Per penkiolika kelionės mėnesių jie matė daug keistenybių. Keliaudami žvelgė neskubėdami, nes svarbiausia buvo ramiai pabūti su savimi ir aplinka.
lrytas.lt skaitytojams - Ž.Lukšytės pasakojimas apie kelionės potyrius.
- Kokia po penkiolikos kelionės mėnesių atrodo Lietuva?
- Mūsų artimieji ir draugai pasistengė, kad grįžus nebūtų labai baisu. Jie mus iš anksto prigąsdino, kad Lietuvoje yra siaubingai blogai. Sulaukėme laiškų, kuriuose su humoru buvo patariama: negrįžkite - ten, kur esate, yra smagiau.
Po tokių perspėjimų laukėme kažko baisaus, tačiau vaizdas pasirodė daug geresnis negu tikėjomės. Pirmas dvi savaites gatvėje pamatėme daug šypsenų. Buvom nustebinti, kai mikroautobuso vairuotojas palinkėjo geros dienos, o miesto autobusas ne stotelėje stabdomas sustojo.
- Galbūt jūs patys per kelionę pasikeitėte?
- Gali būti, kad taip yra dėl to, kad mes dabar į viską žiūrime atviromis akimis.
Jei kas per keliones ir keičia, tai buvimas su savimi ir aplinka. Per šią kelionę turėjome labai daug laiko. Lietuvoje laisvalaikio valandos tėra trupiniai, palyginti su jausmu, kai žinai, kad neturi kur skubėti. Gali sėdėti ir pora valandų žiūrėti į krioklį, kuriuo virsta tonos vandens. Tokiu atveju gali būti vienas arba apsuptas žmonių, bet vis tiek jautiesi vienas su gamta.
Tai nėra trys savaitės atostogų, per kurias tiesiog kolekcionuoji paveiksliukus, bet neturi laiko tiesiog pabūti. Galinga žmogų keičianti jėga yra gamta. Taip pat – žmonės, kuriuos sutinki.
- Kokie jums pasirodė sutikti žmonės? Kalbama, kad Pietų Amerikoje žmonės labiau šypsosi ir pozityviau mąsto.
- Taip vienareikšmiškai nesakyčiau – žemynas didelis, ir kiekvienos šalies gyventojai skirtingi. Tačiau pastebėjome, kad kuo žmonės mažiau išsimokslinę, tuo jie laimingesni. Jiems užtenka būtinų maisto produktų ir stogo virš galvos. Karšto klimato šalyse matėme net namų be sienų.
Keturi rąstai, ant kurių yra nendrinis stogas – taip atrodo daugelio indėnų namai. Skurdžiame būste stovi televizorius, jie žiūri serialus ir tų serialų herojų vardais pavadina savo vaikus. Ir atrodo, kad jiems gerai.
Net juokavome, kad galbūt išsilavinimas pakelia poreikių kartelę. Kai žinai, jog kitur žmonės gyvena geriau, pradedi kurti sau lūkesčius – gal ir aš galiu geriau. Tai nėra blogai, tai motyvuoja kažko siekti. Blogai tuomet, kai žmonės niurzga ir mąsto, kad ne patys turi pasiekti, o kažkas kitas jiems turi duoti.
Atsipalaidavę pasirodė argentiniečiai, kurie išgyveno ne vieną krizę. Kai prasidėjo krizės paūmėjimas Lietuvoje, klausdavome argentiniečių, kaip jie tą vertina. Visi sakydavo – krizė ne pirma ir ne paskutinė. Patys apie krizę net nekalbėdavo. O juk lietuvių net nereikia klausti, jie iškart pradeda apie tai kalbėti.
- Savaitę keliavote viena. Nebijojote?
- Baisu nebuvo, greičiau – smalsu. Be abejo, būdama viena atsargiau vertini tuos žmones, kurie prie tavęs prieina. Prieinančiųjų tikrai daugiau negu būnant dviese. Nemanau, kad taip yra tik dėl to, kad esu moteris. Aplinkiniams tiesiog atrodo, kad vienas keliautojas liūdi ir labai nori pasikalbėti.
Kai keliauji dviese, vienas pavargsta, tačiau kitas lieka budrus. Be jokio susitarimo, natūraliai taip atsitinka. Keliaudamas vienas visą laiką turi būti budrus ir kartais tai vargina.
Viena kirtau sieną tarp Ekvadoro ir Peru. Kelionių gide tai buvo įvardyta kaip pats nesaugiausias sienos kirtimas Pietų Amerikoje. Teko „atsimušinėti“ nuo nelegalių taksi automobilių, kurie velniaižin kur būtų nuvežę. Vėliau kiti keliautojai pasakojo, kad jie buvo nuvežti toliau negu prašė ir turėjo susimokėti pasakiškus pinigus. Teko susidurti ir su pareigūnais apsimetusiais veikėjais, plėšiančiais iš rankų pasą.
- Ko per kelionę labiausiai bijojote?
- Kelionė yra geras metas atsikratyti baimių. Anksčiau labai bijojau pelių. Teko apsinakvoti kambariuose, kurių pakampėse buvo matyti aiškios paskirties skylutės. Kartą radome apgraužtus sausainius, išmetėme iš kambario, o naktį pelė labai nervinosi ir ieškojo savo nepabaigto skanėsto. Paskui nusprendėme prie urvelių padėti sūrio arba sausainių, kad pelėms nereikėtų lakstyti ir ieškoti ko nors skanaus.
Tačiau čia smulkmena. Kelionės pradžioje jautėme baimę, kad kelionė po kelių mėnesių nepasibaigtų, kad kas nors neatimtų iš mūsų svajonės. Pabaigoje – baimė, kad kelionė nepasibaigtų blogai. Paskutines dvi savaites nusprendėme nekopti į kalnus – tiek to, grįžkime sveiki, dar nusiversime nuo kokios viršūnės.
Jau sugrįžus į Lietuvą paaiškėjo, kad abu labai bijojome skrydžio. Europoje daug skraidydavome ir nebijodavome, o Pietų Amerikoje atpratome – trumpai skridome gal tik pora kartų. Sapnavome „pranašiškus“ sapnus, kuriuose matėme katastrofas. Vėliau padėkojau Valdui, kad jis man nepasakojo savo sapnų. Mąsčiau – gal čia tik aš viena sapnavau, gal nieko tokio. Būtų buvę baisiau, jei būtume išsiaiškinę, kad abu patiriame tą patį.
Viskas baigėsi gerai. Dabar manau, kad tai tiesiog buvo mus abu veikęs stresas.
- Nepradėjote tikėti įvairiais „pranašingais“ ženklais? Juk Pietų Amerikos šalių gyventojai prietaringi.
- Taip, ten persipynusi katalikybė ir pagoniški tikėjimai – pavyzdžiui, motiną žemę jie tapatina su mergele Marija.
Kai klausi vietinės moters, kokia jos profesija, visiškai normalu išgirsti, kad ji ragana. Kerėtojų ypač daug Peru ir Bolivijoje, kur daug indėnų. Lankėmės raganų turguje, kuriame galima nusipirkti keistų dalykų. Matėme džiovintą ką tik atsivesto lamos jauniklio lavoną – įkrautą kažkokiomis energijomis, neva labai galingą.
Vietiniai žmonės tuo tiki. Bolivijos šachtininkai supažindino mus su labai įdomia šachtininkų tikėjimo sistema. Jie tiki, kad požemis yra velnio valdos, todėl reikia prašyti velnio pagalbos. Velnio vardo jie nemini, tą personažą švelniai šaukia dėde.
„Dėdė“ vaizduojamas su ragais ir labai galingu vyriškumo įrodymu. Jo statula pasodinta garbingoje šachtos vietoje. Kiekvienas šachtininkas įeidamas aplanko „dėdę“ ir paaukoja jam kokos lapų, į buteliuką įpila degtinės, į statulos burną įkiša pridegtą cigaretę.
Tai jiems atrodo natūralu. Jie dalijasi tuo, ką vertina labiausiai. Dirbdami šachtininkai dažniausiai beveik nevalgo, energijos jiems suteikia kokos lapai, degtinė ir cigaretės.
Bet garbindami velnią jie nenori įžeisti ir Dievo. Todėl netoli išėjimo stovi Jėzaus Kristaus statulėlė. Jėzui jie taip pat nuneša kokos lapų, degtinės ir aprūko cigaretės dūmais.
Ilgai šnekėjomės su vienu seniausių šachtininkų. Pablo labai įtikinančiai pasakojo, kaip matė jį aplankantį velnią. Sakė – atėjo ne taip, kaip jūs, su vienu prožektoriumi, o visą kūną apsisagstęs prožektoriais. Priartėjo per tris žingsnius ir išnyko. Tuomet jis aplaistė visą šachtą degtine ir „dėdei“ nunešė labai daug degtinės, kokos lapų ir cigarečių.
Prikibusi prie šachtininko klausinėjau, kaip atskirti alavą ir sidabrą. Jis dairėsi aplink, mėgindamas atsakyti, ir netikėtai atrado sidabro gyslą. Patikėjo, kad mes tą lėmėme, dar nukirto sidabro gabalą ir padovanojo. Būtinai turi paaukoti tam, kuris atnešė sėkmę, kitaip neturėsi pelno.
- Pasakojate apie dosnumą. Nebuvo taip, kad vietiniai žiūrėjo į jus, kaip į pinigų maišus?
- Kai kurie vietiniai taip ir žiūri, tačiau jie nėra tokie atkaklūs kaulytojai, kaip arabai ar indai. Indijoje paskui tave gali sekti tris valandas, nes jie turi laiko. Pamenu, mėginau paaiškinti – palik mane ramybėje, noriu pamedituoti. O jis pareiškė: „Medituok, aš pastovėsiu, palauksiu“.
Visada maniau, kad žmogui geriau neduoti žuvies, bet išmokyti ją susižvejoti. Tačiau
Pietų Amerikoje į elgetaujančius ėmiau žvelgti atlaidžiau. Kai kur skurdas baisus. Peru maži vaikai laukia maisto likučių. Jie neprašo pinigų, tiesiog nori pabaigti nesuvalgytą kepsnį ar picą. Tada nustoji galvoti, kad jie stovi dėl to, kad esi užsienietis. Lygiai taip pat jie surenka ir vietinių žmonių maistą.
Kartais kildavo noras paaiškinti vaikams, kad reikia mokytis, tada ateityje nereikės elgetauti. Tačiau juk negali prisistatyti apaštalu iš kitos šalies ir greitai pakeisti mąstymą. Pokyčiams reikia laiko. Todėl kur kas paprasčiau atiduoti nepabaigtą patiekalą.
Pinigų duodavome labai retai. Stengdavomės pasiūlyti kažką kita – klausdavome, kokio norėtų maisto.
- Kaip elgdavosi prekiautojai? Ar užkeldavo kainas, matydami, kad esate užsieniečiai?
- Šiek tiek padidindavo, tačiau tas apgaudinėjimas atrodo labai naivus, jei lyginsime su arabų kraštais. Ten kainą reikia mušti trigubai. Pietų Amerikoje nusiderėti galima dešimt ar dvidešimt procentų. Derėtis turi, tokios žaidimo taisyklės. Gal ir permoki, bet ne tiek jau daug.
- Kaip skaičiuodavote išlaidas? Nekildavo ginčų dėl pinigų?
- Pinigus skaičiavome atskirai. Kai turi savo biudžetą, lengviau skaičiuoti. Pats vienas gali nuspręsti, ar gaminsi maistą namie, kiek išgersi alaus.
Tai padėjo išvengti vienas kito kontroliavimo – kam pykti, kad kitas žmogus per daug išleidžia, tegu pats skaičiuoja. Buvo akivaizdu: daugiau sau leisi – trumpiau keliausi.
Skaičiavimas ir planavimas prasidėjo dar neišvykus. Sunkiausia buvo susitaupyti tiek pinigų. Mintis kilo iki kelionės likus porai metų. Pusmetį tik svajojome, o tada rimtai nusprendėme taupyti. Valdas iš pradžių dar netikėjo, kad planai rimti. Tik pamatęs, kaip taupyklę barškinu, suprato, kad čia rimtas procesas, ir aš galiu išvažiuoti be jo. Tada susigriebė ir ėmė taupyti.
Prieš kelionę dirbau „Hansabanko“ (dabar - „Swedbank“) komunikacijos vadove, o Valdas - „Lietuvos draudimo“ atstovu ryšiams su visuomene.
- Atskleisite paslaptį, kiek pinigų išleidote?
- Planavome per mėnesį išleisti apie du tūkstančius litų. Išleidome dešimt procentų daugiau. Penkiolika mėnesių kiekvienam kainavo kiek daugiau kaip trisdešimt tūkstančių. Dar keturis tūkstančius kainavo lėktuvų bilietai.
Neišleisdavome daugiau negu būtume išleidę Vilniuje, tačiau už tą sumą kopėme į kalnus, mokėmės valdyti banglentes, jodinėjome žirgais, pamatėme daug nuostabių vietų.
Daugiausia pinigų surydavo transportas. Tai didžiulis žemynas. Įpratome prie dešimties valandų kelionių autobusu. Buvo, kad dvidešimt valandų važiavome, išlipę kojas pramankštinome, pakeitėme autobusą ir vėl kratėmės dešimt valandų.
Išmokome neleisti pinigų be reikalo. Mėgindami įtilpti į savo biudžetą vis prisimindavome, kiek kainavo kokie nors nusipirkti ir beveik neavėti batai. Jau išvykdami pastebėjome, kiek turime daug nereikalingų daiktų, kai reikėjo atlaisvinti savo butą ir nuvežti turtą saugoti mamoms.
Kelionėje aktyviai dirbome daiktų atsisakymo srityje. Mano kuprinė iš pradžių svėrė šešiolika kilogramų, o įpusėjus kelionei sumažėjo iki vienuolikos. Jau pirmą mėnesį Venesueloje supratau, kad be reikalo įsimečiau keturis šiltus megztukus, nors atšals tik po penkių mėnesių. Palikau juos viešbutyje.
- Tokie pasikeitimai krizės metu tikrai į gera.
- Dabar juokaujame, kad grįžę iš naujo atradome Vilnių. Mūsų butas už 300 metrų nuo Halės turgaus. Prieš išvažiavimą per kelerius metus turguje nė karto nebuvau, o grįžusi lankiausi dukart per dvi savaites.
Tačiau matome, kad Lietuvoje žmonės per tą patį laiką taip pat išmoko taupyti. Socialiniuose interneto tinkluose skaitau, kad žmonės perka produktus turgeliuose. Mes prie tokios pačios išvados priėjome kitokiomis aplinkybėmis. Žmogui reikia labai nedaug. Tas supratimas pradėjo bręsti dar prieš kelionę. Gal dėl to ta kelionė ir įvyko.