„Nedėkokite dabar, padėkosite susimokėję“, – netikėtai atvirai ir tiesmukai prabyla jaunas ruandietis vos mums spėjus įsėsti į jo mamos vairuojamą erdvų automobilį. Neseniai pilnametystės sulaukęs Blezas puikiai kalba angliškai ir peikia prancūzų kalbą tvirtindamas, kad ji jau greit bus visiškai išstumta iš Ruandos mokyklų.
„Jūs keliaujate autostopu po Ruandą su vietiniais, bet jiems reikalingi pinigai, kad išgyventų“, – sulig šiais žodžiais Blezas atidaro mašinos dureles ir pradingsta kitapus kelio esančioje parduotuvėje.
Sugrįžta su buteliu degtinės, importuotos iš kaimyninės Ugandos. „Ugandietiška degtinė daug pigesnė nei pas mus, bet ir silpnesnė“, – guodžiasi Blezas, už butelį sumokėjęs apie 30 litų. Kol vaikino mama nardo judriomis Kigalio priemiesčio gatvėmis, Blezas lėtai ir kukliai siurbčioja degtinę tiesiai iš butelio.
„Šiandien mano tėvo gimtadienis, važiuoju jam nupirkti „martinio“, o degtinę pasiliksiu sau. Gal norite užvažiuoti pas mus į svečius? Gimtadienis truks visą naktį“, – pasiūlo beisbolo kepuraite su užrašu „Barack Obama“ pasidabinęs Blezas.
Vakarėlio ir degtinės su „martiniu“ atsisakome. Ruandos šiaurėje laukia ugnikalniai, rūke skendinčios džiunglės ir tai, kas Ruandoje unikaliausia – gorilos.
Ruandos sostinė Kigalis, kurio pavadinimas išvertus reiškia „kažką didelio“, patogiai išsidėstęs pačiame šalies centre. Čia tikrai tiktų posakis, kad visi Ruandos keliai veda į Kigalį.
Ruanda vadinama tūkstančio kalvų šalimi, tačiau, atrodo, kad tiek pat kalvų lengvai būtų galima suskaičiuoti ir pačiame Kigalyje. Keliems milijonams gyventojų vietos čia nedaug. Ieškodami naujų erdvių žmonės ropščiasi į kalnus. Aukščiau ir aukščiau, kur įmanoma patekti tik savomis kojomis.
Didžiąsias miesto kalvas supa serpantinai, kuriuose dūsta tamsiuose dyzelino dūmuose paskendę sunkvežimiai ir nesuskaičiuojamos „matatos“. Taip vadinami maži autobusiukai – populiariausia susisiekimo priemonė Ruandoje.
Ant tokių devynviečių autobusiukų durų visada būna užrašyta: „Leidžiama vežti 14 žmonių“. Vis dėlto dažniausiai „matatoje“ susigrūda 18, net 19 keleivių. Avarijos atveju tokia „matata“ taptų skardine, pilna faršo.
Už „matatas“ dar greičiau zuja „boda-boda“. Taip vadinami motociklus vairuojantys taksistai, prasiskverbiantys į nuošaliausius sostinės kampelius. Pirmą kartą Afrikoje teko matyti, kad visi motociklininkai dėvi šalmus ir net turi po vieną, skirtą keleiviams. Tai privaloma.
Iš Kigalio mus išlydi Robertas, kuris didžiąją dalį savo gyvenimo praleido Ugandoje, iškentė ir genocidą. Robertas dirba buhalteriu, gyvena gražiame kukliame bute miesto pakraštyje, kurį tvarko vienas iš daugelio Ruandos našlaičių. Išvakarėse neatsisakęs pasiūlymo išgerti 50 gramų lietuviškos žolelių degtinės, kitą rytą Robertas tabletėmis gydosi galvos skausmą.
Išėjusius į kelią, vedantį į šalies šiaurės vakarus, atrodo, mus išlydi pusė Kigalio gyventojų. Vietoj 2 vaikų greitai atsiranda 30, vandenį nešęs vyras staiga supranta, kad tas darbas nėra jau toks neatidėliotinas, ir sustoja paganyti akis į baltą odą. Tačiau mums sustoja visureigis, ir žioplių pamėgtas cirkas baigiasi.
Ruanda turi geriausius kelius Afrikoje. Ir pasyviausius policininkus. Jie visiškai nesikabinėja ir yra geranoriški. Tai didžiausias skirtumas nuo Vakarų Afrikos – jokių barikadų, jokių policijos postų.
Kartais viduryje džiunglių, ant vingiuoto serpantino krašto pasirodo du mieguisti policininkai. Paso ir kitų dokumentų jie dažniausiai nepaprašo. Užtat nepamiršta merginos paklausti, kiek jai metų.
Ruanda – dvikalbė šalis. Rytinėje šalies dalyje dominuoja anglų kalba, sostinėje Kigalyje dažniausiai visi moka abi – anglų ir prancūzų kalbas, o bent šiek tiek pasistūmėjus nuo sostinės į vakarus, estafetę perima prancūzų kalba, ten angliškai susišnekėti sunku – artėjama prie vienos iš didžiausių prancūziškai kalbančių šalių – Zairo (Kongo Demokratinės Respublikos).
Užeigose padavėjos angliškai nesupranta nė žodžio. Dėl to joms neaiškus ir mūsų užsakymas – ko mes iš tikrųjų norime: žuvies ar nuodų (pranc. žuvis – „poisson“, nuodai – „poisons“.) Užsisakome tris žuvis, bet mūsų nesupratusios padavėjos atneša tik vieną žuvį. Džiaugiamės tokiu jų apsirikimu, nes žuvies dydis – kaip pusė stalo.
Padavėjos, barmenai, virėjai, kaip ir dauguma afrikiečių, niekur neskuba. Galima atlikti eksperimentą ir apskaičiuoti, kiek laiko afrikiečiui reikia atlikti tam tikrą darbą. Panašu, kad daugumą darbų jie daro tris keturis kartus lėčiau nei žmonės iš šiaurinio pasaulio pusrutulio. Galbūt todėl jie ir uždirba tris keturis kartus mažiau.
Netingi jie tik vaikščioti, tiksliau, slankioti. Sunku suprasti, kur jie visi visą laiką eina, koks jų tikslas. Dėl to ankstų rytą viename Ruandos kaime pabandome stebėti, kur nueina neskubus ruandietis. Palengva jis juda, pasiekęs kaimo ribą, apsisuka ir sugrįžta atgal.
Žmonių keliuose visada pilna. Net aukštai kalnuose žygiuoja viena po kitos žagarus nešančios moteriškės, iš cukranendrių ir ananasų laukų grįžtantys vyrai, anglis ant dviračių gabenantys jaunuoliai.
Per visą Ruandą tiesiamas interneto kabelis tą vaizdą dar labiau sustiprina. Atrodo, kad interneto tiesimo darbuose įdarbinti visi kaimiečiai. Kas laužtuvu darko kietą pagrindą, kas kauptuku ar kastuvu darbuojasi.
Šiaurinė Ruanda – musulmonų kraštas. Dideles įspūdingas bažnyčias pakeičia miniatiūrinės žalios mečetės. Nors islamas čia jau įsitvirtinęs, šios religijos šaknys netvirtos. Retai kada galima pamatyti musulmonus, klūpančius ant savo kilimėlių, ar juodais audeklais apsiklojusias moteris, kaip Šiaurės Afrikoje.
Kuo labiau į šalies šiaurę, tuo labiau į mus, baltaodžius, atkreipiamas dėmesys. Spalvingas ir purvinas pasienio su Uganda miestelis Ruhengeris – apsuptas net aštuonių ugnikalnių, iš kurių trys yra veikiantys ir bet kada gali papurkšti karšta lava. Dažniausiai rūke pasislėpę ugnikalniai išsidėstę Rytų Afrikos lūžių juostoje, seismiškai aktyvioje zonoje, kur didelė ugnikalnių išsiveržimų ir žemės drebėjimų tikimybė.
Atvažiavę į Ruhengerį baltieji dažniausiai turi vieną tikslą – pamatyti gorilas. Aukštikalnių gorilos – ko gero, unikaliausia, ką turi Ruanda. Mąslių gyvūnų atvaizdų šioje šalyje galima pamatyti visur: ant pinigų, oro uoste, ant gėrimų butelių, maisto pakuočių, įvažiavimų į miestus.
Norintys paspoksoti į galinguosius primatus turi pakloti 500 dolerių. Kainos tokios didelės dėl to, kad gorilos būtų apsaugotos nuo per didelio turistų srauto. Tik kol kas, atrodo, jas nelabai saugo patys ruandiečiai. Kasmet iškertama vis daugiau miško nuo visų aštuonių ugnikalnių, kurių tankmėse ir slepiasi gorilos.
Ruhengeryje susirandame tamsią užeigą, kurioje vietoj arbatos mums įpila karšto kondensuoto pieno, greitai apsitraukiančio šlykščia plėvele. Pas virėją baltieji svečiuojasi pirmą kartą, todėl gaminti leidžia savo parankiniams, o pats mums pasakojo, kas bus įdėta į lėkštes.
Ruandos virtuvė – niekuo neypatinga. Europiečių įtaka jaučiama ir čia. Lėkštės turinį dažniausiai sudaro gruzdintos bulvytės, kiaušinienė, ryžiai ir daug riebaus avokado.
Ruhengeryje netyčia sutinkame amerikietį. „Jūs iš Lietuvos? Oi, kaip įdomu!“ – nustemba optimistiškai nusiteikęs amerikietis Deanas. Visą pasaulį išmaišęs keliautojas atvyko į Ruandą pasigėrėti gorilomis ir liko čia net aštuoniems mėnesiams.
Mums jis duoda patarimą: „Gorilas galite rasti ne tik kalnuose, bet ir reabilitacijos centre, tik jūsų ten greičiausiai neįleis“.
Susidomėję pabandome pamatyti bent gorilų našlaičius, tačiau amerikietis buvo teisus. Vos prisiartinusius mus pasitinka centro darbuotojai, kurie be žodžių parodo ženklą „No visitors“.
Ruanda – rami šalis su atsipalaidavusiais žmonėmis, sunku patikėti, kad neseniai šis kraštas buvo virtęs skerdynių lauku. Tačiau kad ir kaip būtų gaila palikti pasakiško kraštovaizdžio šalį, keliautojams svarbiausia – kaita, kurios vardas Uganda.