Tačiau dabar nusikelsime pora šimtų metų į praeitį – kai žmonės dar nemokėjo plaukti... Kad ir kaip keistai ar juokingai tai skambėtų.
„Maudymasis – tai pakankamai naujas reiškinys Europoje. Ši tradicija skaičiuoja tik 250 metų. Galbūt tai skamba keistai, nes Europą supa nemažai jūrų, tačiau po antikinių laikų - senovės Graikijos ir Romos, žmonės į vandenį nelindo. Nei į jūrą, nei upelį ar ežerą.“, – tikina Jūrmalos miesto muziejaus gidė Inga Sarma.
Gidė I.Sarma pasakoja, kad žmonės maudydavosi tik šiltuose kraštuose, kur atsivėsinti būdavo būtinybė. Europoje ilgą laiką manyta, kad maudytis jūroje yra pavojinga, nes blogas skystis per odą gali patekti į organizmą. Tokie prietarai gyvavo iki XVIII a. vidurio. Tuomet atsirado nauji gydymo būdai, kurie žmones paskatino keisti nuomonę apie maudynes. Tačiau tuomet iškilo kitas keblumas.
„Plaukti niekas nemokėjo. Jau nekalbant apie moteris, kurių dar ilgai niekas ir nemokė plaukti – net iki XX amžiaus. Tačiau iš pradžių plaukti mokėjo ir retas vyras. Turime duomenų, kad čia gyvenę žvejai dažnai paskęsdavo jūroje, nes nemokėjo plaukti. Taip buvo dar trečiajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje.“, – pasakoja I.Sarma.
Latviai sako, kad Jūrmala – tai miestas ant bangos. Taigi ne tik muziejaus ekspozicija pasakoja jūrinę istoriją, demonstruoja maudymosi kostiumėlius, batus, kitus reikmenis, bet ir pats pastato interjeras primena bangas, baltą pajūrio smėlį.
Jūrmala turi išskirtinį net 40 km besitęsiantį paplūdimį. Jis nuklotas baltu kvarciniu smėliu. Čia mėgdavo poilsiauti ir gydytis ne tik latviai, bet ir visos carinės Rusijos gyventojai. Ypač Jūrmalą mėgo inteligentai iš Sankt Peterburgo ir Maskvos.
Vasaros sezonas čia labai trumpas ir vanduo įšilęs iki 20 laipsnių laikosi neilgai. Taigi praėjusio amžiaus pradžioje labai populiaru buvo mėgautis pirčių kompleksais su pašildytu Baltijos jūros vandeniu. Į metalines voneles darbininkai kibirais pritempdavo vandens iš Baltijos jūros ir jį pašildydavo.