Tūkstantis kalvų, 26 tūkst. kvadratinių kilometrų ir 9 mln. gyventojų. Dangų remiantys veikiantys ugnikalniai, žaliais serpantinais vingiuojantys geriausi Afrikos keliai, amžinai merkiantis lietus. Toks miniatiūrinės Rytų Afrikos šalies – Ruandos paveikslas. Ruanda – viena saugiausių ir įdomiausių Afrikos šalių, mažytis skruzdėlynas, įsiterpęs tarp dviejų milžinų – Zairo ir Tanzanijos.
Aukštais kalnais aptvertame skruzdėlyne zuja milijonai žmonių. Prie tokio žmonių tirštumo nepripratusiems keliautojams tenka suprasti, ką reiškia klaustrofobija.
Šis jausmas dar labiau sustiprėja dėl afrikiečių noro lįsti į privačią žmogaus erdvę. Norėdami bendrauti, čiabuviai nepaiso žmogaus privatumo - norėdami pasišnekėti, taip priartėja, kad beveik priglunda prie kūno. Vyrai čia vaikšto intymiai apsikabinę per liemenį ar susikabinę rankomis - pirštas į pirštą.
Bet toks artumas viešumoje – tik tarp vyrų. Moters ir vyro, net jeigu jie draugauja ar net yra susituokę, glaudus bendravimas, bučiavimasis bei apsikabinimas viešumoje vertinamas neigiamai. Tai toks pat tabu, kaip ir valgymas einant gatve.
Daugeliui Vakarų žmonių Ruanda siejasi su košmarišku genocidu 1994-aisiais. Tada Ruanda buvo negyva, o jos likučiai – suparalyžiuoti. Per pastaruosius 15 metų šalis atsigavo. Nusimetė ramentus ir išdidžiai atsistojo.
Šiek tiek istorijos. Kai XIX a. įsibėgėjo Afrikos kolonizacija, Ruandą, kartu su Tanzanija prigriebė tuo metu Europoje karaliavusi Vokietija. Pasibaigus Pirmajam pasauliniam karui nukraujavusi Vokietija prarado ir savo kolonijas. 1918 metais Ruanda atiteko Belgijai.
Belgai surengė tikrą revoliuciją kastinėje visuomenėje, kur nuo seno gyveno trys gentys: tikrieji Ruandos čiabuviai – tva pigmėjai, aukštieji ir aristokratiškieji, kadaise iš Etiopijos migravę tutsiai ir hutų gentys – Ruandos valstiečiai. Vedybos tarp kastų draudžiamos nebuvo, o bet kuris turtingesnis hutas galėjo tapti tutsiu. Nuskurdęs tutsis tapdavo hutu.
1933 metais belgai pradėjo pirmąjį ruandiečių surašymą ir išdalijo kiekvienam identifikacijos pažymėjimus. Iki tol palaikę aristokratus tutsius, belgai, artėjant neišvengiamam pasitraukimui iš Afrikos, po Antrojo pasaulinio karo pradėjo remti hutus, suteikdami jiems didesnes politines ir ekonomines teises, nei iki tol viešpatavusiems tutsiams.
Tai privedė iki anarchijos ir vis didesnių konfliktų tarp dviejų susipriešinusių genčių. Prasidėjo mačečių žvanginimas. Išvyti iš Ruandos tutsiai apsistojo kaimyninėse šalyse – Ugandoje, Burundyje ir Zaire. Po kurio laiko jie susivienijo ir pabandė sugrįžti. Tėvynėje jų laukė priešiški hutai. Išmokyti, kaip reikia žudyti, kankinti ir tyčiotis.
Taip per keletą mėnesių 1994 metais buvo išžudyta daugiau nei milijonas ruandiečių, daugiausia tutsių bei juos atsisakiusių žudyti hutų. Hutai prieš nužudant savo aukas buvo mokomi jas kankinti – išprievartaudavo moteris, nupjaudavo joms krūtis ir palikdavo nukraujuoti savo vaikų akivaizdoje.
Prancūzų ir belgų psichologai per nacionalinį radiją skleisdavo propagandą – žudyk kaimyną, nes jis nužudys tave.
Be milijono nužudytųjų, po genocido liko daugybė našlaičių bei ŽIV infekuotų moterų, nes jas prievartavo šį virusą nešiojantys hutų ekstremistai.
Žinant apie tai, kas šalyje darėsi vos prieš 15 metų, sunku patikėti, kaip greitai Ruanda pakilo iš pelenų. Žmonės dabar laimingi ir mandagūs, policininkai – paslaugūs. Šalyje neteko matyti nė vienos policijos barikados, o Vakarų Afrikoje jos - kiekviename kaimelyje. Tai didžiausia kliūtis keliautojams.
Ruandos problema – erdvė. Visa šalis nusėta žaliomis kalvomis, kurios atima galimybę užsiimti žemdirbyste, statyti aukštus pastatus ir tiesti greitkelius. Žmonių yra tiek daug, kad norėdami pasistatyti namą, jie turi ieškotis vietos aukštai kalnuose. Metras po metro ruandiečiai kasmet kyla aukščiau ir aukščiau į kalnus. Arčiau gorilų, kurioms liko tik veikiantys ugnikalniai seisminėje juostoje.
Ruandiečiai noriai kalba apie genocidą. Kam pasisekė – spėjo pabėgti į Ugandą. Kiti buvo priversti slėptis, matyti artimųjų mirtis, o po genocido – kasant daržus rasti krūvas kaukolių ir kaulų, dar - džiunglėse užuosti lavonienos kvapą.
Turbūt labiausiai genocidą išgyvenęs lietuvis buvo kunigas misionierius Hermanas Šulcas, atvykęs į Ruandą prieš 30 metų. Apie pusšimtį kilometrų nuo sostinės Kigalio esančiame Mušos kaime H.Šulcas įkūrė mokyklą ir jaunimo sodybą. Dabar lietuvis kunigas yra garsus visoje Ruandoje - tuo įsitikinau keliaudamas po šalį autostopu.
Genocidas neaplenkė ir H.Šulco sodybos. Iš visos sodybos gyvi liko tik 12 vaikų. Kiti buvo išskersti mačetėmis ir peiliais. Grįžęs į Ruandą H.Šulcas rinko išbadėjusius vaikus, kurie išsigandę žiaurių žudikų pasislėpė savanoje. Jie ne tik bijojo žmonių, bet kai kurie, pagyvenę su žvėrimis, nebemokėjo net kalbėti, lojo kaip šunys.
Surinkęs pagalbininkus H.Šulcas atstatė jaunimo sodybą našlaičiams vaikams. Šiuo metu sodyboje gyvena daugiau kaip keli šimtai našlaičių ir jaunuolių, kurie mokosi gimnazijoje bei amatų mokykloje.
Mano atvykimas į Mušą sutapo su kunigo išvykimu į Europą. Prasilenkėme vos viena valanda. Ką pamačiau?
Tropikų lietaus merkiamoje ir po plačiais bananų bei papajos lapais pasislėpusioje Mušoje klega laimingi vaikai. Jie čia organizuoja debatų turnyrus, užsiima amatais, žaidžia krepšinį, futbolą ir tinklinį.
Sodyboje visur daug lietuviškų ženklų. Čia nuolat savanoriauja jaunimas iš Lietuvos. Pirmoji iš mažos bibliotekos lentynos mano ištraukta knyga buvo „Gražiausios lietuviškos pasakos“, o ryte šmaikštus vietinis vaikinas lietuviškai pasisveikino: „Labas rytas, jūs iš Vilniaus?“