Dūkštų kraštovaizdžio draustinis stebina ne tik senaisiais ąžuolais. Ši gamtos buveinė
pilna retų ir nykstančių gyvūnų, drugelių ir vabalų. Čia veši 280 rūšių augalų, 95 rūšys grybų ir kerpių. Ąžuolyne gausiai gyvena net 7 rūšių šikšnosparniai ir į Lietuvos raudonąją knygą įrašyta didžioji miegapelė.
Peri juodieji gandrai, mažieji ereliai rėksniai, uoksuose įsikūrusios žaliosios meletos, didieji margieji geniai, naktimis ūbauja naminės pelėdos. Galima sutikti šernų kaimenę, pasigėrėti užklydusia stirna ar elniu.
Po ąžuolyną vaikščioti labai patogu. Jo takai pakelti nuo žemės ir iškloti lentomis, todėl net ir lietingą dieną nesušlapsite kojų.
Mitologinio tako pabaigoje po ąžuolu guli paslaptingas akmuo. Ant jo
iškalti nesuprantami ženklai, primenantys runas. Kiekvienas bando
įminti jų reikšmę, apkabina, paglosto akmenį, parimojęs prie jo tiki,
jog išsipildys troškimai, kuriuos mintyse sušnibžda.
Ąžuolų karalienė
Kelyje Sudervės-Dūkštos nepražiopsokite 7-ojo kilometro ir pasukite į
dešinę. Medinė rodyklė nukreips keliuku link Ąžuolų karalienės.
Ąžuolų karalienė - didinga, vešli, gumbuotomis šakomis, ji ošia 25-ame
miško kvartale. Jos skersmuo 1,40, apimtis - 4,40 metrų.
Prieš kelis dešimtmečius už kelių šimtų metrų nuo jos ošė Ąžuolų
karalius. Neatlaikęs metų naštos senas medis išvirto.
Geltonojo smėlio atodangos
Jei atvykote ąžuolų aplankyti, nepamirškite užsukti į ledynmečiu
susiformavusias Dūkštų ir Karmazinų atodangas.
Dūkštos pažintinis pėsčiųjų takas išsidėstęs kitoje kelio pusėje
priešais senąjį ąžuolyną.
Pakeliui pasigėrėkite kaip auga jaunasis Signatarų ąžuolynas. Prieš
penkiolika metų Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos Nepriklausomybės akto
Signatarai pasodino 141 ąžuoliuką, norėdami įamžinti Nepriklausomybės
akto atminimą.
Šventas ir neliečiamas medis
Visose baltų žemėse ąžuolai ir ąžuolų giraitės buvo laikomos
šventomis, jose nebuvo galima net šakelės nulaužti, nes čia
apsireikšdavo dievai.
Melsdamasis po ąžuolu, žmogus galėjo tikėtis lengviau susisiekti su
dievais, čia sukalbėta malda būdavo veiksmingesnė.
Baltų gentyse vyravo tikėjimas, kad mirus žmogui, jo vėlė apsigyvena
medyje, toks medis tapdavo neliečiamu. Iki šių dienų, išgirdę
traškančius, girgždančius medžius, lietuviai sako, kad juose kenčia
vėlės ir sukalba maldą.