasdienybės įsigeidusiems egzotikos ieškoti valkatiško tipo kelionėse, „Chungking Mansion“ ir „Mirador Mansion“, kaip tarpinė stotelė, – irgi pats tas.
Kasdienybė šiuose „dvyniuose“ gali paliudyti, kad Honkonge, jau nuo XIX a. pabaigos siurbiančiame migrantus iš įvairių – klestinčių ir skurdžių, artimų ir tolimų – kraštų, nėra griežto vietinių, naujų atvykėlių ir laikinų svečių gyvenamosios teritorijos padalijimo.
Į tą kovos už būvį „Chungking“ ir „Mirador“ pasaulėlį įtraukti ne tik čia per kartas savo šaknis įleidę čionykščiai ir panašiai įpratę gyventi rytiečiai imigrantai, ne tik nekvalifikuoti darbininkai, visuomenės atmatos, bet ir, pasitaiko, pataupyti linkę verslininkai, kurie patys turi padengti savo komandiruotės išlaidas.
Barakų link pasuka ir savarankiškai keliauti sugebantys, pedantizmo isterijos neužvaldyti bei blakių paniškai nebijantys turistai, kuriems gidai nebūtini, norint užkilti į tapybišką megapolio „atviruką“ užtikrinančią Viktorijos viršūnę ar visuomeniniu garlaiviu nuplaukti į didžiausią Honkongo salą – Lantau, o gal į kadaise hipių pamėgtą Lamos salą.
Taigi, ne visi keliai veda į „Chungking Mansion“ ir „Mirador Mansion“, bet visi keliautojai, kurie nori kuo ilgiau pagyventi itin strategiškoje vietoje, renkasi nakvynę būtent šiose landynėse. Arba jos, arba kur nors visiškai netoliese esantis keturių penkių žvaigždučių viešbutis, per vieną naktį surysiantis tiek šlamančiųjų, kiek kukliau gyvenant Honkonge užtektų maždaug dviem savaitėms.
Mat šiame Azijos finansų, aukšto lygio aferų ir vilčių centre sunkoka rasti tarpinį variantą tarp žėrinčios prabangos ir visiškos snarglynės.
Netrukus supratau, kodėl tie pagyvenę anglai, kuriuos mačiau išdidžiai vaikštinėjančius vaizdinga Tsim Sha Tsui pakrante, į „Chungking Mansion“ smuktelėdavo apsidairydami paklaikusiu žvilgsniu, tarsi jaustų gėdą, kad ten apsistojo.
Užribio šmėklų prieglobstis
Mus, du svetimšalius su kuprinėmis ant pečių, prie „Chungking Mansion“ įėjimo apstojo būrys vyrukų. Pasipylė gausybė pasiūlymų išsinuomoti kambarį. Su krūva santūrių, nors įtariai aplinkinius nužvelgiančių keleivių įlindome į liftą. Pasiekus kitą aukštą, nebekilo klausimų, kodėl viduje įmontuotos filmavimo kameros.
Jei jų nebūtų, lifto durims atsidarius, koks nors vikruolis, iš išsižiojusio, gal ir paklaikusio turisto rankų žaibiškai išplėšęs nešulį, spruktų į laiptinių džiungles su siaurais įėjimais, praėjimais bei išėjimais, vinguriuojančiais tarp į skirtingas puses besišakojančių koridorių, tų koridorių koridorius ir jų vamzdynus, kurių kiekvienas veda į dar kitus koridorius. Ir ten, gilumoje, vagišius amžiams prasmegtų į kokią nors savo slėptuvę, kurią vargu ar atrastų net su mafija kovojantys šaunieji vyrukai iš legendinių Honkongo kino filmų.
Į „Chungking Mansion“ istoriją, prasidėjusią 7-ojo dešimtmečio pradžioje, įrašytas keletą gyvybių pasiglemžęs gaisras ir kelios žmogžudystės. Ką gi, ne lietuviškas girtuoklių bendrabutis, kuris dega ir kur sugėrovai stengiasi vienas kitą nugalabyti beveik kasdien, bet vis tiek jaudina. Juolab, kad „Chungking Mansion“ iki šių dienų lyginamas su Kouluno „aptvertuoju miestu“. Beje, pastarajame iki suplanuotos griūties dar spėjo nusifilmuoti bene garsiausias šių laikų kantonietis Jackie Chanas.
„Aptvertasis miestas“ nuo žemės paviršiaus buvo nušluotas 1993 m., gyventojai iškeldinti kitur, o jo vietoje įkurtas parkas. Įaudrintos vaizduotės vietiniai sako, kad iki šiol ten gali vaidentis. Anksčiau stovėjęs milžinišką dėlionę primenantis daugiaaukščių namų su vidinėmis gatvėmis ant žemės ir ant stogų masyvas, kuriuo faktiškai nesirūpino nei kolonizatoriai britai, nei kinai, pritraukdavo marginalus ir nusikaltėlius iš visos Azijos.
Iš pradžių ten nebuvo nei vandentiekio, nei elektros tinklų, gyvenvietė atrodė veikiau kaip sąvartynas. Ilgainiui žmonės ėmė gerinti savo buitį. Per dešimtmečius jų kvartalas plėtėsi, namus chaotiškai apraizgė persipynę ir į mazgus susisukę elektros laidai, vamzdžiai.
Nerašytas gyvenimo taisykles ten kūrė kinų triados. Manoma, kad šis miestas tvirtovė buvo tankiausiai apgyvendinta zona pasaulyje. Maždaug stadiono dydžio uždaras „namynas“ glaudė apie 50 tūkst. gyventojų.
Apskaičiuota, kad „Chungking“ vienu metu gali gyventi 4 tūkst. žmonių. Sutikite – irgi nemažai. Šis septyniolikaukštis – taip pat ideali velnių prišveitusių, rizikos nevengiančių įstatymų pažeidėjų, visokiausių perėjūnų, nelegalių migrantų ir bepiliečių, svajojančių juodoje rinkoje nusipirkti ypač vertingą Honkongo pasą, prieglauda. Ten pat apgyvendinti ir oficialią valdžios paramą gaunantys pabėgėliai.
Prakutusiems honkongiečiams tai kasdienė verslo vieta: čia veikia daugybė miniatiūrinių užkandinių, batų taisyklų, skalbyklų, džiovyklų, pusiau legalių vizų daryklų, valiutų keityklų, interneto svetainių, prostitučių irštvų, įvairių fabrikėlių ir įmonių.
Į kelis blokus suskirstytame pastate, kaip ir jo kaimynystėje įsikūrusiame „Mirador“, tikrai netrūksta svečių ir jaunimo nakvynės namų išdidžiais pavadinimais, tokiais kaip „Paradise hotel“, „Youth garden hostel“, „Beautiful star house“. Vos apsidairius, taip ir norisi juos pervadinti, pavyzdžiui, „Hell hotel“, „Youth bullshet hostel“ ar „Ugly star house“.
Paieškos daugiaaukščiuose labirintuose
Pigiausia būtų buvę miegoti ant geležinių gultų „Chungking Mansion“ belangėje patalpoje, kurią reikėtų dalytis su pilvotais, visą deguonį sukvėpuojančiais svečiais iš Afrikos. Pigiai buvo galima gauti ir skylę tik dviem, tereikėtų su kitais, kokiais penkiolika, „viešbučio“ gyventojų dalytis unitazu.
Bet jei primokėsi daugiau, gausi dvivietį lizdą, kuriame virš klozeto puikuosis gudriai talpiai įtaisytas dušas. Jei potencialaus kliento net ir tokia „prabanga“ netenkina, jau pradedami siūlyti kambariūkščiai su ūžiančiais oro kondicionieriais, be kurių didžiąją metų dalį subtropinėje Kantono tvankynėje išgyventi būtų sudėtinga, ir prieštvaniniais televizoriais.
Iki pusės bėdos dar trūktų lango. Jį atradome „Mirador Mansion“, kuris nuo „Chungking“ skiriasi didesne migių įvairove ir dar originalesniais „apartamentų“ pavadinimais. Vienas jų – tryliktame aukšte kinės prižiūrimas „Cosmic guest house“. Palyginti su „Chungking Mansion“ vamzdynuose įsispraudusiais bendrabučiais, čia daugiau švaros ir privatumo. Bėda, kad šis būstas jau buvo rezervuotas.
Tame pačiame aukšte radome kitus svečių namus su laisvais kambariais, kur lovos aptrauktos blizgiu, gėlėtu sintetiniu apvalkalu. Tik dėl to už kambarius lupama jau beveik kaip už keturių žvaigždučių viešbutį, nors vietos vis vien ne ką daugiau nei anksčiau aplankytose „būdose“.
Kelias valandas pavarsčius purvinas duris klebančiomis rankenomis ir apžiūrėjus beveik vienodus „sandėlius“ ir kambarėlius, galima suvokti Honkongo nekilnojamojo turto, beje, vieno brangiausių pasaulyje, vertę. Nedideles ar vidutines pajamas gaunantys žmonės ten jau seniai įpratę suktis ankštuose būstuose, dažnai be virtuvės ir erdvesnio vonios kambario.
Galų gale, padangę virš „Mirador Mansion“ milžino apgaubus sutemoms, stabtelėjome prie „Ajid house“. Dvivietis miegamasis, žvelgiantis netgi ne į vidinį šiukšliną milžiniško daugiaaukščio kiemą, o į gatvę, turintis riaumojantį, taigi, veikiantį oro kondicionierių, tualetą ir dušą virš klozeto.
Na ir kas, kad ant grindų voliojosi juodų plaukų gumulai. Už visa tai po derybų sutarėme mokėti 200 Honkongo dolerių (apie 60 litų) už naktį.
Tiek Pekine užtektų nakvynei dviviečiame kambaryje su visais patogumais jaukiuose, tarptautinius reikalavimus atitinkančiuose jaunimo nakvynės namuose prie pat Tiananmenio aukštės, o Čengdu – trijų žvaigždučių viešbutyje, irgi miesto centre.
Pridursiu, kad nakvynės kaina Honkonge priklauso ne tik nuo klientų derėjimosi gabumų, bet ir nuo sezono bei vietos. Labai gerai nakvynės paieškojus uosto pakraščiuose ir žymiai toliau nuo mados bei pramogų centrų, galima atrasti palyginti padorių viešbučių už praktiškai tokią pačią kainą, kaip „Mirador“.
Azijos paleistuvių glėbyje
Paradoksas: Kinijos Liaudies Respublikoje, kur nevaldomai siaučia laukinio kapitalizmo gaivalai, kur, nepaisant valdžios pastangų, viešosiose vietose karaliauja nesutramdoma rytietiško chaoso dvasia, nėra tokių parazitais atsiduodančių pseudoviešbučių, kokių gausu tviskančiame verslo, prabangos ir saugumo madas visai Azijai diktuojančiame Honkonge.
Tačiau ne vien viešbučiais skiriasi Kinija ir jai nuo 1997 m. vėl priklausantis, tačiau kol kas palyginti menkai kiniškas Honkongas. Buvusioje britų kolonijoje (dabar – KLR specialusis administracinis regionas), priešingai nei niekada užsieniečių pernelyg arti neprisileidusioje Vidurio valstybėje, turi ne formaliai, o realiai mokėti anglų kalbą. Ji Honkonge tebėra viena iš dviejų valstybinių kalbų, kita – kantoniečių, smarkiai besiskirianti nuo bendrinės kinų kalbos. Tiesa, pastaroji vis labiau skverbiasi ir į Honkongą.
Norint išgyventi Honkonge dar reikia ne tik kuo stilingiau ir tvarkingiau atrodyti, bet ir stengtis nepriekaištingai dirbti, nes laikas ir darbo kokybė – pinigai.
Nepaisant to, kad Honkonge sertifikuota firminė skaitmeninė aparatūra, kompiuteriai kainuoja itin pigiai, sotūs pietūs gerame restorane gali atsieiti tiek pat, kiek naujos kartos pusiau profesionalus fotoaparatas.
Pinigais pernelyg švaistytis negalintys keliautojai, kurie Vidurio valstybės miestuose naudodavosi taksi paslaugomis, Honkonge paprastai to sau jau neleidžia, užtat važinėja švariais, tvarkingais, labai punktualiais autobusais ir metro. Norint pasistatyti mašiną Honkonge mokėti reikia beveik visur. Mokslai mokami. Investicijos į ateitį, pramogos visuomet šiltame, liberaliame uoste atsieina nepigiai. Taigi laiko veltėdžiauti nėra.
Tie patys vaikėzai, kurie ryte „Mirador Mansion“ prieigose aistringai gaudo naujus gyventojus, vėlyvą vakarą į gatves išeina jau kitu amplua: praeivius vilioja į perlų parduotuves, įkyriai siūlo išsiburti ateitį, čiupę už alkūnės, bando dėmesį patraukti šaukiniais „Watch „Rolex“ very good copy!“ ir „Handbag very good copy!“.
Jei nepriekaištingai padirbtos „Gucci“ rankinės ir kitos miesčioniškos gėrybės praeivio nedomina, apsukrieji prekybos agentai kviečia užeiti į šalia esantį siuvimo saloną. Jei ir tada žmogus nerodo jokio entuziazmo, jo smalsumo kibirkštėlę tarpininkai bando uždegti negarsiai siūlydami merginų ar vaikinų – atsižvelgiant į kiekvieno seksualinius poreikius. Jei net meilės nuotykis netraukia, tuomet tyliai, bet išraiškingai metamas paskutinis masalas: „Hash?“ Juk savame „narve“, kur nors daugiaaukščio gilumoje, niekas nekliudytų mėgautis uždraustu nuodėmingu dūmu.
Daugiaaukščiuose „dvyniuose“ lošiama ir iš nešvarių pinigų, tenkinamos intymios užmačios. Ankstyvą rytą iš „Mirador“ išeina dailų, greičiausiai „Hong Kong Tailors“ arba „Raja Fashions“ pasisiūdintą kostiumą vilkintis baltapūkis. Jam už parankės – smulkutė, aukštakulniais save penkiolika centimetrų pasiaukštinusi, trumpą kaip diržas sijoną apsitempusi silikoninė didžiakrūtė filipinietė.
Beje, moterys iš Filipinų, kurių Honkonge tarp imigrantų yra daugiausia, paprastai užsiima tokiais darbais, kokiais dauguma lietuvių – Anglijoje, Airijoje ar Italijoje: dirba auklėmis, namų tvarkytojomis, ieško turtingo ir apykvailio vyro, o dažnai pragyvenimui prisiduria šokdamos striptizą
Jau nuo britų valdymo laikų Honkonge į nakties šešėlius, o dabar jau ir į lazerių šviesas paskendęs daugiatautis gyvenimas – ne mažiau aktyvus nei dieną.