Maratono dalyviams ėjimas – malonumas ir gyvenimo būdas (nuotraukos)

Muitininkai iš Lietuvos į pasaulinį ėjimo maratoną, kurį pirmąsyk prieš 100 metų surengė Olandijos kariškiai, vyko savo lėšomis.

Tačiau visi jie tvirtina, kad nesigaili nė lito, išleisto kelionei, ir jau galvoja apie kitų metų renginį. Dalyvauti žygyje jiems – ne tik asmeninis pasiekimas ir patyrimas. Jie didžiuojasi pasauliniame renginyje atstovaujantys Lietuvos muitinei, didžiuojasi, kad keturiasdešimties tūkstančių dalyvių minioje plazda ir Lietuvos trispalvė.

Ėjimo maratonas, įvykęs liepos pabaigoje, – tai keturių dienų žygis, nuo kurio kilo ir oficialus pavadinimas „Pasaulinis keturių dienų žygis“. Per dieną reikia įveikti 40 km arba 50 km – priklausomai nuo amžiaus ir lyties. Žygis prasideda ankstų rytą. Dalyviai išeina dviem srautais: einantieji 50 km išeina anksčiausiai – pusę penkių ryto, paskui juos, pusvalandžiu vėliau, – kiti žygio dalyviai. Kasdien einama vis kitu maršrutu.

Šiemet maratone dalyvavo 40 645 ėjikai iš viso pasaulio – dalyvių virtinė nutįso apie 12 km. Žygyje gali dalyvauti bet kuris norintis – komanda arba pavieniui, bet atsakomybę pasirašytinai prisiima pats žmogus. Paprastai komandomis eina įstaigos, institucijos ar visuomeninės organizacijos, didžiausią grupę sudaro NATO kariškiai.

Pagal taisykles, iš grupės gali iškristi du dalyviai, o iškritus trečiajam grupė išbraukiama iš eitynių. Visoje maratono atkarpoje įkurti kontrolės punktai, kur dalyvių lapeliuose daromos atžymos. Kasdien po finišo lapeliai surenkami. Taip pat būna ir slapta kontrolė. Jeigu trūks nors vieno spaudo, ta diena komandai neįskaitoma ir ji iškrenta iš tolesnio žygio.

Šalia žygio trasos, kuri eina nedidelių miestelių gatvėmis, asfaltuotais keliais, teikiamos visos paslaugos, kurių gali prisireikti dalyviams. Lauko kavinėse galima nusipirkti maisto, gėrimo.

Pastarąjį nemokamai dalija ir žygio rėmėjai. Sustojimo vietose komandų nariai nemokamai maitinami, masažuojami, jiems teikiamos medikų paslaugos. Pavieniai žygio dalyviai gali sustoti poilsiui kada panorėję ir kur panorėję. Komandoms valia sustoti tik tam specialiai nurodytose trijose vietose. Poilsiui skiriama nuo 20 iki 30 min.

Pagal maratono taisykles yra nustatytas vėliausias finišo laikas, kuris paprastai trimis valandomis ilgesnis, negu prisireikia muitininkų komandai. Paskutiniąją žygio dieną, likus keliems kilometrams iki finišo, prie jungtinės Europos muitinių sporto komandos prisijungia Olandijos muitinės administracijos atstovai – uniformuoti, su orkestru, nepriklausomai nuo oro sąlygų. Net pliaupiantis lietus, pasak J. Mališauskienės, nenutrina dalyvių, nešinų tradicinėmis kardelių puokštėmis, bei juos palaikančių kolegų šypsenų, geros nuotaikos.

Maratonas baigiasi iškilmingu įžygiavimu gatve, vadinama Via Gladiola, į miestą, kuris tam rengiasi iš anksto: žiūrovams pastatomos tribūnos, kurios paprastai dalyvius pasitinka pilnutėlės. Tų miestelių, per kuriuos žygiuoja maratono dalyviai, gyventojams tą dieną suteikiama oficiali poilsio diena. Kitų miestelių gyventojai taip pat neatsisako galimybės pasveikinti sportininkų – jie atvyksta į artimiausius miestelius, kuriais eina žygio trasa, o dažniausiai ima atostogas ir palaiko ėjimo dalyvius visas keturias dienas.

„Olandai yra labai draugiški, – pastebi A.Paulauskienė. – Jie nuo pat ankstaus ryto stovi šalikelėse šeimomis, miniomis ir sveikina, skatina dalyvius.“ Šalia maratono trasos statomos ne tik palapinės, čia išsirikiuoja ir slaugos darbuotojų globojami neįgalūs ar garbaus amžiaus žmonės invalidų vežimėliuose, net lovose.

„Tai padarė didžiulį įspūdį pirmą kartą: guli lovose su lašinėmis bobulytės ir mojuoja, šypsosi. Jos taip nuoširdžiai džiaugiasi, kad tu eini, kad gali tai daryti, atrodo, kad joms tai didžiulė žmogaus ištvermės šventė“, – sako A.Paulauskienė.

Vaikai pakelėse stovi su lėkštėmis vaisių ir daržovių, siūlo saldainių, gėrimų, be galo džiaugdamiesi, jeigu dalyviai paima pripjaustytų (kad būtų lengviau valgyti) agurkų, arbūzų. Mainais už tai dalyviai dažniausiai dovanoja suvenyrų, atvežtų iš savo šalies. Ypač vaikus pradžiugina kariškiai, kurie dalija daugybę įvairiausių smulkmenų. Uniformuotų žygio dalyvių vaikai laukia pasipuošę ankstesniais metais gautais šalmais ar palaidinėmis.

Esant kaitrai, iki trasos gyventojai nutiesia vandens žarnas, kad dalyviai galėtų bent trumpam palįsti po gaivia vandens čiurkšle, atsigerti.

Žygeiviai keliasi trečią valandą ryto – iki ketvirtos turi būti jau papusryčiavę. Pusryčiams patiekiama bene aštuonių rūšių duonos, šviežių daržovių, keptų, virtų kiaušinių, dešrelių, kelių rūšys arbatų, kavos, jogurto su dribsniais, vaisių pasirinktinai. Pusryčiams vilnietės moterys sako suvalgančios paprastai tiek, kiek Lietuvoje – per visą dieną. Tačiau neapsunksta, nes nėra nieko riebaus, o tas, kas suvalgyta, netrunka pavirsti energija.

Ėjimo trasoje pateikiami priešpiečiai. Vienas iš patiekalų būtinai yra sultinys – paprastai daržovių: morkų, petražolių, grybų. Prie sultinio patiekiama bandelė su kotletu, dešrele, kumpiu ar sūriu, salotos lapu. Taip pat yra liesų jogurtų, varškės – tai, kas neapsunkina skrandžio ir greitai pavirsta energija. „Eidamas jautiesi lengvas, nors ką tik prisikirtai“, – juokiasi moterys.

Kepsniai laukia vakare – po jėgas padedančio atgauti trumpo miego, vonios, masažo. Patiekiama mėsos, žuvies, daug daržovių, ryžių, makaronų, bulvių, desertų. Nors suvalgytum kupiną lėkštę maisto, pasigardžiuotum desertu, tačiau nekyla jokių virškinimo problemų. Pašnekovai sako, kad taip yra dėl to, kad patiekiamas ne atsitiktinis, o tinkamai subalansuotas maistas. Lietuvos atstovai juokauja, kad maratono metu kerta kaip reikiant, o grįžta netekę bent jau poros kilogramų svorio.

Šiemet oras buvo palankus eiti, todėl maratono dalyviai išvengė rimtesnių sveikatos problemų. 2007 m. oro temperatūra pavėsyje siekė 32 laipsnius karščio – ligoninės buvo pilnos sunegalavusių žygeivių. Du vyresnio amžiaus olandai mirė – vienas tiesiog eidamas, kitas – pirmos dienos vakare. Eitynės buvo nutrauktos, nes karščiai neketino mažėti. Tokių nelaimių yra buvę ir ankstesniais metais.

Kariškiai maratoną įveikia nešini 30 kg nešuliais, o kiti dalyviai stengiasi atsikratyti bet kokio papildomo svorio. Jų amuniciją paprastai sudaro tik juosta su gėrimo buteliuku, kartais vaisius, nosinės. Apranga – minimali: trumpa ar ilga – priklausomai nuo oro sąlygų, kepuraitės nuo saulės bei apsiaustai nuo lietaus.

Pats svarbiausias ėjimo maratono dalyviui yra apavas. A. Paulauskienei Lietuvoje nepavyko rasti ėjimui skirtų sportinių batelių. Tokius ji įsigijo užsienyje, tam nepagailėjusi daugiau negu 100 eurų. Šiuos batelius moteris avi ir šiokiadieniais – iki pat užšąlant. J.Žilinskas maratonams perka specialias kojines, kurių pora atsieina apie 19 eurų.

Lietuvos muitinės darbuotojai pasauliniame keturių dienų ėjime dalyvauja jau penktą kartą. 2004 m. rudenį Lietuvos muitinė tapo Europos muitinių sporto asociacijos nare, o netrukus gavo Olandijos muitinės kvietimą dalyvauti 2005 m. liepos mėnesį pasauliniame keturių dienų žygyje, vykstančiame Nijmegene. Mūsų šalies muitininkams buvo skirtos penkios vietos, todėl netruko paaiškėti, kad dėl galimybės vykti į Olandiją teks pakovoti.

„Ne vienam atrodo, kad eiti – labai paprasta, todėl atsirado devyni pretendentai – aštuoni vyriškiai ir aš – vienintelė moteris, – pasakojo A.Paulauskienė. – Vasario pradžioje, nors maratonas turėjo vykti tik vasarą, susirinkome ir nutarėme, kad prieš vykdami turime ne pasikliauti burtais, o išbandyti savo jėgas.“ Pretendentai sutarė, kad nieko nelaukdami surengs ėjimo maratoną, kurio nugalėtojai ir važiuos į liepą vyksiantį olandiškąjį žygį.

2004 m. žiema buvo gili, Vilniuje esanti bėgimo maratono trasa, kurią jie pasirinko varžytis, buvo užpustyta. Pačių surengto maratono dalyviai buvo pasirengę įveikti 40 km atkarpą – be poilsio. Tačiau kai buvo įveiktas 30 km atstumas, A.Paulauskienė sustabdė pretendentų komandą ir pareiškė, kad ji, kaip vienintelė moteris, jau įrodė, jog dalyvauti maratone turi teisę. Vyrai nebuvo sužavėti – moters pareiškimą priėmė tylomis, nors pretendentų retos jau buvo sumenkusios – dalis jų pasitraukė pakeliui. Kadangi norinčių vis dar buvo daugiau negu vietų, vyrai tęsė maratoną vieni. Į Olandiją išvyko ne atsitiktiniai, o gilios žiemos maratonu išbandyti keturi muitinės darbuotojai.

„Eiti man visuomet maloniau negu sėdėti ar gulėti“, – sakė A. Paulauskienė, kurią retai kada pamatysi važiuojančią – sostinę ji skersai ir išilgai maišo pėstute. Niekada jos neteko šiokiadieniais matyti ir avinčios aukštakulnius. Bet ji visuomet gali patarti, kokią avalynę pirkti, kad vaikščiojimas ir nepratusiam to daryti taptų maloniu atradimu. Vienintelė moters aukštakulnė avalynė – pačiūžos.

Jurgita Mališauskienė prie ėjikų prisijungė po metų. Ji apsisprendė dalyvauti žygyje ne be kolegės A.Paulauskienės pasakojimų, kurie buvo nelygu alyva į ugnį vaikščioti mėgstančiai moteriai. Tiek gyvendama ir dirbdama Panevėžyje, vėliau – Vilniuje ji į darbą ir iš jo visada vaikščiodavo pėstute. Maratono rengėjai būsimiems jo dalyviams atsiuntė nuorodas, kuriose buvo pateiktos rekomendacijos treniruotėms. J.Mališauskienė paskaičiavo, kad rekomenduojamą atstumą ji įveikia kasdien vaikščiodama pėstute į darbą.

Dieną ėję, vakare dar ir šoka

„Važiuoju tam, kad suprasčiau, ką aš galiu – ar dar galiu tai, ką galėjau prieš metus, dvejus, ketverius, – sako penktą kartą maratone dalyvavusi A.Paulauskienė. – Nors kaip dauguma jaunystėje sportavau, tačiau sulig metais visiems atsiranda problemų. Mūsų atveju didžiausios iš jų yra susijusios su galėjimu nueiti didelį atstumą.“ Pasak moters, jeigu kitą žygio dieną atsikeli ir vėl kaip niekur nieko eini, vadinasi, vakarykščiai negalavimai buvo tik nuovargis. Maratono dalyviams skauda ir raumenis, ir stuburo kaulus, ir kojų pėdas, – to išvengti sunku. Tačiau nepaisydami nieko, jie kitą dieną keliasi ir vėl eina, o vakarais dar sugeba iš širdies pasilinksminti diskotekose.

„Maratono pradedu laukti jau nuo Naujųjų metų, – sako A.Paulauskienė. – Pats didžiausias dalykas man yra bendravimas. Vyresnio amžiaus lietuviams, kaip ganėtinai kompleksuotiems žmonėms, nepakankamai gerai mokantiems užsienio kalbas, tai ir puikus būdas pramokti kalbų. Man tai dar ir ekstremalios atostogos. Tik aš niekam nieko neįrodinėju – tiesiog tai puikus būdas pailsėti ir pasitikrinti pačiai save.“

J.Mališauskienė sako maratoną įveikianti susikaupusi, nors šalia mato besišypsančius veidus. „Man yra labai sunku – negali atsilikti nuo grupės, kuri palaiko intensyvų ritmą – vidutiniškai per valandą įveikiami šeši kilometrai“, – sako moteris ir prisipažįsta, kad neretai mintyse peržegnoja kitų metų žygį. Tačiau trijų žygių dalyvė pasirengusi ir ketvirtajam, nors po kelionės dar nespėjo išsikrauti daiktų.

Žygio metu labai svarbus ir komandos draugų palaikymas. Pasitaiko, kad tai vienam, tai kitam suskausta kojos, išlenda kitų negalavimų. Tokiu atveju vienas iš kolegų eina šalia ir palaiko tą, kuriam reikia pagalbos. Kad ir atsilikę, kad ir grupės gale, bet finišą stengiasi pasiekti, nes kelią turi įveikti visa komanda.

J.Žilinskas yra tituluotas bėgikas, dalyvavęs pasaulio, Europos bėgimuose savo amžiaus grupėje, kasmet dalyvaujantis tradiciniame bėgime Vilnius–Medininkai. Nors ėjimo maratonas nėra tas pats kaip bėgimas, tačiau pasirengimas bėgant padeda ir Olandijos žygyje – eidamas nejaučia deguonies bado, ištreniruoti raumenys leidžia ėjimą paversti malonumu.

Šiemet maratone dalyvavo per 200 muitininkų iš Europos Sąjungos šalių. Jie buvo suskirstyti grupėmis po 13–15 žmonių. Lietuviai pateko į vieną grupę su švedais, suomiais ir olandais. Ši grupė buvo įvertinta kaip viena iš stipriausių. „Mes, Lietuvos ėjikai, buvome šios komandos lyderiai, – sako J. Žilinskas. – Man nebuvo kas veikti – ėjau dar ir atbulas. Neoficialioje įskaitoje mes (su kolega V. V. Mačiulsku – G. D.) būtume pasaulio geriausiųjų penketuke.“

Pasak J.Žilinsko, maratono dalyviai vertina lietuvių, demonstruojančių puikią sportinę formą, pasirengimą. Nuo savo kolegų vyrų neatsilieka ir A.Paulauskienė, kurią, J.Žilinsko žodžiais, būtų sunku sustabdyti. Jauniausioji dalyvė J.Mališauskienė šiemet žygyje dalyvavo traumuota. Likus mėnesiui iki maratono, ji griuvo baseine ir susimušė koją. Tačiau savo komandos nenuvylė – skatinama kolegų, gydoma tepalais sugebėjo neatsilikti nuo fiziškai stiprių kolegų.

„Grįžusi niekur nenorėjau eiti. Porą dienų gulėjau pakėlusi kojas ir miegojau – organizmui reikia atsigauti“, – dalijasi J. Mališauskienė. A. Paulauskienės nuomone, jeigu žmogus turi kokių nors stuburo, kojų, raumenų problemų, turėtų pagalvoti prieš apsispręsdamas dalyvauti maratone.

Valios pastangomis, padedamas vaistų, jis gal ir įveiks privalomą atstumą, bet tikro malonumo nepatirs.

Specialių tepalų maratono dalyviai nei ruošia patys, nei vežasi iš Lietuvos – Europa, pasak moterų, žmogų aprūpina, jam pasiūlo visko, ko reikia – nuo vaistų, tepalų iki specialių sportinių kojinių ar avalynės.

Tepalus kojoms jie perka Olandijoje. Savo savybėmis šie primena mums žinomą vadinamąją vietnamietišką žvaigždutę. Ne visuomet mūsiškiai naudojasi ir masažo paslaugomis, kurios muitinės komandų dalyviams teikiamos nemokamai – medicinos punkte vienu metu gali būti masažuojama 15 žmonių.

„Mano gyvenimo būdas yra bėgimas, o kas atlieka nuo jo – skiriu kitoms sporto šakoms“, – sako J. Žilinskas, bėgimu susižavėjęs dar mokykloje. Norint likti žvaliam ir palaikyti sportinę formą, vien treniruočių nepakanka – reikia tinkamai maitintis. Jo racione būtinas grynas maistas – šviežios daržovės, kurias pats ir užsiaugina, šviežios sultys. Iš mėsiškų patiekalų renkasi paukštieną. Jau ketverius metus nevartoja cukraus, grietinės, druskos – mažais kiekiais. Nepamiršta ir papildų – įvairių mikroelementų, žuvų taukų, vitaminų.

J.Žilinskas nerūko, beveik nevartoja alkoholio. Būdamas 64 metų J. Žilinskas sako neturįs jokių sveikatos problemų, o pas gydytojus lankosi tik profilaktiškai. Būdamas diplomuotas veterinaras (yra muitinės kinologas), jis žino, ko reikia organizmui, kokios papildus pasirinkti – pats žino ir kitam gali patarti.

V.V.Mačiulskas sportui kasdien skiria pusantros valandos. Jis įsitikinęs, kad sveikata priklauso nuo paties žmogaus: kaip valgai, judi, gyveni, – kiek stengiesi, tiek ir turi. „Sportuojantis žmogus yra kitokios būsenos – lengviau gyventi, išmoksti nesureikšminti smulkmenų, problemų, aplenkia depresijos“, – sako V.V.Mačiulskas. Abu vyriškiai tvirtina, kad jaunimui nenusileidžia pagal savo fizinį pajėgumą, net priešingai – jaunimas nelabai su jais spėja.

V.V.Mačiulskas rimčiau pradėjo sportuoti tik sulaukęs penkiasdešimties, pradėjo bendrauti su Kauno sveikuolių klubu. Dėl savo pomėgio ne sykį sulaukė lengvos pašaipos: ko, girdi, kvailioji, juk vis tiek mirsi. Vyriškis dėl to ir nesiginčija, bet mirti – geriau sveikam.

V.V.Mačiulskis sako nesąs toks turtingas, kad galėtų sau leisti sirgti – dabar tai per didelė prabanga. Jis skeptiškai vertina valdžios pareiškimus dėl sveikatos apsaugos – tai, jo nuomone, ne sveikatos, o ligonių apsauga. Tai patvirtina ir farmacijos suklestėjimas, reklamos brukama mintis, kad sveikas būsi tik tuomet, kai vartosi piliules, o didžiausia laimė – ne sveikata, o vaistai su nuolaida.

„Valstybės politika turėtų skatinti masinius sveikatos renginius, kad žmogų atitrauktų nuo užstalių, besaikių sėdėjimų ir valgymų“, – sako V.V.Mačiulskis, akcentuodamas, kad valstybės rūpesčiu turėtų būti, pavyzdžiui, sudaryti sąlygas žmogui kuo dažniau ir paprasčiau pasinaudoti baseinais, sporto salėmis, aikštynais. Tokios investicijos duotų didelę grąžą.

V.V.Mačiulskas, būdamas tipiškas pilietis, sulaukęs 60 metų jau seniai turėtų sėdėti apsikrovęs vaistais ir bijodamas judėti, nes nuo vaikystės turi širdies ydą. Medikai jam prognozavo trumpą amžių, o apie aktyvų sportą nebuvo nė kalbos, septyni bėgimo maratonai, esantys jo sąskaitoje, medikams neįsivaizduojami – jie leido tik lengvai vaikščioti.

„Įspūdingų rezultatų nesiekiu, bet sportas tapo mano gyvenimo būdu“, – sako vyriškis, kuriam medikai nežadėjo nieko gero. Kiekvieną rytą jis keliasi prieš šeštą ir daro BodyFlekso kvėpavimo pratimus. Dar 40 minučių bėgioja lengvu tempu, atlieka kitus, kūną parengiančius dienai, pratimus. Toks dienos režimas V.V.Mačiulskui nėra našta – jis yra žmogus, planuojantis savo laiką ir to mokantis kitus. Vyriškio įsitikinimu, kaip tik gebėjimas planuoti laiką leidžia pasiekti tikslų, dirbti kryptingai. Chaotiškas gyvenimas – ne jam.

„Darbe daug laiko praleidžiu prie kompiuterio, bet nuovargis manęs nekamuoja. Grįžęs namo dar daug ką galiu nuveikti, – sako V.V.Mačiulskas. – Sportuojantis žmogus yra ištvermingesnis, darbingesnis, todėl į tai reikėtų orientuoti ir visuomenę.“ Vyriškio žodžiais, pasiteisinimas, kad žmogus neturi laiko, yra niekinis – visi laiko turi, tik reikia jį tinkamai paskirstyti, nugalėti tinginį, kuris aplanko ir sportuojančius žmones.

Ne vienas sėkmingai dirbantis verslininkas, politikas, žmogus, pasiekęs karjeros aukštumų, yra buvęs sportininkas. Maratono dalyvių nuomone, tai nėra atsitiktinumas. Sportas išugdo ne tik valią, ištvermę, ryžtą siekti tikslo, bet praplečia ir pažinčių ratą, lengviau integruotis į visuomenę.

A.Paulauskienė pabrėžia, kad dar vienas iš žygio teikiamų pranašumų yra galimybė bendrauti su žmonėmis iš viso pasaulio. Sportas reikalauja atsidavimo, bet jo grąža – keleriopa.

Visi keturi Lietuvos muitinės darbuotojai – pasaulinio žygio dalyviai, nebėra pirmos jaunystės. Tačiau ir savo išvaizda, ir fiziniu pajėgumu, ir sveikata toli lenkia savo bendraamžius, o neretai – ir jaunesnius žmones. Jų tvirtinimu, taip gali jaustis bet kuris, neturintis rimtesnių sveikatos problemų. Esant 30 ar 40 metų pradėti sportuoti – sudėtinga.

Ėjimas pėstute, A.Paulauskienės įsitikinimu, yra puikus ir nieko nekainuojantis būdas palaikyti formą ir pereiti prie sveikesnio gyvenimo būdo. Jeigu žmogus per dieną pėsčiomis nueina penkis ar dešimt kilometrų, užtenka pačių paprasčiausių sportinių batelių. „Susitvarkius mitybą ir pradėjus reguliariai vaikščioti pėstute – puikus būdas pagerinti savo gyvenimo kokybę, – tikina 52 metų A. Paulauskienė. – Aš jaučiuosi puikiai. Visa priklauso nuo žmogaus noro.“