Jei olandų Keukenhofas tituluojamas gražiausiu pasaulio pavasario sodu, tai „Villa Hanbury“ Italijoje – ištisus metus lankytojus lepinantis rojaus kampelis tarp žemės, jūros ir dangaus. Italijos Gėlių pakrantėje („Riviera dei Fiori“) esanti „Villa Hanbury“ nėra įprastas botanikos sodas, o ir ne botanikos sodu jai buvo lemta gimti.
„Villa Hanbury“, arba Hanbury sodai – vieta, kurios istorija ne mažiau įdomi už Keukenhofo ir kurios augalija tam tikromis prasmėmis pranoksta olandiškąją. Kaip didžiuodamiesi sako italai, prieš beveik 50 metų tapę visateisiais angliškos vilos šeimininkais, tai – rojaus kampelis tarp žemės, jūros ir dangaus.
Susidomėjote? Aš – irgi, todėl dar neseniai tulpėmis prisisotinusiam žvilgsniui leidau palengva nuslysti į Italijos „bato aulą“, jo priekinės dalies lenktę, žinomą Ligūrijos pavadinimu. Genuja, Savona, Sanremas, Bordigera, Ventimilja ir pagaliau – prie pat Prancūzijos sienos – iškyšulys su La Mortolos miesteliu ir „Villa Hanbury“ žymeniu.
Sėkmės, meilės ir „žalių“ rankų derinys
Status šlaitas, nuo kurio viršaus visu gražumu atsiveria ryškiaspalviai sodai, platesnėmis ir siauresnėmis terasomis iš 103 metrų aukščio besileidžiantys į turkio spalvos Ligūrijos jūrą – „Villa Hanbury“ savo lankytojus pasitinka iškilmingai. Daugybė laiptų-laiptelių, takų-takelių laikui bėgant susigyveno su juos supančia egzotine augalija, tad kaip gi jie neatrems lengvo nerimo žvilgsnių?
Po kelių akimirkų šalin nugini pirmą į galvą šovusią mintį apie liftą ar modernų eskalatorių: tokios prabangos čia paprasčiausiai nėra. Tačiau jei sodų įkūrėjas – londonietis Thomas Hanbury, vėliau jų perėmėjai – Tarptautinis Ligūrijos studijų institutas ir Genujos universitetas galėjo išlaikyti ne tik Europoje, bet ir už jos ribų garsėjantį grožį, skųstis nėra kuo. Padrąsino ir pro šoną praėjusi dviem mažametėmis dukromis vedina italė – jos ką tik baigė kelionę po vadinamąjį žmogaus rankomis sukurtą rojų. Visų veiduose švietė pasitenkinimas.
Buvo eilinė darbo diena, todėl be jau matytosios trijulės Hanbury soduose teko sutikti vos keletą lankytojų. Ir ne dėl to, kad saulė plieskė negailestingai: ištisus metus veikianti „Villa Hanbury“ yra puikiausia atgaiva tiek vasarą, tiek ir žiemą. Tuo, be abejo, pasistengė 1867 metais vilą įsigijęs Thomas Hanbury: jo vestame Sėklų kataloge Index seminum 1883-iaisiais užregistruotos 600 augalų rūšys, kurių skaičius per šešerius metus išaugo iki 3500 ir 1912-aisiais siekė 5800.
Kas taip masino anglų serą La Mortoloje ir apskritai – itališkoje Viduržemio jūros regiono dalyje? Anot įvairių šaltinių – o jų italai turistams paruošę keliomis kalbomis – Šanchajuje, Kinijoje, pralobęs Thomas Hanbury dėl grožio ir unikalaus klimato pamilo Italijos Gėlių pakrantę, kuri nuo seniausių laikų pažymėta aistringų keliautojų žemėlapiuose.
Italijoje vasarnamį su žeme įsigijęs londonietis nepagailėjo nei lėšų, nei pastangų, kad jau ir taip gražus kampelis dar labiau išgražėtų, taptų pasaulyje unikaliais sodais su daugybe po atviru dangumi tarpstančių egzotinių augalų. Kiekviena europiečiams daugiau ar mažiau žinoma žolelė, krūmas, gyvatvorė ar gėlė čia įtraukti į katalogą ir atitinkamai pažymėti.
Fantazijos minėtajam anglų serui – ypač jo broliui Danieliui, sūnui Ceciliui ir marčiai Dorothy Symons – netrūko. Vilos sodų planas per daugelį metų keitėsi, naujos sodininkystės mados keitė senąsias, modernus požiūris – konservatyvųjį, kol galiausiai „žaliomis“ Hanbury šeimos atstovų rankomis sukurtas rojus buvo pakoreguotas pagal botanikos sodams keliamus reikalavimus.
Daugiafunkcinis malonumas
Nyderlandų Keukenhofo gėlių parkas užima 32 hektarų plotą. Reikia sutikti, kad 18 hektarų „Villa Hanbury“ teoriškai galima apžiūrėti perpus greičiau, bet tik ne praktiškai, mat stačiam šlaitui įveikti gali net ir sportiškam lankytojui kainuoti pastangų.
Be abejo, prisiminus Turine matytą vaizdą, kuomet termometro stulpelis rodė 35 laipsnius karščio ir danguje nebuvo nė menkiausio debesėlio, o pora italų mėgino dviračiu ir bėgte įveikti 670 metrų aukščio Supergos kalvą, Hanbury sodų kalvelė La Mortolos miestelyje gali pasirodyti vieni juokai.
Kiekviena „Villa Hanbury“ terasa sujungta „žydinčiais“ ir „šliaužiojančiais“ laiptais-laipteliais, takais-takeliais. Italai teigia, kad čia šeimininkavusių anglų dėka iki šių dienų pavyko išsaugoti sodus kertantį vieną svarbiausių senovės romėnų kelių – istorinį Via Julia Augusta. Daugelis skersai ir išilgai sodus einančių takelių atkurti pagal ankstesnę jų padėtį.
Nors vasarnamis ir jo pastatai – sodininkų būstas prie šalia pratekančio Sorbos upelio, karvidė, arklidė, stoginė šienui krauti, sargų buveinė – nėra atviri lankytojams, Hanbury soduose yra į ką akis paganyti. Čia išlikę senovinės atraminės sienos ir esplanados; žemutinėje pakopoje vešančius augalus nuo sūrių jūros purslų atskiria kadais iš plytų išmūryta siena.
Be tipinės Viduržemio jūros regiono augalijos ir tarp jos tarpstančios egzotiškosios, arba atvirkščiai,„Villa Hanbury“ lankytojus džiugina japoniškas varpas (1764 m.), laiko patikrintos skulptūros, fontanai, puodai gėlėms auginti, amforos, akmeniniai suoleliai, grotos, kolonos ir kolonados. Keliose terasose šiandien įsikūrę šventyklos – penas gilesniems apmąstymams: gal dėl to tarp sodų lankytojų teko sutikti daugiau vyresnio amžiaus žmonių.
Prisikėlė naujam gyvenimui
Anglų seras Thomas Hanbury pasimirė 1907-aisiais, būdamas 75 metų amžiaus, tačiau jo įkurti gražieji sodai gyvavo Dorothy Symons dėka ir išgyveno Pirmąjį pasaulinį karą. Po Antrojo pasaulinio karo sodų stovis tapo nepavydėtinas: italai rašo, kad dar neseniai buvęs rojaus kampelis virto į apleistą apgailėtiną žemę.
Nežinia, kas čia būtų šiandien, jei ne Italijos valdžios sprendimas 1960 metais iš Thomo Hanbury marčios nupirkti sodus ir po poros metų juos perduoti Tarptautiniam Ligūrijos studijų institutui. Vėliau, 1983-aisiais, dėl lėšų stokos „Villa Hanbury“ atiteko Genujos universitetui. Jis, Hanbury sodus paversdamas į botanikos, vasarnamį su visa jo aplinka prikėlė naujam gyvenimui. Ši vieta su su beveik šešiais tūkstančiais augalų rūšių, kurių didžioji dalis – egzotinės kilmės, pripažinta didžiausiu Italijos aklimatizacijos sodu, o 2000-aisiais paskelbta regioniniu draustiniu.
Turėjote kantrybės leistis link tolimiausios „Villa Hanbury“ pakopos? Tuomet už įėjimą į darbščių žmonių rankomis sukurtą rojaus kampelį sumokėkite simbolinius 7,5 eurus (26 litus) ir duokite valią akims ir nosims: priešais – alyvmedžiai, laurai, mirtos, palėpščiai ir rozmarinai, palei sodus gaivinantį Sorbos upelį – oleandrai.
Paunksnėje ir ant keliais laipteliais aukštesnių terasų žydi alyvos ir kininės visterijos, tvorų apačias ryškiais tonais „nuspalvina“ begonijos ir lipikės gebenės, kryžiažiedės ir rožės. Ryškumo aplinkai prideda ir pelargonijos bei snapučiai.
Pietinėje Hanbury sodų pusėje veši agavos: vienas už kitą aukščiau į dangų stiebiasi jų galingi žiedai. Čia – ir alijošiai, jukos, kaktusai, karpažolės, opuncijos, stulpeniai. Netoli lengvam vėjeliui lenkiasi vaismedžiai ir citrusinių augalų plantacija, kuriuos supa frezijų, irisų, krokų, jūros svogūnų, plukių ir žonkilių lysvės.
O gal geriau vizitą pradėti nuo palmių giraitės arba miniatiūrinio australiško miško? Arba keliauti terasomis pagal spalvinę – baltą, oranžinę, rožinę – sodų gamą? Vienaip ar kitaip, jei šalia La Mortolos iškyšulio esančiam miesteliui italai suteikė neįprastą Ventimiljos pieno (Latte di Ventimiglia) vardą, tai už žingsnio nuo jo esančią „Villa Hanbury“ būtų galima drąsiai vadinti Ventimiljos, o ir visos Ligūrijos „grietinėle“.