Apsiskaitęs turistas turėtų būti girdėjęs apie Berlyno muziejus ir tikriausiai norėtų juos aplankyti – ypač rudeniop, kai orai neretai nebetinka pasivaikščiojimams. Nusileidusi Tėgelio oro uoste po pietų, pirmiausia nusprendžiu, jog važiuosiu į garsiąją Muziejų salą.
Sėdu į autobusą, kol privažiuoju iki greitojo elektrinio traukinio (SBahn), o juo – iki „Hackescher Markt“ stotelės. Kelionė užtrunka pusvalandį. Iš Šėnefeldo oro uosto būčiau važiavusi šiek tiek ilgiau, bet ne brangiau.
Turizmo specialistai pataria investuoti 24,50 euro į kortelę „Berlin WelcomeCard+Museumsinsel“. Su ja galima ne tik 48 valandas važinėti metro, tramvajais ir autobusais po visą miesto teritoriją, bet ir aplankyti žymiąsias Muziejų salos kolekcijas.
Vis dėlto aš nutariu nusipirkti vieną dieną galiojantį bilietą už 6,30 euro ir atskirą bilietą, leidžiantį apžiūrėti Muziejų salos lobius – jis kainavo 12 eurų. Liko išsirinkti: Bode muziejus ar senoji nacionalinė galerija? Senasis muziejus ar Pergamo?
Apsilankau būtent pastarajame – ir lieku sužavėta. Pamačiau Pergamo altorių, pagamintą II amžiuje, kurį vokietis Carlas Humannas Ende iškasė XIX amžiaus pabaigoje tuometinėje Osmanijos imperijoje ir parsigabeno į Berlyną. Legaliai! Bent jau taip tvirtina vokiečių istorikai.
Prieš šį altorių nublanksta kiti muziejaus lobiai.
Prieš įėjimą į muziejų užmetu žvilgsnį į dar vieną įžymybę – namą, kuriame yra Vokietijos kanclerės Angelos Merkel butas. Jį atpažįstu iš to, kad prie durų stovi policininkai.
Jau pats laikas atsigaivinti! Eiti į „McDonald's“ ar kokią kitą vadinamojo greito maisto įstaigą būtų tiesiog gėda, kai Berlyne tiek daug jaukių kavinių, aludžių ir smuklių.
Alaus nemėgstu, todėl pasuku garsiosios Unter den Lindeno gatvės link ir užsuku į kavinę „Einstein“, kurioje mėgsta pasėdėti ir sostinės politikai bei kitos įžymybės.
Šį kartą neužtinku nei buvusio Vokietijos kanclerio Helmuto Kohlio, kurio biuras yra netoliese, nei tuo labiau Brado Pitto, kuris, sako, dabar gyvena viešbutyje „Adlon“.
Arbatinukas mėtų arbatos (trys puodeliai) su arbatpinigiais kainavo penkis eurus – bet negaila, nes aptarnavo tikrai maloniai: Berlyne tai nėra savaime suprantamas dalykas. Laikraščių ir žurnalų kavinėje pasiskaičiau nemokamai.
Po muziejų aplankymo ir arbatos mano kišenėje dar – 81,70 euro.
Išmušė naujosios istorijos valanda. Pro Raudonąją rotušę, kuri taip vadinama dėl raudono mūro, o ne dėl to, kad joje dirba kairiųjų valdžia, pro masyvų Berlyno soborą ir dykynę, kuri liko nugriovus socialistinius Respublikos rūmus ir laukia Berlyno pilies, žingsniuoju Laisvojo universiteto link.
A.Bebelio aikštė – čia nacių laikais buvo deginamos knygos. Šiandien ši vieta – atvira erdvė, kurioje stovi išmoningas paminklas: požeminės tuščios knygų lentynos. Jis tikrai išliks mano atmintyje – kaip ir paminklas holokausto aukoms: 2711 betoniniai poliai, primenantys šešis milijonus nužudytų Europos žydų.
Paryžiaus aikštėje prie Brandenburgo vartų iš prekeivio su vežimėliu už vieną eurą nusiperku atviruką su pašto ženklu – išsiųsiu namiškiams: tegul pavydi man kelionės. Jeigu būčiau pasiėmusi nešiojamąjį kompiuterį, būčiau išsiuntusi žinutę iš bet kurios kavinės, kurioje veikia nemokamas interneto ryšys.
Vis dar turiu 80,70 euro.
Vakare, kai alkis ima griaužti skrandį, sėdu į tramvajų M1 ir važiuoju į Prenclauer Bergą – rajoną, garsėjantį bohemišku gyvenimu.
Šėnhauzerio alėjoje (vok. „Schšnhauser Allee“) įsikūręs berlyniečių pamėgtasis kioskas „Konnopke's Imbiss“, kuriame nuo 1930 metų pardavinėjamos dešrelės su kariu – po 1,70 euro už vieną. Nuotraukos liudija, kad čia valgė net buvęs Vokietijos kancleris Gerhardas Schroederis.
Bet kad ir kokios žinomos tos dešrelės, man jos ne prie širdies. Todėl apžiūrinėdama barų ir kavinių bei parduotuvių iškabas užsuku į „Prater“ – seniausią aludę Berlyne.
Pigiausia būtų atsigerti nealkoholinio alaus, bet gurmanai tikriausiai mėgautųsi šviežiu, ką tik iš statinės prileistu tamsiuoju alumi, kurio bokalas kainuoja tris eurus. Leidžiu sau suvalgyti salotų su vištiena ir išgeriu stiklinę obuolių sulčių – tokia vakarienė kainuoja 10 eurų.
Vėliau kojos pačios neša į „Kaffee Burger“, kur galima pasišokti. Įsikalbu tai su vienu, tai su kitu šokėju, jie vis pakviečia išgerti kokį kokteilį, todėl vakarėlis nekainuoja daugiau nei bilietas už įėjimą – vos 1 eurą.
Pirmajai dienai baigiantis dar turiu 70,70 euro. Pėsčiomis patraukiu į viešbutį.
Iš anksto užsisakiau vienvietį kambarį tvarkingame studentiško tipo viešbutyje „Circus“. Kaina – 40 eurų. Gaunu patalynę, tačiau vonios kambarys – bendras. Atskira vonia kainuotų papildomus 10 eurų, kuriuos nusprendžiu sutaupyti.
Labas rytas, Berlyne! Vos pabudusi, pradedu mąstyti, ką galima per dieną nuveikti Vokietijos sostinėje, turint 30,70 euro.
Prieš viešbutį įsikūrusioje kavinėje „Fleury“ užsisakau kavos ir sumuštinį su sūriu – 5 eurai.
Prie pat durų smagiai groja žydų vestuvinės muzikos grupė, kuri puikiai nuteikia dienos žygiams. Tikrai daug smagiau negu klausytis bėdžių, smuikuojančių Berlyno metro.
Mano stalo kaimynas palieka muzikantams gerų arbatpinigių, tad nusprendžiu pasinaudoti proga pataupyti.
Piniginę išsitraukiu tik metro. Šiek tiek paabejojusi, ar neužteks man vienkartinio transporto bilieto už 2,10 euro, vėl sumoku 6,30 euro už dieną galiojantį bilietą. Vis dar turiu 19,40 euro.
Metro važiuoju iki Bernauerio gatvės, ties kuria 1961 metų rugpjūtį per naktį išdygo Berlyno siena: namai pietinėje gatvės pusėje priklausė Rytų Berlynui, o šaligatvis – vakarinei miesto daliai.
Sustingstu minutei – skaičiau apie tai, jog pirmosiomis Berlyno sienos dienomis žmonės per langus šokdavo į laisvę.
Vėliau VDR valdžia likusius namų gyventojus evakavo, o namus nugriovė – liko griežtai saugoma pasienio zona.
Užsuku į muziejų, kuriame rodoma miesto istorija. Įėjimas – nemokamas, tad knygyne leidžiu sau nusipirkti atviruką, vaizduojantį Berlyno sieną.
Mano kišenėje – dar 18,40 euro. Laikas traukti į buvusį Vakarų Berlyną. Ar tikrai jame pragyvenimas brangesnis, kaip tvirtina berlyniečiai? Berlyniečiui – taip, bet turistui?
Sėdu į 100-ąjį autobusą, kuris veža iš rytinės Berlyno dalies į vakarinę ir atgal – nuo Aleksandro aikštės pro Pergalės koloną, Brandenburgo vartus, Reichstago pastatą, kuriame dirba šalies parlamentas (Bundestagas), rūmus, kuriuose įsikūrusi Prezidentūra, ir Zoologijos sodą.
Išlipu prie Brandenburgo vartų ir žingsniuoju iki Reichstago. Pastovėjusi eilėje, liftu pasikeliu iki kupolo pasigrožėti Berlyno panorama iš viršaus. Įspūdingas vaizdas! Ir nemokamai.
Sulaukusi autobuso (šį kartą 200-ojo, kuris važiuoja beveik tuo pačiu maršrutu), atsisėdu antrajame aukšte ir toliau grožiuosi Berlynu.
Apsilankymą Zoologijos sode atidedu kitam kartui – Knutas jau užaugo, o kito tokio mielo meškiuko Berlynas neturi.
Apsuku ratą aplink Kaizerio Vilhelmo atminimo bažnyčią: subombarduotas stogas – unikalus karo subjaurotas paminklas.
Nuo čia netoli ir iki garsiojo Kurfiurstendamo bulvaro, kuris Berlyno sienos laikais buvo prabangiausia Berlyno gatvė.
Kokia laimė, kad parduotuvės Berlyne sekmadieniais nedirba! Bent jau širdies neskauda. Net nepažvelgusi į „Versace“ ir „Prada“ vitrinas ir neužsukusi į seniausią Berlyno prekybos centrą „KaDeWe,“ iš lėto pasuku kavinės „Kranzler“ link.
Užsisakau kavos su pienu (vok. Schemli) už 2,30 euro ir kurį laiką stebiu senyvas Berlyno ponias, kurios šioje kavinėje saldina sau gyvenimą.
Grįžtu į Rytų Berlyną, dairydamasi po ambasadų rajoną ir Potsdamo aikštę, kurios vietoje dar ne taip seniai stovėjo Berlyno siena, o dabar kasmet vasarį vyksta tarptautinis kino festivalis „Berlinale“.
Jau pats metas įsimesti į skrandį ko nors šilto. Numalšinu alkį restorane „Pan Asia“ Rozentalio gatvėje ir gerą pusvalandį mėgaujuosi sode čiulbančiais paukščiais.
Už agurkų ir jogurto šaltsriubę, paukštienos kepsniuką su daržovėmis ir topinambų koše sumoku 7,50 euro, už stiklinę mineralinio vandens – 2 eurus.
Aplink – tipiška šio rajono publika: demonstratyviai aktyvūs žmonės, kuriems turbūt nebaisios jokios krizės. Atrodo, kad aš čia viena tokia taupi.
Išsitraukiu iš kišenės paskutinius 6,60 euro.
Žinau, kad dar daug ko nepamačiau Berlyne – nebuvau Šarlotenburgo parke, kur yra įdomus akcentas: šiek tiek atokiau nuo pagrindinių takų stovi obeliskas su įrašu „Kovo 11“. Jo autorius iškalė šią datą atsitiktinai, nežinodamas, kad 1991 metais ji taps svarbi Lietuvai.
Gaila, antros nakties sau leisti nebegaliu – pigiausia nakvynė studentiškuose nakvynės namuose kainuoja mažiausiai 19 eurų.
Nutariu nuvažiuoti iki ežero pietinėje miesto dalyje, kur galima puikiausiai ir, svarbiausia, nemokamai išsimaudyti, o paskutinius eurus išleisti taurei vyno kavinėje ant ežero kranto.
Piniginėje užsilikusius porą eurų atiduodu elgetai prie įėjimo į elektrinį traukinį oro uosto link – tegul tai būna, kad ir keistoka, padėka už turiningą savaitgalį Berlyne.