Į Azerbaidžano sostinę Baku riedantis visureigis kartais taip krestelėdavo, kad atrodydavo – dantys išbarškės. Tokiais duobėtais žvyrkeliais Lietuvoje teko kratytis tik į nuošalius vienkiemius. „Dabar supranti, kokie Lietuvos keliai fantastiški? Net Lenkija yra vairavimo rojus, – nusikvatojo automobilį vairavęs draugas. – Tačiau kokios pakelės gražios, kiek daug gėlių vazonų – matyt, gėlininkai valdininkams davė nemažą kyšį“.
Prabangūs laikrodžiai ant valdininkų riešų
Azerbaidžane yra ir puikaus kelio ruožų, tačiau neįmanoma atrasti logiškos sistemos, kodėl viena vieta atrodo kaip šiukšlynas, o kita akina prabanga. Galbūt dėl to, kad azerbaidžaniečių logika – visai kitokia.
Pro langą jie nesigrauždami išmes šiukšlių maišą, lenks prieš posūkius, lėks nekreipdami dėmesio į eismo juostas, tačiau automobilį nušveis iki blizgėjimo – taip, kad jis atrodys ką tik išriedėjęs iš salono. Net padangos bus juodut juodutėlės.
Keliautojai Azerbaidžane iš pradžių niekaip nesupranta, kaip dulkėtais keliais važinėjančių automobilių padangos gali būti tokios juodos. Pasirodo – Azerbaidžano autoservisuose dirba ne tik mechanikai, bet ir padangų juodintojai. Padangas juodina net „žiguliukų“ savininkai – nepadailinti automobilio ratai yra didžiausias neprestižas.
Visureigiai ir „žiguliukai“ čia yra pagrindinės susisiekimo priemonės. Litras A95 benzino kainuoja 0,6 manato. Manatas apytikriai prilygsta devyniasdešimčiai euro centų.
Automobilis azerbaidžaniečiams – kaip žmona. Tiesa, ir gražios žmonos be gražaus automobilio surasti nelabai įmanoma. Daugelis merginų mieliau šypsosi užsieniečiams, o vietinius vyrus dėmesiu apdovanoja tik įvertinusios jų turtą. Turtingiausi čia yra valdininkai – „činovnikai“, jie, važiuodami tviskančiais visureigiais, išdidžiai pypčioja „žiguliukams“.
Valstybės tarnautoju tapti nelengva – kalbama, kad reikia turėti tam tikrų pažinčių, kuriems įteikus kelis tūkstančius eurų, galima gauti padorią vietą. Tačiau paskui lengviau – pats gali tiesti ranką, padabintą „Patek Phillippe“ laikrodžiu. Draugai pasakojo kiek nustebę, kai pamatė tokį prabangų laikrodį žibant ant eilinio mašinų registravimo kontoros darbuotojo rankos.
Korupciją stebinti organizacija „Transparency International“ Azerbaidžaną priskiria prie labiausiai korumpuotų pasaulio šalių.
Propagandiniuose plakatuose – miręs prezidentas
„Turbūt ne visi piliečiai žino, kad Heidaras jau miręs“, – toptelėjo, kai kelyje, jungiančiame Gruzijos sieną ir Azerbaidžano sostinę, pamačiau, dar vieną iš daugybės buvusio Azerbaidžano prezidento atvaizdų. Buvo net vaizdo ekranų, kuriuose jis juda ir kalba kaip gyvas. Nors šalį dabar valdo Heydaro sūnus Ilhamas Alijevas, šalies gyventojams dažniau šypsosi miręs jo tėvas. Kelyje plakatų priskaičiavau 23, paskui skaičių pamečiau, nes sutemo ir tik retsykiais automobilio šviesos iš tamsos ištraukdavo vaiduoklišką Heidaro šypseną.
Baku centre Heidaro Alijevo skulptūra kelia ranką į dangų taip išdidžiai, kad atrodo – be tvirtos rankos nugriūtų naftos ir dujų šalies dangus. Didžiulė aikštė išklota marmuru, jame atsispindinti saulė spigina akis. Prieš mėnesį grindinys buvo nuklotas gėlių žiedais. Iš žiedų buvo sudėliotas ir 2003-iaisiais mirusio Azerbaidžano prezidento portretas.
H.Alijevo gerbėjai tvirtina, kad būtent jis išvadavo Azerbaidžaną iš Sovietų Sąjungos jungo, atvedė Vakarų investuotojus, ir už tekančią naftą ėmė plūsti milijonai dolerių. Jį kritikuojantys žmonės su tuo nesutinka ir mano, kad tai buvo diktatorius, kuris iš šalies piliečių atėmė demokratiško gyvenimo privalumus ir dar labiau įtvirtino įsišaknijusias kyšininkavimo tradicijas.
Azerbaidžaniečiai liaupsina sovietmetį
Azerbaidžanas suklestėjo XIX a., kai prie Kaspijos jūros krantų buvo atrastos naftos gyslos. Tuomet tai buvo Rusijos imperijos dalis. XX a. pradžioje šioje šalyje pumpuota beveik pusė pasaulio naftos. Kai subyrėjo Sovietų Sąjunga, Azerbaidžanas dėjo visas pastangas, kad naftos vėl tekėtų kuo daugiau.
1994-aisiais su vakariečiais jie pasirašė 7,4 mlrd. dolerių kontraktą. Tuomet Vakarų kompanijos Azerbaidžane investavo milijonus. Dabar nafta teka iš Baku per Gruziją į Turkijos uostą Ceyhaną. Į Azerbaidžaną krypsta ir europiečių, ir amerikiečių, ir rusų akys.
Prezidentas I.Alyjevas į Rusiją žvelgia įtariai – pardavinėti išteklius tik rusų „Gazprom“ būtų neapdairus žingsnis. Kur kas daugiau naudos iš didžiausios Baku vakarietiškos naftos kompanijos „British Petroleum“.
Kokia nauda iš to paprastiems šalies žmonėms? „Va, sovietų laikais tai daug geriau buvo“, – nuolat kartoja vienas taksistas. Apsirengęs baltais marškiniais, juodomis kostiuminėmis kelnėmis ir apsiavęs juodais batais žilstelėjęs vyriškis panašesnis į neblogai gyvenantį verslininką, o ne į taksistą. Pakeliauti su juo po Baku apylinkes važiuojame nauju „Nissan“. Automobilį vyriškis nusipirko pasiėmęs paskolą. Penkerius metus kas mėnesį už jį bankui mokės po 320 manatų. Palūkanos – 21 proc., Azerbaidžane taip įprasta.
Lekiame lygiu asfaltuotu keliu, visiškai nepanašiu į tą žvyrkelį, kuriuo atvažiavome į Baku. „Čia Heydaro Alijevo prospektas. Anksčiau Baku buvo Lenino prospektas. Dabar Leniną pakeitė Heidaras Alijevas, – pasakoja vyriškis. – Prezidento šeimai atsibodo laikyti nenaudojamus pinigus, tai ir gatvę sutvarkė“.
Beveik visada galima nuspėti, ką taksistai ar pardavėjai kalbės apie valdžią. Tačiau būtent dėl to ir įdomu – tokių žmonių kartojamos frazės, lyg veidrodis, atspindi didelės visuomenės dalies nuomonę. „Žmonės nemyli prezidento, ten juk mafija. Prezidento giminė sukūrė monopolijas, normalaus verslo čia nėra“, – aiškina taksistas.
Panašiai apie Azerbaidžaną atsiliepia ir Vakarų spaudos apžvalgininkai. Azerbaidžano įstatymai panašūs į Vakarų Europos, tačiau labiau galioja nerašyti įstatymai. Ne tik valdžia, bet ir didžiausios verslo įmonės yra Alijevų šeimos ar jų draugų rankose. Konstitucijoje įtvirtinta žodžio laisvė, tačiau ją tramdo opozicijos veikėjai.
2003-iųjų ir 2008-ųjų prezidento rinkimai, kuriuos laimėjo I.Alijevas, vakariečiams stebėtojams paliko slogų įspūdį – opozicijos veikėjų areštai, žiniasklaidos šališkumas ir trukdžiai laisvai balsuoti buvo akivaizdūs.
Baku senamiestyje filmuota „Briliantinė ranka“
Savo išvaizda Baku galėtų konkuruoti su didžiaisiais Europos miestais. Naktinio miesto švytėjimas pribloškia – žibintai pakabinti ant medžių ir įmontuoti grindinyje, apšviesti didžiuliai fontanai. Pajūrio bulvaru neskubėdami vaikštinėja žmonės, sukasi karuselės – lyg kurorte.
Dieną ryškiausiai žėri dangoraižių stiklai ir marmuru klota H.Alijevo aikštė. Modernia prabanga nesižavintiems keliautojams Baku taip pat yra ką veikti – jie gali nerti į klaidų senamiestį, kuriame buvo filmuotas filmas „Briliantinė ranka“. Taip, būtent Baku gatvelėje filmo herojus paslydo, ir ant jo rankos atsirado gipsas su briliantais.
Skersgatvius puošia spalvingi rankų darbo kilimai ir kilimų pardavėjų šypsenos. „Pasakysiu aš tau teisybę – geriausi pirkėjai yra turtingi azerbaidžaniečiai, paskui – rusai, tada amerikiečiai. Europiečiai gali praleisti šimtus eurų restorane, bet pirkdami kilimą derasi dėl kiekvieno cento“, – atvirauja kilimų pardavėjas Ruslanas. Jis kilęs iš Dagestano, tačiau nuo vaikystės gyvena Baku. Parduotuvėje „Skraidantis kilimas“ uždirbtų pinigų jam per mažai, todėl vyriškis keliautojams siūlo gido paslaugas. Ruslanas tikina, kad aš esu jo draugė, todėl mano pinigų jam nereikia, gali man šiek tiek pabūti gidu ir nemokamai.
Sklandžia anglų kalba jis pasakoja apie senovinį kiemelį, kuriame išdėliotos keistos akmeninės skulptūros. Čia yra akmenų, kurie apkūnių moterų kūno formas įgavo II a. pr. Kr., skulptūrų su svastikomis, kurias įrėžė zoroastrizmo išpažinėjai, pirmųjų krikščionių, kurie Azerbaidžane lankėsi IV–V a., dirbinių. Arabiškais raštais numarginti antkapiai ir dvi avinų skulptūros – iš vėlesnių laikų.
Klausiu gido, kodėl šio istorinio palikimo niekas nesaugo – negi valdžiai nebaisu, kad pavogs? Kai kurios nuolaužos mažytės – tilptų į mano rankinę. „Kam čia tokių dalykų reikia? Na, manęs teiravosi vienas amerikietis. Pasakiau, kad parduodu aviną, jei jis pats išsiveš. Juokavau, o jis rimtai apie tai pagalvojo, paskui turėjau įrodinėti, kad juokavau“, – užsikvatoja Ruslanas. Jis trūkteli paskutinį cigaretės dūmą ir sutrypia nuorūką ant grindinio. „Jei mes nešiukšlinsim, miesto valdžia neatsiųs valymo tarnybos, argi ne taip?“ – supažindina mane su azerbaidžanietiška logika.
Pačiame miesto centre esančioje įlankoje jūros bangos plaka nafta aplipusių šiukšlių krūvą. Vanduo blizga lyg riebaluotas, dumblių kvapas sumišęs su kažkokio tepalo kvapu, galbūt taip kvepia jūros atnešti naftos likučiai. Vandenyje supasi tušti plastikiniai buteliai, skardinės, cigarečių nuorūkos ir traškučių pakuotės.
Kritikuoti asilus – rizikinga
Jau grįžusi į Lietuvą sužinojau, kad asilas gali kainuoti net 41 tūkst. dolerių. Gyvas asilas, iš kaulų ir mėsos, ne iš aukso ir deimantų. Kaina skamba visiškai neįtikėtinai, todėl apie tai pasakiusios azerbaidžanietės draugės nepatikliai pasiteiravau – ar ji nesumaišė skaičių. Ne, Azerbaidžano valdžia išties nupirko kelis pasakiškus pinigus kainuojančius vokiškus gyvulius.
30-metis Eminas Milli ir 26-erių Adnan Hajizada sukūrė satyrinį vaizdo klipą, pašiepiantį absurdišką valdžios sprendimą. Klipe vaizduojama spaudos konferencija, kurioje žurnalistai klausimus užduoda asilo kostiumu apsirengusiam herojui.
„Jei galėtumėte gimti antrą kartą, ar norėtumėte gimti asilu?“ – nuskamba klausimas. „Tai priklauso nuo šalies, kurioje gimčiau. Europoje sunku būti asilu, ypač Vokietijoje. Bet Azerbaidžane viskas kitaip. Jei Azerbaidžane esi asilas, tu gali labai lengvai judėti į priekį“, – kalba pliušinė asilo galva.
Liepos 9-ąją klipo kūrėjai buvo suimti ir apkaltinti neva išprovokavę restorane muštynes. Jie laukia teismo ir gali būti nuteisti kalėti penkerius metus.